Lietuvoje

2021.10.03 20:26

Žiobienė apie vaikus migrantų stovyklose: pastangos didelės, kaina sumokama, rezultatas prastas

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2021.10.03 20:26

Iš daugiau nei 4000 neteisėtai į Lietuvą patekusių migrantų maždaug 26 procentai yra nepilnamečių, apie 500 – vaikai iki devynerių metų ir dar 850 nuo dešimties iki aštuoniolikos metų. 150 nepilnamečių nėra lydimi suaugusiųjų. Praėjusį sekmadienį Ruklos pabėgėlių centre mirė dešimtmetis, kaip paaiškėjo, neįgalus berniukas prieš metus patyręs galvos traumą gimtinėje. Tai pirmas kartas, kai teko laidoti Lietuvoje prieglobsčio prašytoją. Sunkiai sirgęs vaikas nėra vienintelis ligonis prieglobsčio prašytojų stovyklose, tokių vaikų yra daugiau.

„Savaitėje“ vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Kontrolierė apie nepilnamečių migrantų teisių užtikrinimą: pastangos didelės, kaina sumokama, rezultatas – prastas

– Tai jūs lankotės migrantų stovyklose, matote tuos vaikus. Prašau pasakykit, kiek dar yra ligoniukų, kuriems yra labai reikalinga priežiūra ir kokio jie amžiaus, ar tai yra sunkūs ligoniai?

– Iš tikrųjų, vaikų situacija yra labai skirtinga, jų sveikatos stovis yra labai skirtingas, yra vaikų su dideliais sveikatos sutrikimais: raidos sutrikimais, yra cerebralinio paralyžiaus, autizmo, epilepsiją kai kurie vaikai turi. Įvairiausių dalykų iš tikrųjų, kuriems reikalinga ne tik ta būtinoji medicinos pagalba, bet ir rimtesnių.

– O kaip jiems užtikrinti tą medicinos pagalbą, juk draudimo jie neturi?

– Šitą klausimą iš tikrųjų ne kartą keliame įvairiuose susitikimuose su institucijomis. Yra operacijų vadovo sprendimas ir visais tais atvejais bandoma ieškoti, kaipgi užtikrinti sveikatą. Tai vienu konkrečiu atveju, kurį mes turime pakankamai sunkų ir skaudų, gavau atsakymą iš sveikatos apsaugos ministro ir iš Santariškių patikinimą, kad jie tikrai, na, žmonės – jie tikrai deda visas pastangas suteikti vaikui tai, ko trūksta, ko reikia, ir jokiu būdu nesilaiko vien tiktai tos bukai tos raidės, kad vaikui net negalima suteikti pagalbos. Tai tas duoda vilties, kad vis dėlto esame pirmiausia žmonės ir įstatymai įstatymais, be tokiais rūpinamės.

– O koks tai atvejis, ar galite pasakyti?

– Na, iš tikrųjų tai yra pakankamai sudėtingas atvejis. Mes kalbame apie onkologinę ligą mažo amžiaus vaiko.

Panašu, kad visgi vaiko mama dėl tos priežasties mūsų šalyje, nebent nustatyta būtų kitaip, ir tiesiog nebuvo sveikatos pagalbos savoje šalyje, ji, matyt, dėl to ir traukia link Vokietijos.

Tai yra tikrai mažametė mergaitė, labai mažametė mergaitė kartu su mama yra Santariškėse, ir tai yra net ne savaitę, ne dvi. Yra žymiai ilgesnis laiko tarpas.

– Gerai, jūs sakote, kad vis dėlto mūsų gydytojai nebesilaiko tos įstatymo raidės, kad nėra draudimo, bet vis tiek teikia pagalbą, kad ir tokiu ypatingai sunkiu atveju, bet vis tiek yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija, ir kiti įstatymai tarptautiniai, kurie įpareigoja rūpintis vaikais.

– Valstybė yra atsakinga už visus vaikus, kurie yra jos jurisdikcijoje, nesvarbu, koks jos statusas, pilietis, ne pilietis ar prieglobsčio prašytojas – visiems privalo suteikti tai, kas priklauso pagal Vaiko teisių konvenciją. Formaliai žiūrint, atrodo, kad jie tiktai tas būtinąsias apsaugas galėtų gauti, bet vardan vaikų valstybė turi stengtis ir, panašu, kad mes jau išeiname į tiesiąją su švietimu, tai yra, kad vaikai galėtų mokytis, kad vaikai turėtų tam tikras gyvenimo sąlygas, ir ypač socialines – ir gyvenimo, ir bendravimo – paslaugas tam tikras gautų. Aišku, tų paslaugų yra tikrai labai mažai, bet apie tai reikia galvoti. Lygiai taip pat aš turbūt skambu kaip iš kosmoso, bet aš dažnai klausiu, kur vaikų teisės žaisti, nes jiems reikia žaisti. Tai irgi yra labai svarbi jų teisė.

Man atrodė, kad mokyklos pastatas, kur yra kiemas, o jeigu dar yra sporto salė, tai yra vieta, kur vaikams pajudėti. Jeigu žiūrėsime dabar į tas konteinerinių namelių stovyklas, mane neramina Medininkai, pavyzdžiui, kur tikrai ploto nėra. Aš tikiuosi, kad jis atsiras. Lygiai taip pat aš labai tikėjausi, kad galbūt mokyklą būtų galima organizuoti vaikus išvežant iš tos stovyklos. Na, kol kas priimtas sprendimas, kad vaikai mokytųsi vietoje.

