Matijošaitis – apie (ne)matomą merą pandemijos šešėlyje, Krabo pravardę ir kodėl norėtų Kultūros ministerijos Kaune

Kritikuotas dėl to, kad vengdavo komunikuoti per pandemiją, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis atkerta – tai ne miesto vadovo tema, o kalbėti apie tai turi ekspertai. Interviu portalui LRT.lt jis papasakojo apie koronaviruso smūgį miestui ir jo projektams, biudžetui, užsiminė apie santykius su Kauno rajonu. V. Matijošaitis taip pat pakomentavo santykius su buvusia valdžia ir ką darys, kai premjerė Ingrida Šimonytė atvyks į Kauno Laisvės alėją.

– Tuoj bus metai, kai gyvename su koronavirusu. Kuriai Kauno sričiai, jūsų vertinimu, pandemija smogė stipriausiai?

– Negalima sakyti, kad kažkuriai vietai smarkiausiai. Palietė visus nuo darželinukų iki garbaus amžiaus suaugusiųjų. Aš netgi priartėjęs prie vyresnių žmonių, kuriems, susirgus per pandemiją, rizika iškeliauti į kitą pasaulį yra didžiausia.

Viskam smogė, čia tikrai neįvardinsiu, kad tam tiek, tam tiek, o tam tiek. Visas gyvenimas šiek tiek sustojo, bet per tą laiką visi prisitaikėme gyventi.

Daug sričių paveikė pandemija. Vienintelės maisto prekių parduotuvės, kai kurie statybos objektai normaliai dirba, bet sustojo visas smulkusis verslas. Maitinimo įstaigos per antrąją bangą jau prisitaikė, pradėjo tiekti maistą išsinešti. Bet tai yra darbas, kad dirbtų, kad kiti galėtų ne su sumuštiniais vaikščioti, bet gauti karšto maisto. Nuo to uždarbio nėra, nuo to ekonomika, miesto pajamos tikrai nekilo.

– Kaip manote, ar jau atėjo tas laikas, kai galima pamažu švelninti karantiną, ar reikėtų, kad griežtesni ribojimai kurį laiką dar galiotų?

– Žinokite, nemanau, kad kvailiai įvedė karantiną, nemanau, kad kvailiai stebi karantino situaciją, nemanau, kad nesugeba susitvarkyti. Prieš tai buvusi ir dabartinė Vyriausybė, mano nuomone, daro teisingus sprendimus. Pagrindiniai sprendimai tikrai turbūt teisingi. Čia apaštalais galime bet kas apsimesti, bet iš tiesų ten nėra vieno kažkurio žmogaus sprendimai. Tai yra kolektyviniai sprendimai ir įvairių sričių profesionalų sprendimai.

Aš negaliu šito nei paneigti, nei pritarti, kad reiktų švelninti. Aš noriu, kad Vyriausybė tikrai būtų atsakinga už visų Lietuvos žmonių sveikatą, gerovę. O didžiausioje fronto linijoje yra medikai.

Kaunas turi medicinos universitetą, klinikas, ligoninių, kalbamės. Kas turi pliką galvą, kas apžėlusią – prieš jų darbą reikia nulenkti galvą. Žinoma, reikia ir prieš vaikų darželių auklėtojas, ir prieš mokytojus, kurie išmoko. Kokybės gal ir nėra, bet tai darbas ir žinių kažkiek vaikai gaus, o vėliau pasivysime visi.

– Viešojoje erdvėje kalbama, kad Lietuvoje per lėtai vyksta skiepijimas nuo COVID-19. Kaip, jūsų akimis, vakcinavimas vyksta Kaune?

– Kaune pagal gyventojų skaičių, kaip ir visoje Lietuvoje, yra proporcingai. Aš džiaugiuosi, kad nebuvo Kaunas paminėtas, jog kažkas be eilės pasiskiepijo. O šiaip norėtųsi, kad greičiau vyktų, bet irgi reikia lenkti galvas prieš kompanijas, kurios greit vakciną sukūrė.

Iš pradžių buvo minima, kad vakcinos trejus metus kuriamos, o mažiau kaip metai praėjo – ir atsirado. Gal ne toks didelis poreikis, kad visiems visame pasaulyje į rankutę suleistų, bet tai neįmanoma padaryti. Dabar reikia būti kantriems, reikliems, saugotis ir patiems nenorėti būti paskiepytiems be eilės.

