Dažnas apie egzistuojantį oficialų artimojo kapo prižiūrėtojo statusą nežino, o dėl to gali kilti nesklandumų. Kapinių prižiūrėtojai teigia, kad žmonės į būtinąją registraciją žiūri atsaniai, todėl kapinių administracijai giminių kivirčus tenka malšinti net su policija.
Vilniaus Karveliškių kapinėse paklausus žmonių, ar jie žino, kad reikia registruotis kapo prižiūrėtoju, atsakymų sulaukiama įvairių, kai kurie apie tai girdi pirmą kartą.
Vilniaus kapinių priežiūros administracijos vadovas Darius Jakutonis LRT RADIJUI parodė vieną Karveliškių kapinių registracijos knygų, kurioje duomenys apie tai, kas palaidotas ir kas laidojo, pradėti rinkti prieš beveik tris dešimtmečius.
„Ankščiau nerašydavo, kas prižiūri, nors turėjo, bet nebuvo taip griežtai, kaip dabar. Žmonės meluoja, kad artimas užsienyje, kad galėtų palaidoti, tada paskabinam – jis neišvykęs ir nesutinka, kad į kapą laidotų, nes susipykę giminės ir žmonės meluoja nuolatos. Kol nebus dokumento, mes niekam nieko neišduosime“, – sakė D. Jakutonis.
Jo aiškinimu, pagal taisykles, jeigu žmogus nori laidoti savo artimąjį, pirmiausia yra patikrinama, ar kapas turi oficialų prižiūrėtoją – be jo niekas negali net paminklo statyti. Jeigu prižiūrėtojas mirė, tada paprašomas jo mirties liudijimas ir tik tada registruojamas kitas atsakingas žmogus. Kapavietės prižiūrėtoju gali būti tik vienas asmuo.
„Istorijos būna panašios, susipyksta broliai, seserys ir visiems to kapo prireikia. Neprižiūri to kapo, o paskui ateina laidotis – duokit man tą kapą, namas sudegė, dokumentų nėra ir įrašykit mane prižiūrėtoju. Kiek mus į teismus padavę, kad mes neduodam statuso, bet ir teismuose jie nelaimi, nes nepateikia dokumentų. Jie pykstasi tiek, kad kartais policiją tenka kviesti“, – sakė D. Jakutonis, Vilniaus kapinių priežiūros administracijos vadovas.
Aplinkos ministerijos specialistė Vaiva Rumbutienė teigia, kad prieš kelerius metus buvo koreguotos kapų tvarkymo taisyklės, todėl kapinių administracijos ar seniūnijos turi registruoti prižiūrėtojus knygose arba skaitmeninėje sistemoje, jeigu to nedarė.
„Už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą yra atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar niša. Problemos kyla, kai numiršta prižiūrintis asmuo, o giminės nesusitaria, tada taip ir nutinka – kas pirmesnis pasilaidoja, tas ir tampa juo, todėl reikia susitvarkyti šiuos reikalus“, – aiškino V. Rumbutienė.
Kaišiadorių rajono Žiežmarių seniūnė Edita Kerdokienė sako, kad tokia registracija pradėta tik prieš pusantrų metų, tačiau kaimo žmonės nesupranta, kodėl jie turi tai daryti.
„Mes tą dalyką pradėjome, kai aš pati kitose kapinėse laidojau artimąjį ir prašė duomenų, mirimo liudijimų, tai labai didelė varginanti grandinė. Tačiau žmonės nesupranta, kodėl turi dabar būti tuo prižiūrėtoju – taigi va, sesuo prižiūri, aš. Todėl tikrai dar tų nesklandumų bus“, – įsitikinusi seniūnė.
Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius sako, kad bažnyčia dėl kapaviečių priežiūros registracijos nevykdo, nes neturi tam įgaliojimų.
„Čia yra grynai artimųjų susitarimas, tai tvarko seniūnijos. Kunigas nieko bendra neturi, jis lydi ne į kapines, jis lydi velionį, bažnyčia neturi jokios jurisdikcijos šiuo atveju“, – kalbėjo K. Smilgevičius.
Norėdami patikrinti oficialaus artimojo kapo prižiūrėtojo duomenis, gyventojai turi kreiptis į kapinių priežiūros administraciją ar seniūniją, kurios teritorijoje yra artimojo kapas. Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje yra daugiau nei 7 tūkst. kapinių.
Reportažo klausykite LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.
