Kai per konferenciją žiniasklaidai kalbėjo apie COVID-19 pasiglemžtą vos 27 metų vyrą, profesoriaus Vido Pilvinio balsas virpėjo. Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas nesivaržo to, kad tuomet paprastas žmogiškumas griežė pirmuoju smuiku. Juolab nemokėdamas atjausti, mylėti kito žmogaus nebūtum geras gydytojas.
V. Pilvinis ragina visus saugotis klastingojo užkrato, kurio jam ir pačiam nepavyko išvengti. „Norėčiau matyti savo tautos žmones gyvus ir sveikus“, – sakė profesorius.
– Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, jūs nuolat atsiprašinėjote, prašėte, kad palaukčiau, su kažkuo kalbėjote apie ligonius, kur palikti ligos istorijas. O kai paklausiau, kada turėtumėte laiko pasikalbėti, net susijuokėte. Kokiu ritmu gyvenate, gydytojau? – LRT.lt paklausė V. Pilvinio.
– Gyvenu labai sudėtingą laikotarpį, jis – be laisvadienių, be ramybės ir be miego. Štai toks mano ritmas. Dar vienas dalykas, kuris apibūdina mano dabartinį gyvenimą, – visiškai neskiriu laiko kasdieniams rūpesčiams. Esu aprūpintas savo žmonos, ji rūpinasi visa kuo, daro viską, kad galėčiau patarnauti gydytojams, sanitarams, ligoniams. Štai toks mano gyvenimas.
– Per konferenciją žiniasklaidai, kai kalbėjote apie jauniausią COVID-19 auką – mirusį 27 metų vyrą, jūsų balsas virpėjo. O į klausimą apie mirusiojo artimųjų savijautą, kurie taip pat persirgo šia liga, pirmiausia atsakėte ne taip, kaip būtų galima tikėtis iš gydytojo. Ne apie klinikinį paveikslą, ligos eigą kalbėjote. O tiesiog kaip žmogus – apie jų gedėjimą, netektį ir dėl to išgyvenamą kančią.
Atleiskite, jei įžeisiu, bet net ir tokiomis aplinkybėmis lieka vietos tiesiog žmogiškumui?
– Negalėtum būti gydytoju, jei nebūtum žmogumi. Viso kito galima išmokti, o kad galėtum būti žmogumi, reikia mokėti mylėti. Mylėti reikia visokį žmogų – ir piktą, ir neklaužadą, ir neatsakingą. Žmogus yra žmogus. Tai ir yra didžiausia vertybė. Jei bendrai paėmus sugebėsi pamilti, sugebėsi ir gydyti. Antraip būsi ne gydytojas, o procesų valdytojas.
Kaskart, kai ateina jaunas kolega dirbti, jei matau, kad jis orientuojasi į skaičius, algoritmus, bet jame nėra meilės, žmogiškumo, suprantu, kad sunku bus jam.
– Sakėte, kad gydytojas turi mylėti visus žmones, netgi neatsakingus. Šiandien jūs mylite mus, tuos neatsakingus, lekiančius į parduotuves, besibūriuojančius, neigiančius koronavirusą, rezgančius planus, kaip vis dėlto smagiai susirinkus, kažką apgavus atšvęsti Kalėdas, Naujuosius metus?
– Neturiu alternatyvos. Suprantu poreikį bendrauti. Artėja nuostabios dienos, kai laukiama stebuklo. Atėjo ta diena, kai mes galime sukurti stebuklą. Kiekvienas iš mūsų tai gali sukurti. Yra neigiančių žmonių grupė. Bet gal jie šiuo metu yra suklydę, gal jie neturi pakankamai informacijos? Galbūt jie yra netinkamai informuoti?
Tai, kaip mes nugyvensime šį laikotarpį, kokį rezultatą turėsime, tokią ir Lietuvą turėsime. Kiekvienas žmogus atsakingas už savo šalį. Norėčiau matyti savo tautos žmones gyvus ir sveikus.
Žmogus yra unikali būtybė. Kiekvienas gyvenimo žingsnis jį formuoja. Negalime vertinti kito žmogaus pagal savo gyvenimo patirtį. Ne visi augo taip, kaip jūs ar aš. Jei su kiekvienu iš jų išsiaiškintume, kas lemia neigimą, rastume atsakymą. Jie tiesiog suklydo ir jiems reikia pagalbos.
– Tą vaikiną, kuris mirė, iš paskutiniųjų traukėte mėnesį. Pamenate tą momentą, kai praradote viltį?
– Tokias mintis mes visuomet stumiame į šoną. Nesu jaunas gydytojas, turiu patirties. Kai esi jaunas, kategoriškas, ieškai paaiškinimų. Yra situacijų, kai gamtoje įvyksta tai, kas yra nelogiška, kas prieštarauja tavo norams. Aš ne teisėjas, aš esu liudytojas.