O Kaunas yra pasiruošęs. Centriniame pašte yra paruošta vakcinuoti tris kartus didesnį skaičių pacientų, bet deja – vakcinos nėra. Ką darysi, teks laukti. Užbaigėme ir atidarėme ledo areną, išbandėme ledą, ištirpinome jį, išvalėme ir ten bus galima vakcinuoti. Ji nefunkcionuoja dabar dėl pandemijos, todėl ten būsime pasiruošę priimti žmones. Medikai apžiūrėjo, sako, kad čia būtų geriau skiepyti žmones negu centriniame pašte. Bet viskas – eilės tvarka.

– Skirtingai nei kitų didmiesčių merai, kurie apie pandemiją kalbėdavo ir savo socialiniuose tinkluose, jūs vengdavote komunikuoti apie koronavirusą ir karantiną. Jūsų žodžius dėl pandemijos dažniausiai galima rasti tik prie pranešimų žiniasklaidai. Kodėl nusprendėte tarsi visiškai atsiriboti nuo šios temos?

– Ne, aš niekada nebuvau atsiribojęs nuo šios temos, bet tai ne miesto mero tema, kai žūtbūt einama į viešumą, stojama prieš kameras ir teikiami komentarai. Kiekvienas žmogus turi dirbti tokį darbą, kurį dirba, kurį išmano geriausiai. Kaune pandemijos temomis kalbėdavo Kauno miesto poliklinikos vadovas Paulius Kibiša ir kiti jos darbuotojai, kurie organizavo testų ėmimą, mobiliuosius punktus. Kiekvienas dirbdavo savo darbą, o komunikacijos užtenka iš ministrų, kurie gal ir atsibosta per televizorių žiūrint, bet iš ten ir gauni visą žinią.

Negali šalyje atsirasti tūkstantis apaštalų: žmonės nežinos, ko klausyti.

– Bet yra kauniečių, kurie pasigenda žinių iš miesto vadovo, ar tokia jūsų pozicija galėtų pakenkti jūsų reitingams?

– Nežinau, niekada nieko nedariau dėl reitingų. Ačiū už įdomų klausimą, bet pandemija – ne grožio konkursas, o aš ne „Mis pasaulis“, kad kažkam įdomiai atrodyčiau. Man svarbu miestas, jo žmonės.

Apie pranešimus, naujus ligos atvejus, rekomendacijas gyventojams bei kitą aktualią informaciją turi teikti medikai, savo sričių ekspertai, visuomenės sveikatos specialistai. Meras pirmiausia turi organizuoti konkrečius darbus, kad apsaugotų miestą ir jo žmones nuo akivaizdžių grėsmių. O ir raginau kauniečius laikytis karantino reikalavimų, atsižvelgti į specialistų nurodymus bei rekomendacijas. Galbūt visa tai vyko ne taip proaktyviai, bet tikrai kiekvieną kartą, kai tokie žingsniai buvo būtini.

Šiuo metu labiau rūpi vaikų darželių auklėtojos, jos visais laikais buvo garbesnio amžiaus. Kad per miestiečių vaikus iš šeimų neateitų virusas į tą kategoriją žmonių. Ir su Remigijumi Šimašiumi kalbėjome, gruodžio mėnesio gale kreipėmės, kad prie rizikos grupės priskirtų ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojus.

Bet pandemija – ne grožio konkursas, o aš ne „Mis pasaulis“, kad kažkam įdomiai atrodyčiau.

– Netrukus reikės tvirtinti šių metų miesto biudžetą. Planuojama, kad dėl valstybės dotacijų jis bus 11 mln. eurų didesnis nei pernai. Tačiau Kauno biudžetas pernai surinko 4,6 mln eurų mažiau, nei planuota, be to, surinkta mažiau pinigų iš rinkliavų, biudžetinių įstaigų įmokų, surinkta mažiau pajamų už prekes ir paslaugas. Kaip bus kamšoma ši skylė?

– Skylių pas mus neliks. Sako: žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Tai nežinome, kada pasileis verslas ir miestas galės normalų pinigų srautą gauti. Per praeitus metus padarėme viską, ką buvome suplanavę. Prognozuoju biudžetą, bet nenoriu prognozėmis dalintis. Pagal biudžetą, pagal surenkamumą mes atitinkamai ir mažinsimės išlaidas.

Bet, pavyzdžiui, mokytojų ir medikų algos tikrai ne mažėtų, o didėtų. Bet ne dėl to, kad mokytojai pro langus kažkada į Švietimo ministeriją lipo, bet tai yra darbo grupės, kurios buvo nepelnytai pamirštos. Ir mano mama, amžiną atilsį, buvo mokytoja, tai žinau, ką tai reiškia.

