„Jeigu dėl Vyriausybės veiklos yra keliama tiek daug klausimų, tai galbūt Vyriausybė, jeigu nesugeba į tuos klausimus atsakyti, turėtų pabaigti savo įgaliojimus ir tuomet kita Vyriausybė galėtų nuo nulio pratęsti darbą“, – situaciją tęsiantis diskusijoms apie „Belaruskalij“ skandalą komentuoja premjerė Ingrida Šimonytė. Pasak jos, šioje istorijoje galbūt buvo perdėtas lūkestis tai, kad trąšų tranzitas sustos griežtai gruodžio 8 d., „nulis valandų nulis nulis minučių“.
„Dienos temoje“ – ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
– Ar jau nusprendėte dėl užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų atsistatydinimo pareiškimų?
– Ne, dar nenusprendžiau. Sprendimą ketinu paskelbti rytoj vakare. Norėčiau rytoj susitikti su abiem ministrais, kadangi taip susiklostė, kad pati buvau išvykusi, vienas ministras buvo išvykęs, kitas ministras dabar yra išvykęs. Rytoj, manau, susitiksime trise, dar pasikalbėsime ir vakare paskelbsiu savo sprendimą. Tiesiog norėčiau aptarti situaciją visiems trims esant vienoje vietoje. Manau, ministrai patys parodė, kad yra pasirengę prisiimti atsakomybę už tą situaciją, nors čia galbūt atsakomybės laipsnis ir abiejų ministrų kartu, ir kiekvieno atskirai gali būti įvairiai vertinamas. Bet, matyt, mums reikia pasitarti, kas yra svarbiausia Vyriausybei kaip tam tikrai institucijai, kuri veikia kolegialiai.
– Ministrai prisiėmė atsakomybę. Ar jūs vis tiek dar norite prisiimti už juos atsakomybę ir galvojate apie atsistatydinimą?
– Iš tikrųjų iš šitos situacijos yra daugiau negu viena išeitis ir sprendimų bent teoriškai gali būti daugiau negu vienas. Kaip ir sakiau, aš sprendimą paskelbsiu rytoj vakare. Ir jis nebūtinai bus toks, kad ministrai bus atstatydinti ar kuris vienas ministras bus atstatydintas, ar abu ministrai liks, ar dar kas nors. Yra keletas dalykų, kurie turi būti aptarti ir įvertinti. Man dabar svarbu įvertinti Vyriausybės, sakykim, galėjimą savo argumentus pateikti taip, kad žmonės juos išgirstų. Kitas dalykas, žinoma, yra ir tam tikri teisiniai sprendimai, kurie turėtų būti padaryti, bet tai turbūt galima daryti ir priėmus sprendimus dėl vienos ar kitos pozicijos.
Kyla klausimas, kodėl ta sutartis neatsirado ant Nacionalinio saugumo komisijos stalo, kur ji, vertinant preliminariai, turėjo atsirasti.
– Turite galvoje teisinius sprendimus dėl to, kaip turėtų būti sustabdytas „Belaruskalij“ tranzitas arba šiaip baltarusiškas tranzitas per Lietuvą, ar kitus teisinius sprendimus?
– Ir šituos sprendimus, nes dabar, man atrodo, turime gana neproduktyvią diskusiją, kuri labiausiai turbūt prasidėjo dėl to, kad kažkam nepavyko suvaldyti lūkesčių. Matyt, lūkestis buvo toks, kad ateis gruodžio 8 diena ir nulis valandų nulis nulis minučių sankcijos stebuklingai suveiks. Nebūtinai taip turėjo atsitikti, bet akivaizdu, kad tas kelias, kuriuo valstybės kontroliuojama įmonė iš šito sandorio galėjo pasitraukti, matyt, kad skirtingais laikotarpiais galėjo skirtingai atrodyti, tad dabar reikia įsivertinti kelią, kuris savo ruožtu nekeltų valstybei kitos didelės finansinės rizikos, apie kurią girdime ir viešumoje, – svaidomasi sumomis nuo pusės milijardo iki milijardo ir dėl asmenų, kurie galėtų kreiptis dėl žalos atlyginimo, kalbama tikrai ne apie vieną kompaniją, gal ir apie krūvas kompanijų. Visas tas rizikas įsivertinus reikėtų ieškoti sprendimo, kuris nepriklausomai nuo tų asmenų, kurie veiktų Vyriausybėje ar ministerijose, nepaliktų valstybei tokio finansinio įsipareigojimo, kuris būtų neprotingai didelis.
– Kai sakote „nepriklausomai nuo tų asmenų, kurie veiktų Vyriausybėje“, tai leidžia spėti, kad neatmetate galimybės, jog atsistatydins visa Vyriausybė.
