Griaudėjantys sprogimai ir nebepaliekantis nesaugumo jausmas. Tai pastūmėjo ukrainietį Nikolajų Bondarį su 21 globojamu vaiku skubiai susiruošti į tolimą kelią ir palikti namus Motovylivkos kaime netoli Kyjivo.
Pasiryžti palikti namus Nikolajų paskatino Vasylkivo, kuris vos už dešimties kilometrų, bombardavimas.
„Virš mūsų galvų skraidė raketos, vaikai nuolat girdėjo sprogimus“, – pasakojo Nikolajus, glausdamas tai vieną, tai kitą savo globotinį.
Kartu į varginančią kelių dienų kelionę išsiruošė ir jo vyriausia dukra su vaikais – iš viso jų kompanijoje buvo 27 žmonės. Kaip pasakojo N. Bondaris, šeimyna riedėjo autobusais, žmonių juose buvo tiek, kad teko sėdėti ir ant žemės. Pasiekę Lvivą, o iš ten – pasienį, N. Bondaris su savo vaikais pėsčiomis kirto Ukrainos ir Čekijos sieną. Dvi dienas praleidę ten, jie visi buvo susodinti į autobusą ir išvyko į Visaginą.
„Mums davė autobusą, valgyti, drabužių. Visagine mus visus apgyvendino, pavalgydino, suguldė į lovas. Per tas kelias dienas mes įgijome daug draugų įvairiose šalyse, jie mums viskuo padėjo. Pats Dievas per žmones mums padeda“, – pasakojo N. Bondaris.
Šeimyna įsikūrė Visagino šeimos ir vaiko gerovės centre. Globėjas pasidžiaugė, kad vaikai po kelių dienų Lietuvoje jau ramesni, nors jis pats vis dar nervingai sutrūkčioja nuo stipresnio garso.
„O vaikams ten, kur galima miegoti, pavalgyti ir žaisti, yra jų namai. Mūsų vaikai komunikabilūs. Tad, kai jaučia, kad žmonės jais nuoširdžiai rūpinasi, jie nusiramina. Žmonių, kurie čia dirba, širdys atviros vaikams“, – pabrėžė N. Bondaris.
Nikolajaus globotiniams – nuo trejų iki 21 metų. Vyriausios merginos raida atsilieka, jai reikia ypatingo rūpinimosi. Visi jie drauge gyvena jau ne vienus metus.
Beveik prieš dešimtmetį prie vietos cerkvės buvo atidarytas socialinės vaikų reabilitacijos centras, jame įsikurdavo be tėvų likę vaikai. Nikolajus tuomet vadovavo šiam centrui. Vėliau jis tapo tų vaikų globėju.
„Mes – tikinti šeima, mokome vaikus mylėti savo tėvynę, mokome, kad meilė yra svarbiausia gyvenime“, – sakė Nikolajus.
Taip pat skaitykite
N. Bondaris mano su šeima pasiliksiantis Visagine ilgesniam laikui. Tam yra dvi priežastys: įvairiataučiame mieste, anot jo, neturėtų iškilti kalbinis barjeras, o ir jauniausia Nikolajaus dukra čia gyvena ne vienus metus.
„Mums siūlė likti Čekijoje, bet pagalvojau, kad vaikams į mokyklą reikės eiti, o kalbos skirtumas bus per didelis. Todėl nutarėme čia, Visagine, apsistoti“, – pasakojo Nikolajus.
Vyras Visagine iki šiol yra buvęs tris kartus – viešėjo pas dukterį. Pasak jo, čia labai graži gamta, miestą supa miškai, ežerai, tad vaikams kad ir laikinai namais tapusiame Visagine bus smagu, ypač vasarą.
„Bet pats svarbiausias dalykas – geri žmonės. Taip ir turi būti. Reikia, kad žmonės ne vienas kitą graužtų, o vienas kitam ištiestų pagalbos ranką. Šis karas parodė, kas yra kas“, – kalbėjo N. Bondaris.
Jis viliasi, kad karas kiek įmanoma greičiau pasibaigs ir gausi šeimyna galės vykti ten, kur yra tikrieji namai, – į Motovylivką.
Ukrainoje liko Nikolajaus žmona, ji dirba virtuvėje vienoje iš Kyjivo vaikų ligoninių. Taip pat tėvynėje pasiliko ir jau suaugę globotiniai.
„Žmona anksčiau dirbdavo dvi dienas ir dvi ilsėdavosi, o dabar ji dirba po keturias dienas, kad reikėtų kuo mažiau važinėti, kai taip nesaugu. Rusija jau subombardavo daug vaikų ligoninių. Žmona pasakojo, kad į ligoninę neseniai atvežė mažą berniuką su peršautais dubens kaulais. Tie, kas taip daro, yra nežmonės“, – neslėpdamas ašarų kalbėjo vyras.