– Ar reikės papildomai skolintis pinigų?

– Į skolinimąsi nereikia žiūrėti kaip į baubą. Lietuvoje visi verslai ir visos įstaigos skolinasi pinigus – tai yra natūralus, paprastas dalykas. Tik reikia skaičiuoti, kaip juos atiduosi.

– Miestas šiemet surinko mažiau gyventojų pajamų mokesčio, bet Kaune yra dalis žmonių, kurie dirba ir gyvena čia, tačiau jų GPM nukeliauja į gimtąsias jų savivaldybes, nes jie deklaravę, kad ten gyvena. Kaip jūs žvelgiate į tokią padėtį, ar matote, kad Kaune tai keltų bėdą?

– Jeigu žmonės suvažiuoja, dirba, tai nėra blogai. Jeigu jie nedirbtų, o suvažiuotų pramogauti, tai būtų kitas klausimas. Tai ne bėda, tai galima sutvarkyti, rasti būdų. O stengiamės įvairiai, kad kuo daugiau būtų gaunama pajamų.

Iš šalies gal taip atrodo, kad mes su Kauno rajonu pykstamės, bet iš tiesų gerai sutariame. Dabar, per pandemiją, kartą per ketvirtį atsisėdame ir aptariame visus bendrus klausimus. Vaikų darželių apmokėjimas jiems normaliai buvo priimtas, miestas gyvena iš GPM.

Natūralus dalykas, kad kiekvienas meras – Kauno, Kauno rajono, Palangos ar Klaipėdos – rūpinasi, kad ten gyvenantys žmonės maksimaliai viską sumokėtų. Tai yra mūsų biudžeto pagrindinė eilutė.

– Kalbant apie Kauno rajoną – prieš pusantrų metų žiniasklaidoje buvo paskelbti jūsų užmojai prisijungti prie Kauno miesto savivaldybės Kauno rajoną arba bent dalį jo. Ar dar neatsisakėte tokių minčių?

– Ten, visų pirma, ne užmojai buvo. O dabar galiu pats sau plikę paglostyti: tai buvo protingo žmogaus pamąstymai, ką mes ir savivaldybėje su kolegomis dažnai darome. Pasikeitė valdymas, pasikeitė technologijos. Ir su Valerijumi Makūnu (Kauno rajono meru – LRT.lt) mes pasikalbame apie tai, kad kažkada ateityje pasikeis viskas.

Anksčiau ar vėliau savivaldybės susijungs, nes tai, kaip dabar veikia žiedinės savivaldybės, yra neracionalu ir nepraktiška. Kur kas geresnių veiklos rezultatų ir darbo efektyvumo būtų pasiekta sujungus savivaldybes ir čia dirbančių žmonių kompetencijas. Šiuolaikinės technologijos leidžia daugelį klausimų bei probleminių situacijų spręsti nuotoliniu būdu, elektroninėmis priemonėmis, todėl gyventojai dėl tokio sujungimo tikrai nepatirtų ženklesnių nepatogumų, o privalumai būtų akivaizdūs.

Tai nebuvo noras kaip žemgrobiui užgrobti teritoriją, būtų lengvesnis valdymas tiems, kas ateitų vietoje manęs ir V. Makūno. Ir patiems gyventojams. Būtų lengviau tvarkyti infrastruktūrą.

Anksčiau ar vėliau savivaldybės susijungs, nes tai, kaip dabar veikia žiedinės savivaldybės, yra neracionalu ir nepraktiška.

Per mano buvimą nupirkome naujų troleibusų ir autobusų. Kam važinėti vien po Kauną, jei galima toliau šiek tiek pavažiuoti – į rajoną. Mes už tai, kad visi naudotųsi geromis miesto mokyklomis, gerais darželiais, geromis poliklinikomis. Aš nesakau, kad ten blogai, bet rentgeno aparatų ar kažkokių brangių įtaisų visur nepristatysi.

Negalvokite, kad kažkas kažką nori užkariauti ar ginčijasi. Mes su Valerijumi dažnai susitinkame ir kalbamės apie viską, net ir apie šiukšlių išvežimą.

– Kai kurie sakė, kad jūs tiesiog norite išplėsti savo valdas, ką atsakytumėte į tokius pasakymus?

– Keisti žmonės gali įsivaizduoti, kad kažkoks miestas ar jo teritorija yra kažkurio mero valdos. Tai yra gyventojų valdos, o merai yra kintamas dalykas: arba juos pašalina, arba juos perrenka, arba jie patys nori būti perrinkti, arba jie nori išeiti.