– Ne, aš neatmetu šios galimybės. Tą galiu labai tiesiai pasakyti.
Perdėtas lūkestis buvo tas, kad tranzitas sustos nulis valandų nulis nulis minučių.
– Kas turėtų atsitikti, kad atmestumėte tą galimybę?
– Manau, kad atsitikti gali tiktai mano pačios vienoks ar kitoks šitos situacijos vertinimas. Kai Vyriausybė buvo formuojama, man atrodo, kai kas šaipėsi iš keliamų labai aukštų reikalavimų sau, bet dabar galbūt ir paradoksali situacija susiklosčiusi, kad, viena vertus, kai atrodo, kad žmonės yra pasirengę prisiimti atsakomybę, tuomet yra tokių, kurie sukioja pirštu prie smilkinio ir sako: ką jūs čia dabar darote? Labai sunku prisiimti politinę atsakomybę, kada ją prisiėmęs, atrodo, dar daugiau gauni kritikos. Bet man atrodo, kad politikoje labai daug dalykų priklauso nuo to, kaip tu pats vertini save konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečioje vietoje. Tad iš esmės mano sprendimas vertinant, kaip man atrodo mano galėjimas užtikrinti ilgalaikius valstybės interesus, labiausiai ir darys įtaką mano pasirinkimui.
– Ar nebuvo perdėtas lūkestis iš Vyriausybės narių pusės, šiuo atveju ne valstybės įmonių vadovų, kad viskas išsispręs, nes bankai nepriims pervedimų, ir taip natūraliai tos amerikiečių sankcijos, kurios nėra Europos Sąjungos sankcijos, bus įgyvendintos Lietuvoje, nes nebevaikščios pinigai? Ar jūs tai laikote perdėtu lūkesčiu?
– Ne, aš sakyčiau, kad perdėtas lūkestis buvo tas, kad tranzitas sustos nulis valandų nulis nulis minučių. Būdai, kaip ta sutartis galėjo būti, gražiai pasakius, suvyniota iki nulio, galėjo būti labai įvairūs įvairiais etapais. Turbūt ne paskutinį vaidmenį vaidina ir tai, kad pati sutartis buvo pakeista spalio mėnesį, numatant kitokį atsiskaitymo būdą, ir kai kurie dalykai ten atrodė gana išmintingi, teisingi: jeigu vežame krovinį iki gruodžio 8 dienos, tai apmokėjimas turi būti garantuotas. Todėl natūralu, kad įmonė paprašė mokėti avansu. Tačiau atrodo, kad sutarties pakeitimų buvo ir daugiau. Ir tuomet kyla klausimas, kodėl ta sutartis neatsirado ant Nacionalinio saugumo komisijos stalo, kur ji, vertinant preliminariai, turėjo atsirasti. Ir ar tikrai, jeigu to nebūtų buvę, nebūtų atsitikę būtent taip, kaip jūs dabar kalbate. Čia, matyt, atsakomybės paveikslas yra šiek tiek įvairesnis ir subtilesnis, ir tikrai sutartis dabar yra vertinama, ji bus vertinama ir komisijoje. Ir iš to bus tam tikros pasekmės.
– Kas, jūsų manymu, turėjo informuoti, kad būtų išvengta šitos situacijos, kurią turime dabar, kad nebūtų perdėtų lūkesčių ir kad apie tuos pakeitimus laiku būtų informuotos institucijos, kurios turėjo būti informuotos?
– Jeigu išties, preliminariu vertinimu, kaip atrodo, kad sutarties pakeitimai turėjo būti pateikti Nacionalinio saugumo komisijai, tai tą turėjo padaryti įmonė, be jokios abejonės, ir tuomet, matyt, daugelis klausimų, kuriuos dabar bandome išsiaiškinti, būtų buvę išsiaiškinti tuo metu. Tuomet tas procesas būtų vykęs, matyt, kita eiga. Na, turbūt tam neįvykus ir žinant tas diskusijas dėl avansų grąžinimo, kurie vyko praėjusios savaitės pradžioje, galbūt informacija, kad nulis valandų nulis nulis minučių nesustos visi vagonai, galėjo būti pateikta aiškiau, nes bijau, kad dalis politikų turėjo lūkestį, kad būtent taip kažkodėl ir turi atsitikti.
– Buvęs prezidento patarėjas, dabar Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta sako, kad išvengti tokių situacijų galėtų padėti bendras tarpinstitucinis koordinavimo centras. Ar jūs pritariate, kad tokio reikėtų?