Tai, ką turėjome padaryti, mes padarėme. Ir jam, ir kitiems ligoniams skiriamas milžiniškas dėmesys. Bet aišku ir tai, kad ne viską galime padaryti. Daug kas priklauso ir nuo organizmo.
Visose amžiaus grupėse yra mirusių pacientų, yra ir pasveikusių.
Gydytojai yra atsakingi, nelengva, patikėkite, būti atsakingam. Ypač dabar atsakomybė yra milžiniška. Gydytojai turi pasverti kiekvieną savo sprendimą.
– COVID-19 pavadinote klastinga liga. Kur slypi ta klasta?
– Liga klastinga savo lengva forma susirgimo pradžioje. Yra ilgas laikotarpis, kai pacientas nieko nejaučia. Inkubacinis laikotarpis yra ilgas. Pradiniai klinikiniai požymiai yra lengvi. O paskui staiga smogia.
Aš pats persirgau šia liga ir galiu teigti, kad tai klastinga liga. Ilgą laiką jaučiau tiesiog nuovargį, silpnumą. Bet kai dirbi tokį darbą, į tai nekreipi dėmesio. Vėliau prasideda kiti ligos požymiai, jie yra ryškesni, prasideda ypač sunkus laikotarpis maždaug apie 7–10 parą. Man taip buvo. Persirgau prieš pusantro mėnesio.
Taip pat skaitykite
Pavojinga tai, kad labai ilgas slaptas užsikrėtimo laikotarpis, kai žmogus jaučiasi patenkinamai. O vėliau išnyksta deguonies gebėjimas patekti į kraują. Gyvybės laidas yra deguonies patekimas į audinius. Kai tai nebevyksta, žmogus dūsta. Įsivaizduokite, kad tas žmogus staiga pakeliamas į Everestą, į aštuonių kilometrų aukštį. O gal net vienuolikos. Taip jis jaučiasi nebegalėdamas įkvėpti.
Deja, miršta žmonės, ir jauni žmonės miršta. Gal ir galima teigti, kad jaunesni serga lengviau, statistiškai galime taip teigti, bet, kaip rodo faktai, nebūtinai taip nutinka.
– Jūs užsikrėtėte gydydamas?
– Negalėsiu konkrečiai pasakyti. Stengiausi išvengti užsikrėtimo. Visur tai galėjo nutikti. Galbūt ir gydymo įstaigoje, galbūt ir visuomenėje. Tai dar vienas požymis, kad ši liga labai klastinga.
– Kai tarėmės dėl pokalbio, kelis kartus pakartojote: „Žmonės nesupranta, ką daro.“ Koks mūsų elgesys jus labiausiai trikdo?
– Nesu tas, kuris viską žino. Žmones reikia šviesti, žmonėms reikia kelrodės žvaigždės, kad žmogus suprastų, kas jis yra, kokia yra gyvenimo prasmė. Yra nuomonės formuotojai, kuriems šiandien svarbiau aplenkti kitą nuomonės formuotoją, užuot galvojus apie žmonių švietimą. Jie pasakoja, ką šiandien pirko, kur valgė, o paskui juos eina kiti žmonės.
Kai žmonės nežino, kas yra gyvenimo prasmė, vieni užsidaro savo kiaute, paskęsta alkoholyje, kiti užsidaro neigime. Keisčiausia, kad žmonės neigia tai, kas yra akivaizdu.
– Daug kas išgyvena, kad Kalėdos bus vienišos ir liūdnos. Turite ką į tai atsakyti?
– Kalėdos tikrai nebus vienišos. Prieš jas yra adventas, tai laukimo laikotarpis. Man kartais atrodo, kad žmonės užmiršo Kalėdų prasmę. Mes varžomės, kuriame mieste gražesnė eglutė. Tai dėmesio neverta tuštybė.
Sutinku, kad yra paliktų, vienišų žmonių. Gal čia padirbėkime, mieli nuomonės formuotojai? Šiuo metu yra tokių galimybių bendrauti per nuotolį. Ne visą gyvenimą, laikinai, tik šiuo metu.
– Ką norėtumėte pasakyti mums visiems, kurie galbūt taps jūsų pacientais?
– Pirmiausia norėčiau, kad niekada netaptumėte mūsų pacientais. Tai priklauso ir nuo pačių žmonių elgsenos, šalia esančių žmonių elgsenos. Priklauso nuo to, kiek jūs buvote atsakingas, kiek kiti buvo atsakingi. Mes dabar esame viena, mano ranka yra parama kitam žmogui, jei netinkamai pasielgsiu, kentės kiti.
Tai, kaip mes nugyvensime šį laikotarpį, kokį rezultatą turėsime, tokią ir Lietuvą turėsime. Kiekvienas žmogus atsakingas už savo šalį. Norėčiau matyti savo tautos žmones gyvus ir sveikus.