Tapti meru nėra mano gyvenimo iššūkis. Iššūkių tikrai esu turėjęs daug ir įdomesnių, o čia kaip valytojas gal šiek tiek padirbau ir viskas.

Aš nesakau, kad ten blogai, bet rentgeno aparatų ar kažkokių brangių įtaisų visur nepristatysi.

– Kaunas neseniai keliolika kartų padidino kainas už darželius vaikams, kurie negyvena mieste. Kaip tai atsiliepė miestui?

– Padaugėjo lankančių kauniečių. Aplinkiniai vaikai tapo kauniečiais. Čia ne vien Kaune taip. Šiauliai ir Šiaulių rajonas, Klaipėda ir Klaipėdos rajonas – didelė dalis savivaldybių taip tvarkosi. Jeigu mano vaikas eitų į Kauno rajono darželį, paskui jį eitų iš miesto biudžeto pinigai.

– Kauno miesto savivaldybė iš savo biudžeto pernai skyrė 2 mln. eurų Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubui. Kaip dėl pandemijos gali keistis savivaldybės parama „Žalgiriui“, kuris jau pateikė paraišką dėl finansavimo?

– Ne, tikrai nesikeis. Ir pernai, ir užpernai, ir daugybę metų – aš atėjęs tą tradiciją radau. Dar būdamas ne meru, o tarybos nariu, visada pakeldavau ranką už tai, kad būtų skiriama. Vis dėlto Kaunas turi ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, dar net ir Lenkiją prijungčiau, geriausią krepšinio areną, jos vadovai tikrai yra protingi, verslūs ir principingi žmonės. Kalbu apie Paulių Motiejūną, jis yra labai geras vadybininkas. „Žalgiris“ reprezentuoja ne tik Kauną, o visą Lietuvą. Grįžtu prie romėnų frazės „Duokit duonos ir žaidimų“: visi žmonės turi turėti galimybę užsidirbti ir gerai papramogauti.

– Nuo ko priklauso „Žalgiriui“ skiriama suma? Pernai biudžetas buvo didesnis nei 2019 m., tačiau skirta suma buvo mažesnė 300 tūkst. eurų.

– Suma skiriama atsižvelgiant į jų poreikį, bet ne didesnė negu tam tikras skaičius. Taryba nubalsuoja, kiek reikia, bet yra nustatytos sumos lubos. Negali žmogui pinigais užklijuoti akių: tada jis nematys, kad yra darbo.

Negali žmogui pinigais užklijuoti akių: tada jis nematys, kad yra darbo.

– Nemažai projektų numatyta Nemuno saloje, tarp jų – ir M. K. Čiurlionio koncertų centras. Pernai buvo žinutė, kad jį projektuos dvi vilniečių architektų komandos, tačiau iki šiol nėra daugiau jokių naujienų. Kokioje stadijoje dabar tai yra?

– Aš nuo anksčiau pradėsiu. Tai buvo tarptautinis konkursas, jame dalyvavo apie 150 kompanijų. Kada nepriklausoma komisija atrinko tris galimus variantus, tai pasirodė, kad pirmą vietą užėmė Rolando Paleko architektūrinė studija ir jie yra vilniečiai!

Man studijos darbų kokybė patinka. Studija yra dariusi nemažai projektų, gerų projektų. Kai baigiau vidurinę, netgi svajojau tapti architektu. Kelias specialybes žiūrėjau: architektūrą, mediciną, o tapau inžinieriumi mechaniku. Taip kad R. Paleko kompanija tikrai gera ir mes džiaugiamės, kad laimėjo lietuviai, – lengviau bendrauti.

Kadangi tokia situacija pasidarė dėl pandemijos, tai atsisėdome, nusprendėme, kad padedame truputį į šoną ir laukiame, ar galėsime kada daryti, kad spėtume susiprojektuoti ir pastatyti. Dabar grįžome prie tos temos, bendravome ir šią savaitę susitinkame ir kalbėsimės apie skaičius, terminus. Tikiuosi, kad, pasibaigus mano kadencijai, paliksiu kažkam gerą projektą, kurį reiktų įgyvendinti.

Ten reikės ir Vyriausybės prisidėjimo, reikės žiūrėti ir į Lietuvos biudžetą, planus. Vien pačią koncertų salę neužteks pastatyti, reiktų dar tiltelį iš salos padaryti. Projektą tikrai pradėsime daryti, nes mes taryboje, laisvame pokalbyje, nusprendėme: vykdome.