– Aš galiu pasakyti, kad dėl sankcijų taikymo situacija nėra tokia aiški, nes sankcijos neatrodo taip vienareikšmiškai, kaip žmonėms kartais atrodo. Akivaizdu, kad yra problemų šitoje srityje, ir Užsienio reikalų ministerija, tą pamoką jau išmokusi, pradėjo stiprinti savo sankcijų taikymo skyrių, kuriam pajėgumų institucijoje iš viso nebuvo numatyta. Bet, aišku, reikia laiko ir tam, kad koordinavimo principai ir mechanizmai nusistovėtų.
– Ar jums pačiai iki galo aiškus „Lietuvos geležinkelių“ vaidmuo šioje istorijoje?
– Kaip minėjau, dabar turbūt svarbiausias klausimas yra sutarties pakeitimo ir tos sutarties nepateikimo derinti Nacionalinio saugumo komisijai, kuri tokius sandorius, mūsų vertinimu, bent jau taip, kaip aš suprantu, tuos slenksčius pajamų, kurie yra reikalaujami, ir taip pat to, kas yra esminės sutarties sąlygos, tai kodėl tai nebuvo pateikta komisijai ex ante vertinti, man tas nėra iki galo aišku ir, matyt, tai dar reikės išsiaiškinti.
Žmogiškai galiu suprasti, kai „Lietuvos geležinkelių“ vadovas tarsi nori pasidalyti atsakomybę, bet per mano pačios diskusiją su vadovu, kai mums teko kalbėtis apie šią situaciją, mano prašymas buvo paprastas ir linkėjimas buvo labai paprastas: valstybės įmonė neturi būti situacijoje, kurioje atrodo kontroversiškai. Iš veikiančios sutarties galima išeiti keletu būdų, tikrai nebūtinai nulis valandų nulis nulis minučių. Patys matome, kad Jungtinės Amerikos Valstijos įvesdamos tas sankcijas tarsi suteikia tam tikrus laikotarpius ir savo subjektams jiems suvynioti. Dabar turbūt natūralu, kad šiomis aplinkybėmis vieni pirštu rodo į kitus, bet tikiuosi, jog užteks išminties sutarti dėl situacijos diagnozavimo ir sprendimo.
– Kai svarstote apie visos Vyriausybės atsistatydinimą, ar tarp kriterijų, dėl ko tai jums būtų svarbu, yra toks: tik šitaip galiu įrodyti, kad aš ir mano ministrai nežinojo apie šiuos planus ir mes nieko neslepiame?
– Ne, tikrai ne. Aš manau, kad nėra taip, jog niekas nieko nežinojo. Tikrai žinojome, kad vyko konsultacijos su vadinamuoju „Ofacu“ aiškinantis, kaip atrodo sutartys, kaip atrodo sankcijos, tiksliau sakant, koks yra jų taikymo laukas, kokie subjektai paliesti.
– Aš turiu galvoje avansą ir iš to kilusias komplikacijas.
– Aš tiesiog noriu pasakyti, kad jeigu dėl Vyriausybės veiklos yra keliama tiek daug klausimų, tai galbūt Vyriausybė, jeigu nesugeba į tuos klausimus atsakyti, turėtų pabaigti savo įgaliojimus ir tuomet kita Vyriausybė galėtų nuo nulio pratęsti darbą.
Per šiuos metus buvo visko, <...> bet iki šiol nėra buvę, kad žmonės, kuriuos laikai bendražygiais, tave praktiškai apkaltintų darbu A. Lukašenkos režimui.
– Ar, jūsų manymu, per visus šiuos nelengvus metus yra buvusi geresnė priežastis, pretekstas paskelbti apie atsistatydinimą?
– Nėra taip, jog man reikia preteksto, kad galėčiau paskelbti, kad norėčiau atstatydinti Vyriausybę. Ne. Man atrodo, kad yra daug dalykų, kurie susideda vienu metu, ir per šiuos metus buvo visko. Buvo ir įvairių kaltinimų, ir didelių problemų, ir dvi krizės vienu metu, ir papildomų bandymų patikrinti mūsų stiprybę dėl taivaniečių atstovybės. Visa tai, žinoma, susideda, bet iki šiol nėra buvę, kad žmonės, kuriuos laikai bendražygiais, tave praktiškai apkaltintų darbu A. Lukašenkos režimui. Man atrodo, atsakomybė už savo žodžius yra taikoma visiems. Man taikoma, bet ir kitiems.
– Kuriuos bendražygius turite galvoje?
– Nesvarbu, aš jau nespecifikuosiu šito. Manau, jūs žinote, ką turiu galvoje.
– Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką?
– Turbūt nebus labai nuostabu, jeigu pasakysiu, kad komiteto pirmininko labai kategoriška pozicija šitoje situacijoje man neprideda tikėjimo, kad turiu bent jo palaikymą.
