Uždraudus rusiškus televizijos kanalus, socialiniai tinklai tapo pagrindiniu propagandos keliu Lietuvoje, o dezinformacija juose veikia kaip koordinuotas mechanizmas, rodo Lietuvos radijo ir televizijos (LRTK) užsakymu atliktas duomenų analitikos bendrovės „Repsense“ tyrimas. Tyrimo rezultatai rodo, kad melas socialinių tinklų platformose platinamas kompleksiškai, vienu metu per skirtingus kanalus. Tuo metu LRTK pirmininkas Mantas Martišius pabrėžia, kad šiandien svarbu analizuoti ne tik tai, kas rašoma melagingose žinutėse, bet ir kaip jomis manipuliuojama.
Tyrimas rodo, kad, skleidžiant dezinformaciją, skirtingos socialinių tinklų platformos atlieka specializuotus vaidmenis. Pasak „Repsense“ vadovo Mykolo Katkaus, vieni kanalai yra skirti testavimui, o kiti – propagandos įtvirtinimui.
„Telegram“ yra tinklas, kuriuo Lietuvoje naudojasi labai mažai žmonių, bet tai yra pagrindinis rusų propagandos būdas. Šiame kanale testuojamos žinutės, pajungiamas valstybinis propagandos aparatas ir tai tampa keliu įeiti į Europą. Tai pirminis šaltinis, kuriame suformuluojamos idėjos“, – teigia „Repsense“ vadovas.
Jis priduria, kad vėliau atrinkta informacija jau keliauja į kitus socialinius tinklus, o juose turinys yra pritaikomas pagal vartotojų poreikius.
„Dažniausiai ta informacija skleidžiama negatyvi, apie Lietuvos sistemą, valdžią, nesvarbu, kokia ji bebūtų, NATO – na, tokie propagandistų taikiniai. Ta informacija po truputį keliauja per kitus tinklus, dažniausiai „TikTok“ ir „Facebook“, – sako M. Katkus.
Jam antrina ir M. Martišius, pabrėždamas, kad LRTK turimi įrankiai taip pat dažnai fiksuoja tą pačią tendenciją, jog melagingos naujienos iš pradžių pasklinda Rusijos ar Baltarusijos socialiniuose tinkluose, o vėliau yra adaptuojamas ir perkeliamos į lietuviškus kanalus.
Pajungiami botų būriai
M. Katkus pabrėžia, jog vien tik paleisti melagingą naujieną į viešumą neužtenka. Jo teigimu, norint, kad dezinformacija pasiektų savo tikslą ir darytų įtaką žmonėms, ji socialiniuose tinkluose turi sulaukti pakankamai dėmesio ir auditorijos įsitraukimo.
„Yra paskyrų, kurios visiškai netikros, ir yra žmonių, kurie turi susikūrę po 10-15 netikrų paskyrų ir jose dalinasi informacija. Turinys talpinamas į įvairias grupes, kurios kartais realios, kartais užgrobtos arba nupirktos. Tačiau svarbiausia, kad „Facebook“ tinklas yra ta vieta, kur stengiamasi aktyvuoti pačius vartotojus“, – teigia M. Katkus.
„Dezinformacijos platinimui stengiamasi ieškoti lengvų aukų, kurioms jau dabar nepatinka Lietuvos valstybė arba kurios yra linkusios viskuo pasipiktinti. Taip pat šiame kanale jau ieškoma ir žinomų žmonių, kurie galimai užkibtų ant platinamos informacijos. Patiktukams ir pasidalinimams generuoti, nors įrodymų tam ir neturiu, bet galima nuspėti, kad būna pasitelkiami botai“, – tęsia jis.
M. Martišius, kalbėdamas apie informacijos patikrą, pažymi, kad šiandien visiškai apsisaugoti nuo dezinformacijos bei propagandos gali ir nepavykti. Anksčiau galiojęs patarimas – tikrinti informaciją keliuose šaltiniuose – šiais laikais jau nebėra toks efektyvus, nes skirtingi kanalai dažnai koordinuotai kartoja tą patį melą.