– Dar viena tema, kuri yra gana aktuali Kaune, – paveldosauga. Kultūros paveldo departamentas nusprendė, kad apgriauta avarinės būklės tarpukario laikų vila Perkūno alėjoje turės būti atstatyta. Ji nebuvo kultūros vertybių registre, bet priklauso zonai, kuri ten įrašyta. Dabar ginčai persikėlė į teismą, o paveldosaugininkai tik atstačius namą tikrins, ar jis turėjo vertingųjų savybių. Jūsų manymu, koks sprendimas šioje vietoje būtų geriausias?

– Žinote, neįsivaizdavau, kad taip toli nueis. Jeigu sakote, kad nuėjo į teismą, tai nenorėčiau tapti aukštesnis arba gudresnis už juos. Palaukime, kol nuspręs teismas. Dažniausiai tokiuose ginčuose nebūna kažkuris vienas 100 proc. teisus arba kitas 100 proc. kaltas. Tegul teismai pasiaiškina.

Aš visada už tai, kad kiekvienas žmogus su valdiškomis įstaigomis rastų sprendimus be teismų. Tam ir dirbame čia, kad dirbtumėme savo žmonėms. Mes kalbėjomės su tuo savininku, buvo atėjęs ir su architektu, kuris paišo žinomiausius Kauno namus. Pokalbis buvo paprastas, bet ne miesto kompetencija į tą ginčą lįsti ir aiškinome, kad taip nederėjo daryti.

– Taip pat nedidelis triukšmas kilo, nes tame pačiame Žaliakalnyje pastatytą tarpukario laikų namą norima rekonstruoti ir pridėti papildomą aukštą, kurio beveik visos sienos yra stiklinės. Projekto architektas tai vadina ne pastato sudarkymu, o praplėtimu, tokiu būdu vystosi architektūros sritis. Kokia turėtų būti Kauno pozicija panašiais atvejais: ar derėtų saugoti kiekvieną tarpukario laikų namą, ar galima šiuolaikiškai rekonstruoti arba griauti, jei nuspręsta, kad jis nėra ypatingas paveldosaugos atžvilgiu?

– Aš manau, kad jeigu teritorija, gatvė ar namas yra saugomi kažkurių Lietuvos įstatymų, tai reiškia tai: arba turi būti pakeisti įstatymai ir statusas to namo, arba visi turime gyventi pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus.

Jeigu namas saugomas – jis turi būti saugomas. Jeigu yra leidžiama pakelti ar padidinti vienu aukštu, tai nebūtina būti gudresniam už kitus ir didinti 3 ar 5 aukštais. Negalima sukčiauti.

– Dar vienas kauniečiams opus klausimas yra buvusio centrinio pašto pastato likimas. Jūs ne vieną kartą minėjote, kad, cituoju: „Tai nėra mūsų objektas ir giliai nesame apie jį galvoję, neužsikrauname galvos.“ Ar jūsų, kaip mero, pozicija vis dar tokia pati, kad pašto pastato klausimą turi spręsti ne Kaunas?

– Visų pirma, jis nėra Kauno objektas.

– Bet jis yra Kaune.

– Tai gerai būtų, kad viskas, kas Kaune, būtų Kauno. Čia karalystę mes galėtume įkurti. Gaila, kad jis nėra Kauno. Tą turi spręsti namo savininkai.

Jokia paslaptis, kad kažkada prie buvusios Vyriausybės verslas planavo įsigyti centrinio pašto rūmus. Tikėjau savininku, ką jis pasakojo, nes aš jį šiek tiek pažįstu. Tai jis tikrai būtų sugalvojęs, kaip įveiklinti, išsaugoti, sutvarkyti pašto rūmus. Ir mieste, mano nuomone, būtų graži, sutvarkyta vieta. Mes, savivaldybės darbuotojai, dažnai einame Laisvės alėja ir šypsomės, kad ji yra sutvarkyta, nudažyta, išvalyta. Lygiai taip pat būtų ir einant pro centrinį paštą.

Dabar man šiek tiek gaila to pastato. Bet kartais būna taip, kad jei valstybė pradeda rūpintis, tai yra pats blogiausias savininkas. Nes jeigu tai būtų ne valstybės, tai ką Matijošaitis ar jo komanda darytų – ateitų ir padidintų nekilnojamojo turto mokestį už tai, kad iš išorės jis yra apleistas. Kitas etapas būtų: mes prisidėtume prie išorinio fasado sutvarkymo ir liktų centrinis paštas kaip graži kaunietė – padažyta, pasitempusi, sutvarkytais rūbeliais, langais ir t. t.

– Ar Kauno savivaldybė galėtų būti šio pastato savininkė?

– Nepadarykite Kauno savivaldybės visų apleistų pastatų tvarkytoja. Visų pirma, savivaldybė valdo miesto biudžetą, žaisliukų mums nereikia. Reiktų galvoti – gal zoologijos muziejų atiduoti, gal dar kažką. Bet čia diskusijų klausimai.

Turėjome tokį pasiūlymą dar Sauliui Skverneliui būnant premjeru, kad gal norėtume perimti. Kadangi jautėsi, kad kadencija baigėsi, tai mes netęsėme klausimo.

Bet kartais būna taip, kad jei valstybė pradeda rūpintis, tai yra pats blogiausias savininkas.

– Tai gal su nauja Vyriausybe būtų galima prie šio klausimo sugrįžti?

– Mums pačio pastato, tiesiog pastato, nereikia. Mes turime turėti idėją, ką jame daryti. Geriau būtų idėją sukurti, o tada žiūrėti, ką ten vystyti. Centrinio pašto pastatas – tikrai neeilinis objektas. Kiekvienas pastatas turi būti su konkrečia savo paskirtimi, funkcija, o šiuo atveju tai ypač svarbu. Kol kas Kauno miesto savivaldybė neturi aiškios idėjos, kas ten galėtų vykti, todėl natūralu, kad ir perimti pastatą savo žinion, skiriant nemenkas lėšas – visų miestiečių pinigus – jam sutvarkyti, įveiklinti bei išlaikyti, būtų nepraktiška. Tačiau miestas šiuo klausimu tikrai nesako „ne“ ir neatsisako ieškoti galimų sprendimų ateityje.

– Kauno taryba kritikos gaudavo dėl sprendimų, kurie susiję su jumis, jūsų šeima arba jūsų verslu. Pavyzdžiui, dėl pokyčių Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinyje, po kurių jūsų valdoma įmonė įregistravo sklypus, o savivaldybė nedelsdama siūlė keisti specialųjį planą. Pernai triukšmas kilo, kai paaiškėjo, kad jūsų sūnus Šarūnas valdo sklypus teritorijoje, kuri atsilaisvino, kai Kauno taryba sumažino Vičiūnų vandenvietę. Taip pat Šančiuose planuota tiesti gatvę, kur daugiabučius statyti norėjo jūsų sūnaus verslo partnerio įmonė, o taryba leido statybas nesilaikant atstumų. Kaip ir kodėl tarybos darbotvarkėje atsidurdavo klausimų, kurie vienaip ar kitaip susiję su jumis ar jūsų aplinka?

– Jeigu apie Lampėdžių ežero pakrantę kalbate, tai toje vietoje žemės sklypą aš įsigijęs gal 2006 m., kai nesvajojau būti meru. Tai ilgas, užsikasęs projektas. Apkaltintas pro šalį einančių, apkalbėti norinčių žmonių. Bet ten viskas vyksta tvarkingai. Eiti, skųsti kažką, nes žmonėms atrodo... Na, juokinga būtų.

Išvardijote juokingus dalykus. Esu šeštos kartos kaunietis, ir mano vaikai yra kauniečiai. Mes nedirbtume taryboje, jeigu tai būtų neteisėta. O tikrai nėra jokių neteisėtų dalykų. Nenoriu nei teisintis, nei aiškintis. Jau seniai būtų surištomis rankomis išvedę, jei ten būtų bent kruopelytė per nago juodymą, dėl ko ir už ką.

– Jūs pats irgi balsavote dėl pokyčių draustinyje ir dėl žemės atlaisvinimo Vičiūnų vandenvietėje. Kodėl nenusišalinote prieš balsavimą, nors turėjote interesų tose vietose?

– Ten ne mano sklypai.

– Bet yra jūsų šeimos, jūsų sūnaus.

– Maišote kažką. Ten nėra mano šeimos visi sklypai, ten gyvena daug kitų gyventojų.

– Bet nemanote, kad reikėjo nusišalinti nuo balsavimo?

– Nemanau. Jei būtų reikėję, būčiau nusišalinęs. Vienintelė vieta, kur filosofiškai svarsčiau, kad gal reikėjo, bet 100 proc. esu įsitikinęs, kad nereikėjo, – tai Lampėdžių pakrantė, kur tvarkiausi žemės sklypus nuo 2006 m.

Jau seniai būtų surištomis rankomis išvedę, jei ten būtų bent kruopelytė per nago juodymą, dėl ko ir už ką.

– O kaip reaguojate, kai jus pavadina Caru?

