Per kiekvieną krizę, taip ir per šią – koronaviruso sukeltą, mes ne tik kažką prarandame, bet ir atrandame, sakė Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriaus Krizių intervencijos centro medicinos psichologė Eglė Zubienė. Nuo pirmojo karantino pradžios ji konsultuoja ir savo kolegas medikus, kuriems tenka grumtis su COVID-19.
Psichologė papasakojo ir kaip pati išgyvena karantiną, ką per jį atrado, kokių savo stiprybių aptiko ir kokias savo galias išlaisvino.
– Egle, jūs ne tik dirbate savo skyriuje, bet ir konsultuojate medikus, patiriančius įtampą. Kokia dabar padėtis, palyginti su pirmuoju karantinu?
– Situacija yra įtempta, skirtumas tik toks, kad visi dabar esame pasitreniravę. Pirmasis karantinas buvo lyg tam tikros pratybos. Rimtos. Visi buvome labiau sutrikę, jautėmės bejėgiai. Dabartinei situacijai lyg ir buvome labiau pasiruošę, bet ryškėja perdegimo požymiai, įtampa, nerimas dėl neprognozuojamos ateities. Kai kurie dalykai yra aiškesni, sustyguoti, tačiau vis dar dideli užsikrėtimo atvejų skaičiai, chroniškas nuovargis veikia psichiką.
Juokaudami su kolegomis pasidalijame jausmais: kiekvieną dieną į ligoninę ateiname lyg į mūšio lauką, iš kurio nežinai, ar išeisi sveikas, nes užsikrėtimo rizika yra didelė. Ligoninės išlieka didesnės rizikos užsikrėtimo židiniais.
Dabar dauguma medikų dirba pamainomis po 12 ar net po 24 valandas, kad būtų galima sumažinti kontaktų skaičių. Akivaizdu, kad po tokios pamainos jie negali jaustis gerai. Juos drasko patys sunkiausi jausmai. Jie susiduria su daug netekčių, jie versdamiesi per galvą lieka bejėgiai, nes tam tikros komplikacijos yra stipresnės už mokslo pažangą ir individualų meistriškumą.
Taip pat skaitykite
Manau, kad juos žudo ir tam tikros visuomenės dalies siekis ignoruoti situacijos rimtumą, nuvertinti jų atsidavimą ir pastangas, priekaištai, kritika.
Kiekvieną rytą skaičiuojame, kas iškrito, galvojame, jei spėjame, kiek dar susirgs, skaičiuojame pajėgumus, žiūrime, kas jau grįžo. Tarkime, slaugytojos, kurios turi daugiausia kontaktų su pacientais, iškrenta, paskui grįžta. Grįžta ir gydytojai, ir valytojos. Prisikelia kaip sfinksai. Taip ir gyvename karo lauko sąlygomis.
Tarpkarantininiu laikotarpiu, kai karantino taisyklės buvo atlaisvintos, visi džiūgavo, kad galime nedėvėti kaukių, nes va – latviai nedėvi ir užsikrečia mažiau. Lyg tai būtų svarbiausia gyvenimo dalis! Kai neseniai važiuodama po darbo išgirdau, kad mes vieni pirmųjų Europoje pagal užsikrėtimų skaičių ir pirmi pagal mirusių žmonių skaičių, pagalvojau, kad tai akivaizdžios pasekmės to, ką darė ir ko nepadarė mūsų valstybės galvos. Per daug šventėme maro metu, o dabar šaukštais semiame pasekmes.
Dabar žmonės labiau atsipūtę, daug mano laiptinės kaimynų vaikšto be kaukių. Ir tie susibūrimai man nelabai suprantami. Mes privalome laikytis fizinio atstumo, bet ne socialinio. Bendrauti mums nėra uždrausta. Per pirmąjį karantiną mes visi lindėjome namie, o dabar elgiamės laisviau, nors suvaržymai, atrodytų, didesni. Bet, kaip sakoma, šuo kariamas pripranta, taip ir žmogus pripranta, pamiršta, kad pavojus čia pat. O kovidas man primena radiaciją: jos nematai, tad pavojų sunku įvertinti. Veikia ir psichologinė gynyba – jei neigsi akivaizdžius faktus, tai gal tai ir nevyks?!