„Klysti žmogiška. Šiais laikais nebėra garantijos, kad su turiniu nebūsite apgauti nors ir analizuosite skirtingus šaltinius, užduosite sau kritiškus klausimus“, – sako jis.
LRTK pirmininkas taip pat pastebi, kad Lietuvoje yra daug pilietiškų vartotojų, kurie nedelsdami įtartiną informaciją apskundžia socialiniuose tinkluose, tačiau didelė dalis turinio vis tiek išplinta tolyn. Jis pažymi, jog stebėdami skirtingus kanalus ir matydami įtartiną atsikartojantį turinį, žmonės visų pirma turėtų sau užduoti tris klausimus.
„Pirma, jeigu informacija jums nauja ir kelia stiprias neigiamas emocijas – pyktį, nusivylimą, neapykantą – vertėtų savęs paklausti, ar tai, ką skaitau, gali būti tiesa? Antrasis klausimas turėtų būti apie informacijos šaltinį: ar tai patikimas asmuo, kokia jo reputacija, kuo jis dar dalinasi? Įprastai dezinformacijos platintojai nepasižymi gera reputacija, neturi patikimumo visuomenėje. Taip pat vertėtų paklausti savęs, ar tai, ką skaitau, nėra būtent tai, ką aš noriu girdėti, o ne objektyvus turinys“, – pataria M. Martišius.
Jis teigia, kad žmonės, susidūrę su dezinformacija, dažnai pamiršta klausimų eiliškumą. Pasak M. Martišiaus, pastebėjęs, kad turinys atitinka jo paties požiūrį, vartotojas linkęs nebekelti klausimų dėl žinių tikrumo ar jų kilmės. Šis reiškinys, jo teigimu, tampa pagrindiniu veiksniu, leidžiančiu sėkmingai plisti melagingiems naratyvams.
Atpažinti galima, tačiau sudėtinga
M. Katkus pabrėžia, kad pagrindinis dezinformacijos siekis yra ilgainiui paveikti Lietuvos politikos procesą.
„Tarkime, koks nors antivalstybinis veikėjas pasidalina informacija ir gauna 200 tūkst. pasidalijimų ar patiktukų. Tai nėra natūralus palaikymas ir veikla, tačiau tai sukuria populiarumą. Natūralu, kai įvykiai yra svarbūs, bandoma per tai imituoti patvirtinimą ir prieiti prie įtaką turinčių žmonių. Tokių situacijų pergalė vadinama tada, kai prie temos platinimo prisijungia politikas, socialinis veikėjas ar sprendimų priėmėjai. Tuo siekiama, kad naratyvas pereitų žiniasklaidos ir politikos barjerus“, – pasakoja pašnekovas.
M. Martišiaus teigimu, LRTK stebi ir bando susekti dezinformacijos skleidėjus, tačiau apčiuopti, kas pirmasis išplatino melagienas, neretai būna itin sudėtinga.
„Mes negalime tokio turinio išrauti kaip piktžolės dar jai nesuvešėjus. Reikia suprasti, kad šiuolaikinė dezinformacija veikia sniego gniūžtės efektu: sukuriama vienoje platformoje, vėliau sulig kiekvienu pasidalijimu auga ir mes, pastebėję šį augimą, bandome jį sulaikyti ir panaikinti, o tik vėliau bandyti atsekti, nuo ko šis turinys prasidėjo“, – pasakoja LRTK pirmininkas.
Anot pašnekovų, melaginga informacija skirtinguose kanaluose dažnai pasirodo panašiu laiku, o ją lydi gausus būrys komentarų. Visuose jų vyrauja panašūs išsireiškimai, neapykantos kurstymas, o pačios žinutės sulaukia neadekvataus vartotojų įsitraukimo socialiniuose tinkluose – informacija aktyviai komentuojama, ja dalijamasi.