– Negirdėjęs to. Gal mane su kitu meru maišote?

– Ne, buvo ir jūsų pusėn tokių epitetų.

– Negirdėjęs. Bet šiaip reaguočiau su šypsena. Kaip mane konservatoriai buvo pavadinę? Krabu.

– O kaip reaguojate, kai taip pavadina?

– Tai o kas čia tokio? Krabas yra vienas iš skaniausių gyvūnų. Jeigu dar geras, aliaskinis krabas, tai čia svajonė suvalgyti. Tik brangus. Neįsižeidžiu, atpratau įsižeidinėti.

– Naujoji Vyriausybė dirba beveik 2 mėnesius. Praėjusį ketvirtadienį premjerė Ingrida Šimonytė nuotoliniu būdu susitiko su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi. Ar jums jau teko bendrauti su premjere?

– Tekę bendrauti anksčiau, kol ji dar nebuvo premjerė. Ir dabar pasiėmiau dar kartą perskaityti knygą apie šaunųjį kareivį Šveiką. Sutarėme su premjere pokalbį nuotoliniu būdu vasario 3 d. Normalu, reikia pasikalbėti.

– Užsiminėte, kad bendravote su I. Šimonyte, kol ji dar nebuvo Vyriausybės vadove. Kokie yra jūsų santykiai su ja?

– Darbiniai turbūt bus. Negaliu taip atsakyti. Nemanau, kad bus priešiški.

– Ar, sušvelnėjus karantino ribojimams, kviesite premjerę spurgų į Laisvės alėją?

– Nežinau, ar ji mėgsta spurgas.

– O jeigu mėgsta?

– Tai kodėl gi ne. Jeigu bus Kaune, tai tikrai pereisime Laisvės alėją, parodysime, ką padarėme. Turėtų būti senokai buvusi. Pakviestume, kad, paprastai sakant, pasigirtume.

– Kaip vertinate pirmuosius naujos Vyriausybės žingsnius?

– Gerai. O ką vertinti? Čia ne mero pareiga vertinti ar nevertinti. Aš apkalbomis neužsiimu, man neįdomu. Žmones vertini pagal darbus. I. Šimonytė tikrai turėtų susitvarkyti.

– O ko iš Vyriausybės tikitės Kaunui?

– Protingų, realių sprendimų ir reagavimo į prašymus, kuriuos pateiksiu.

– Kokių prašymų planuojate pateikti?

– Pirma supažindinsime naują Vyriausybę, nors jie turėtų žinoti iš kitų Seimo narių, kurie iš Kauno išvažiavę. Supažindinsime su Kaune vykstančiais darbais ir ką esame pradėję, ką užbaigėme, kiek investavę. Kiek buvome apsitarę su ankstesne Vyriausybe, ką jie padėję mums, kad darbai Kaune tęstųsi. Miestas nėra vien gatvių remontas ar parkų tvarkymas. Miestas yra daugialypis ir jame visi turi turėti užsiėmimus. Kartu pristatysime ir ateities planus. Vienas jų – M. K. Čiurlionio koncertų centro projektavimas.

– Buvusi Vyriausybė norėjo į Kauną perkelti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas. Aplinkos nepajudinta liko Vilniuje, o Žemės ūkio iš dalies buvo perkelta, bet naujasis ministras Kęstutis Navickas žada viską atgal sugrąžinti į Vilnių. Kaip jūs tokį sprendimą vertinate?

– Aš žaidimais neužsiimu. Jeigu darai – visada reikia padaryti iki galo. Ir ne kadencijos gale, o pradžioje. Man asmeniškai, savivaldybės darbuotojams yra tas pats. Ar bus tos ministerijos, ar ne. Čia būtų kelios darbo vietos Kaune ir tas įtakos miestui, biudžetui ir tvarkymui nepadarytų. Gal tik trukdytų dar kažkas iš ministerijos nuolat lįsdamas pas merą į kabinetą ar pas kitus pavaduotojus su prašymais.

O šiaip, jeigu logiškai, tai gal būtent Kultūros ir Žemės ūkio ministerijas tikrai kelčiau. Geografiškai yra paprasčiau.

– Kodėl Kultūros ministeriją?

– Todėl, kad Kaunas nuo Smetonos laikų yra likęs Lietuvos kultūros centras. Ir, kad ministrą susigrąžintų (juokiasi).

Gal tik trukdytų dar kažkas iš ministerijos nuolat lįsdamas pas merą į kabinetą ar pas kitus pavaduotojus su prašymais.

– Vyriausybėje yra ne tik jūsų buvęs bendražygis kultūros ministras Simonas Kairys, bet ir buvusi jūsų oponentė mero rinkimuose švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ką manote apie juos?

– Simonas iš tiesų dabar yra savo kėdėje. Jis ir savivaldybėje dirbdamas kuravo visas šias veiklas. Kaunas 2022 m. bus Europos kultūros sostine, tai Simono darbas šioje srityje, bus lengva bendrauti. Dirbo daug dėl UNESCO, siekiant Kauno modernizmo architektūrą įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra darbštus, santūraus charakterio, logiškas, teisingas.

J. Šiugždinienę mažai pažįstu. Ji buvo tarybos nare, o tarybos nariai tik komitetuose gali ilgai kalbėti, o per tarybos posėdžius mes reglamentuojame pasisakymus. Taip kad nepažįstu. Vyrą jos žinau, geras sportininkas.

– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) rėmėte praėjusiuose Seimo rinkimuose, palaikėte S. Skvernelį, kai jis siekė prezidento posto. Dabar ši politinė jėga yra opozicijoje. Ar vis dar remiate juos, dirbate su jais?

– Su S. Skverneliu pažįstamas nuo senų laikų, mūsų autobiografijos gan panašios. Kalbamės dažnai susitikę tomis temomis, todėl ir buvo jo palaikymas, nes žinau žmogaus dalykines savybes. Ne taip, kad žalias ar kitokios spalvos. Man vyrai turi būti vyrai.

Su Sauliumi, jei susitikčiau, visada pabendraučiau. O kai atsidarys renginiai, gal ir krepšinį kartu pažiūrėsime, dabar jau atvažiuotų kaip žmogus, be apsaugų. Ir alaus su malonumu išgertume, o Ramūnas Karbauskis alaus negeria, tai su juo ir sunkiau bendrauti (juokiasi).

– O su pačia partija bendraujate, palaikote ryšius?

– Aš bendrauju ir nežiūriu, ar jis yra raudonas, žalias ar dar kažkoks. Ir su Viktoru Uspaskichu bendraudavau, ir su Andriumi Kubiliumi, ir su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Nesu aš politikas, juo, matyt, ir nebūsiu. O su visais protingais žmonėmis pabendrauju.

– O kokie yra jūsų santykiai su LVŽS pirmininku R. Karbauskiu?

– Nėra jokių santykių. Kai buvo Seime, jis per pusmetį kartą užvažiuodavo kaip pas merą. Dalykiniai santykiai. Ramūnas miestų ūkinius reikalus gal ir nelabai žinodavo, bet gal girdėdavo iš kitų Seimo narių.

O su Sauliumi kalbėdavome apie projektus, jis gerai gaudosi tarp skaičių ir sąmatų, kiek gali statyba kainuoti.

Ramūnas Karbauskis alaus negeria, tai su juo ir sunkiau bendrauti.

– Netrukus įpusės jūsų antroji kadencija, po poros metų – savivaldos rinkimai. Bet 2024 m. bus ir prezidento, ir parlamento rinkimai. Ar matote, kad reiktų dar kažką Kaune tvarkyti, statyti, veikti, o gal yra pamąstymų sukti į nacionalinę politiką?

– Šiaip tai mano darbas dabar yra pabaigti tuos projektus, kuriuos pradėjau, ir pradėti tuos, kurių nespėjau pradėti. Neturiu aš tiek laiko šiandien pradėti galvoti apie tai, ko klausėte.

– Ką manote apie savo bendrapavardį Marių Matijošaitį, kurį kauniečiai pernai išrinko į Seimą? Ar ta pati pavardė galėjo nulemti pergalę?

– O kaip jūs manote?

– Įvairiai galvoju.

– Įvairiai ir gali būti, nors yra tikėtina. Nepažįstu, nesu bendravęs, bet jeigu jaunas žmogus ir dar su tokia gražia pavarde papuola į Seimą, tai tikiuosi, kad jis nenuvils nei miestiečių, nei kitų pavardės turėtojų. Nežinau jo įdirbio, bet džiaugiuosi, tegu padirba. Kad tik netaptų tinginiu ir nuolatiniu suolo trynėju.

Galėtų įvesti kažkokius apribojimus kaip prezidentui, kuris turi dvi kadencijas. Kaip sako, iki amžinybės tarnauja Lietuvai pamiršdami, ko jie ten atėjo.

– Kiek kadencijų Seimo narys turėtų būti Seime?

– Dvi kadencijas.

– Tiek užtektų?

– Užtektų.