– Dirbate psichiatrijos skyriuje. Koks ten dabar ritmas?
– Dabar žymiai mažiau žmonių kreipiasi į psichiatrus. Turiu galvoje tuos žmones, kuriems tikrai reikia medikų pagalbos, kurie turi psichikos sutrikimų. Nujaučiu, kad tai tyla prieš mūšį, sprogimą. Žmonės tokiomis aplinkybėmis negali gerai jaustis. Nežinia, kas mūsų laukia ateityje.
Kita vertus, pagalvokime, kiek yra netekčių, nebūtinai susijusių su virusu, visi suprantame, kad negalime bendrauti su sergančiais artimaisiais, negalėsime įprastai atsisveikinti su mirštančiais žmonėmis, tad esu tikra, kad daug žmonių jaučiasi blogiau, nei kad supranta. Jie arba nežino, kur kreiptis, arba nedrįsta kreiptis. Akivaizdu yra ir tai, kad medikų bendruomenė, kuri yra baisios įtampos akivaizdoje, taip pat nepakankamai intensyviai ieško pagalbos.
Taip pat skaitykite
Krizių intervencijos centro pacientų problemos dažnai yra susijusios su dabartinės situacijos pasekmėmis arba jos paaštrina būklę.
Dar vienas nemalonus signalas – psichiatrijos skyriuje reikšmingai padaugėjo pacientų, kurie ten pateko dėl alkoholio vartojimo pasekmių. Tai yra patikimas signalas, kad alkoholio vartojimas yra padidėjęs.
– Praėjusį kartą, kai kalbėjomės, sakėte, kad psichologines pasekmes galime jausti net trejus metus. Ir šiandien taip manote?
– Taip, ir šiandien taip manau. Krizinėje situacijoje žmogus susitelkia. Bet tai yra lyg spyruoklė, gali kažkiek laiko ją laikyti įtemptą, bet vieną dieną ji vis tiek nutrūks.
Bet tikrai ateis ta diena, kai mes jausimės šviesiau. Tarkime, šiandien šviečia saulė, tad mano nuotaika geresnė. Darsyk pabrėžiu: dabar yra normalu jaustis nenormaliai. Juk mes visi gyvename neįprastoje situacijoje. Mūsų jausmai yra šios situacijos pasekmė. Mes turime mokytis su tuo gyventi.
Klausimas, kada turėtume suklusti? Tuomet, kai kažkokie nemalonūs pojūčiai ima kartotis. Tarkime, kai pajuntame, kad vis neatsimename kažko, pamirštame, nebesukaupiame dėmesio, galbūt miego ciklas sutriko, gal sapnai kamuoja, gal nebegalime valgyti ar valgome nesustodami, gal galime apsiverkti, atrodytų, dėl nieko. Tuomet reikia ieškoti pagalbos, su kažkuo pasišnekėti.
– O kaip jaučiatės karantino sąlygomis jūs – psichologė?
– Būna, kad labai blogai. Pastebiu, kad jaučiuosi labiau pavargusi nei įprastai. Esu socialus žmogus, man reikia bendrauti. Bet supratau ir tai, kad kiekviena krizė, ir ši taip pat, ne tik atima, bet ir duoda.
– Ką ji duoda jums?
– Pernai pradėjau studijuoti. Sausį išlaikiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos ištęstinių dailės terapijos studijų pirmo kurso rudens sesijos egzaminus. Man patinka vesti dailės terapijos užsiėmimus, jaučiu jų pozityvų poveikį klientams, tad norėjau įgyti daugiau žinių. Tai bus mano antrasis magistro laipsnis.
Kai jau buvo aišku, kad studijos bus nuotolinės, kad egzaminus teks laikyti nuotoliniu būdu, maniau, kad bus blogai, kad tai nesąmonė. Priešinausi todėl, kad dvejojau, ar, būdama 56 metų, sugebėsiu perprasti naujoviškas technologijas. Bet visko išmokau ir tuo labai džiaugiuosi. Dabar tai matau kaip savo stiprybę. Bet kuriame praradime gali atrasti save, savo pranašumų. Kiekvienas praradimas suteikia atradimą.
Taip pat skaitykite
Kiekvienas iš mūsų per karantinus kažką atradome. Tarkime, visi mokiniai, nuo pradinukų iki abiturientų, taip pat visi mokytojai dabar jau geriau išmanys informacines technologijas. Moksleiviai taps savarankiškesni, gal labiau supras posakį „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.
Žinoma, nuotolinės studijos nepakeis gyvų, bet susimąsčiau, ką išlošiau iš to? Laiko, pinigų. Man nereikia važiuoti į Kauną, nereikia mokėti už degalus, gyvenimą Kaune. Galiu keltis tik aštuntą ryto ir iškart eiti prie kompiuterio, dar ir pasikartoti prieš paskaitas spėju. Visa tai taip pat pranašumai.
– Jūsų feisbuko paskyroje galima pamatyti jūsų piešinių. Man įstrigo žmogeliukas be proto didelėmis akimis, aplink jį skraido objektai, primenantys koronavirusus.
– Taip ir yra.
– O tos akys kodėl tokios didelės?
– Tokia buvo tapybos užsiėmimų, kuriuos turėjome, užduotis – nupiešti autoportretą kitaip, per kurią nors kūno dalį. Kūno dalis, kurią savyje labiausiai myliu, yra akys. Tad supratau, kad ir piešiu akis. Man tos akys yra ir labai didelis smalsumas, ir labai didelė baimė. Bet norėjau linksmo piešinio, kad neprarasčiau geros nuotaikos. Nes aš taip ir manau: gyventi yra labai gera.
– Menus atradote ne per karantiną?
– Jau anksčiau lankiau akvarelininko Girmanto Rudoko tapybos studiją „Spalvų ratas“. Paskui susidomėjau fotografija, įstojau į Panevėžio fotografų draugiją. Mano nuotraukos neprofesionalios, bet man svarbu priklausyti bendraminčių kompanijai, parodyti, ką darau. Ir, jei kas nors tuo pasidžiaugia su manimi, smagu.
– Kaip menai, studijos lengvina jūsų karantiną?
– Labai reikšmingai. Nors ir nėra lengva. Visiems žmonėms siūlau ko nors mokytis. Nebūtina rinktis akademinius mokslus. Tarkime, aš susiradau ir daug įvairių man įdomių internetinių seminarų, jų pasiūla dabar labai didelė. Žmogaus psichinė sveikata gerėja, kai jis įgyja naujų mokėjimų, gebėjimų, įgūdžių, kai jis kažką kuria. Atsiranda daugiau prasmės, įprasminimo.
Nesvarbu, kiek tau metų, reikia mokytis. Tarkime, mano aštuoniasdešimtmetė mama, buvusi gydytoja, plečia kompiuterinį raštingumą. Kiekvieną dieną ji ko nors išmoksta: kaip jungtis prie interneto banko, kaip elgtis feisbuke.
Gali rasti pozityvą, jei tik to norėsi. Po švenčių mama sakė neprisimenanti tokių šaunių Kūčių. Ant stalo stovėjo kompiuteris, ir visa didžioji šeima šventėme kitaip. Net ir dovanomis apsikeitėme. Tad, galima sakyti, nenormalioje situacijoje susikūrėme normalią šventę.
– Man atrodo, dauguma mūsų per karantiną giliau nėrėme į internetinę erdvę. Tarkime, lyg pamišę dalijomės sniego nuotraukomis socialiniuose tinkluose.
– Tai yra emocinis stimuliavimas, tai jausmų paleidimas, galimų ryšių mezgimas – tarkime, socialiniame tinkle susirandame seniai matytus bendraklasius.
Socialiniai ryšiai internete kuria bendrystę: aš matau gražų snieguotą vaizdą, kitas taip pat mato gražų sniegą. Tai suteikia saugumo, bendrumo jausmą. O kai feisbuko draugai deda patiktukus, jautiesi drąsinamas, nevienišas. Kažkada pagalvojau, kad net nebepykstu, kai žmonės kelia patiekalų, kačių, šunų nuotraukas.
– Anksčiau pykdavote?
– Anksčiau nepatikdavo. O dabar manau: žmonės stengiasi pasidalinti tuo, kas jiems svarbu, mokosi gražiau nufotografuoti, tai ir gerai, kad stengiasi, o ir nuotrauka daili. Tad jei tai suteikia džiaugsmą, kodėl ne?