– Kaip jaučiasi vaikai gyvendami už grotų, ir už tvorų? Nes bet kuriuo atveju jie taip dabar gyvena, jiems neleidžiama išeiti niekur. Ir ar tai gali juos kaip nors tai paveikti ateityje, kokią įtaką jiems gali padaryti?

– Mes pastebime labai paprastą dalyką: kuo yra didesnio amžiaus vaikas, kuo jis daugiau pats mąsto, priima sprendimus, tuo jis, aišku, papuola į didesnes rizikas, ir akivaizdu, kad buvimas už grotų, yra tikrai labai nemalonus dalykas ir gyvenimas apribotas. Ir tikrai labai liūdna ir diskutuojant su mūsų kolegomis iš kitų šalių, atsakykim Švedijos ar Belgijos, jie pastebi, kad visgi vaikai, ypač paaugliai, nelydimi paaugliai ilgainiui gali tapti „Islamo valstybės“, visų kitų teroristinių judėjimų dalyviais. Kitaip sakant, jie prikaupia pakankamai daug pykčio ir tas pyktis gali būti ir mūsų atžvilgiu, nes mes juos kaip valstybė laikome uždarytus. Tai to pasekmių gali būti įvairių, matyt.

– Dabar juk jie yra sulaikomi pusei metų ir turi paaiškėti, kas toliau su jais bus, bet tarsi yra norinčių, kad būtų pataisa pakeista į 12 mėnesių ir ne pusę metų jie ten sėdėtų, o visus metus. Kaip jūs žiūrėtumėte į tokį pailginimą nuo pusės metų iki metų?

– Žinot, yra labai sunku iš viso vertinti, nors kiek teigiamumo tame įžvelgti. Aš suprantu valstybės iššūkius ir aš suprantu, kad tai yra labai sunku išspręsti tuos klausimus. 2015 metais mes su kolegomis iš pietinių Europos valstybių darėme bendrą tyrimą migrantų gyvenimo sąlygų, kokia situacija. Lietuva buvo tokia išskirtinė, nes mes turėjome Pabradę, Ruklą su gerais pastatais, visa infrastruktūra, galų gale, teismai labai dažnai šeimoms su vaikais taikė alternatyvias priemones – išskirtiniais atvejais tėtis eidavo į sulaikymą, mama su vaikais gyvendavo vis tiek ne už grotų.

Ir mes atrodėme tokie labai pažangūs.

2015 metais visą Europą užgriuvo žymiai didesni iššūkiai, turiu omeny ypač pietines valstybes. Dabar ta situacija apsisuko. Dabar visa tai yra pas mus – paaiškėja, kad jau nei Rukloje, nei Pabradėje į tuos pastatus jau nebetelpam, ir visi tie iššūkiai yra mūsų.

Ir jeigu dabar pažiūrėti į tą pusę, atsisukusi į Graikiją, kuri lyg jau išsprendė klausimus, jie šiandien turi tų pačių nuo 2015 metų žmonių, kuriuos jau yra priimti sprendimai, kad reikia grąžinti, bet neturi kur grąžinti. Tai, kas Lietuvoje bus? Ir ar tai yra gerai vaikui? Aišku, ne. Jokiu būdu, jokiam vaikui negyventi už grotų.

– Bet nėra išeities.

– Išeitis yra liūdna. Išeitis yra labai liūdna ir panašu, kad valstybės institucijomis yra labai didelis iššūkis ir labai daug tarptautinių ekspertų sako, mums, turiu omeny mūsų valstybei, kad jūs taip negrąžinsite, jums taip lengvai nepavyks. Jeigu su tokiais argumentais, tai tada mums reikia tikrai kalbėti apie tai, kad tiems žmonėms reikia integracijos, reikia pagalbos. Ir vaikams reikia čia ir dabar pagalbos. Ne vėliau, nes, jeigu mes spręsime kelerius metus jų statuso klausimą, paskui jie vis tiek liks, tai mes būsim praradę pačius geriausius metus juos integruoti, nes tada bus prikaupta pykčio.

– Tai kaip jūs vis dėlto įvertintumėte dabar savo žvilgsniu: kaip mums sekasi su tais vaikais, kurie pas mus čia pateko ne savo noru, greičiausiai, ir mes jų nelabai kvietėme, ir dabar esame tiesiog ir vieni ir kiti, patekę į tokią situaciją, kai kurį laiką turime gyventi kartu, o galbūt tas laikas ir užsitęs.

– Man iš tikrųjų labai liūdna. Ir liūdna yra todėl, kad aš jaučiu, jog pareigūnai, nuolat prižiūrintys užkardų stovyklas, kuriose žmonės prieš tai gyveno, visi maksimaliai stengiasi. Aš tikrai mačiau daug gerų žmonių, bet rezultatas gana prastas – vis tiek tie vaikai už grotų, sąlygos tiktai tokios. Tai šito labai gaila, nes pastangos yra didelės, kaina yra sumokama, rezultatas prastas.

– Ką gi, ačiū jums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt