„Štai gyvenimo – žmogaus ar gyvulio – vertė ir bevertiškumas; štai iki raudonumo įkaitusi Amžinybės ir laikinumo sandūra; štai pasaulis, kuris kas akimirką randasi ir žlunga. Jame nėra nieko pastovaus, nes visi jo pavidalai – tik miražas, sapnas, iliuzija, aidas, raibuliai, Majos skraistė.“
Tai – ištrauka iš Jurgos Ivanauskaitės „Kelionės į Šambalą“. Šioje ištraukoje sutelpa visa naujausio Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Agnijos magija“ esmė. Tai kūrinys, suaustas iš tokių pat „stabilių“ pasaulio fragmentų, kaip ratilai vandeny. Čia niekas nėra tvaru, todėl darniai atrodo kintantys aktorių pavidalai, einantys jų laikai. Gali matyti, kaip jie eina.
Pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą ir jos romaną „Agnijos magija“ sukurtame spektaklyje keliaujama – iš lovos į Tibeto Lamalingą. Iš moters laikų, kada atrasti Dievą ar ką nors kitą tikimasi per ryšį su vyru, į laikus, kada to ko nors ieškoma tarp vienuolyno sienų. Tiesa, čia irgi lydi vienas ar kitas vienuolis, mokytojas. Net gaila, kad į jį, kas jis bebūtų, taip susitelkiama. Aktorės Alvydės Pikturnaitės kuriamo Agnijos personažo laukas rodosi daug platesnis ir neprieraišus, jam nereikia papildinių.
Bet jei viską iš jos atimtume, turbūt neišeitų spektaklis – liktų tyla. Tiesa, gražu, kai spektaklio gale Agnija išgirsta klausimą „Su velniu susidėjai?“. Ką tik iš kito N. Jasinsko spektaklio – „Velnio nuotakos“ – atklydusi Pikturnaitė iš tiesų neseniai turėjo reikalų su Pinčiuku.
Spektaklio klausimas – ar yra tas kas nors, ką galima rasti? Paskutinio laikotarpio N. Jasinsko kūryboje – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką. Tiek „Chromos“ rašytojas (aktorius Darius Gumauskas), tiek „Velnio nuotakos“ Jurga, tiek „Agnijos magijos“ Agnija negali rasti sau vietos.
Kuo didesnė dykynė viduje, tuo intensyviau reikia ją maskuoti, tildyti tuos šauksmus, kurie iš jos aidi. Todėl rašytojas intensyviai filmuoja, Jurga dainuoja, Agnija keliauja. Žiūrint šiuos spektaklius vieną po kito, galima sudaryti tam tikrą „ką žmonės dirba visą dieną“ vadovėlį. Savaip gražu tai, kad nė vienas iš jų nieko neranda. Paieška visada veda tik toliau, niekada – į vietą. Nėra vietos.
Įdomu stebėti aktorės Alvydės Pikturnaitės kelionę per N. Jasinsko spektaklius. Man regis, tiek „Velnio nuotakoje“, tiek „Agnijos magijoje“ ji sprendžia tą pačią dilemą – ką su savimi daryti? Taip pat – ką daryti su visais tais vyrais? Abiejuose darbuose jai erdvę laiko vyresnės moterys, tarsi jos pačios atspindžiai tiek aktorine, tiek personažo prasme: „Velnio nuotakoje“ – pirmoji Jurga Vaiva Mainelytė; „Agnijos magijoje“ – kauniškoji Heda Gabler Jūratė Onaitytė. Tiek V. Mainelytė, tiek J. Onaitytė man primena A. Pikturnaitę – visoms joms būdingas gaivališkas, gyvastingas, nesutramdomas pradas, sumišęs su dvasinės prasmės, žemės ir dangaus pajautimo, sakralaus buvimo alkiu.
Vis dėlto abu spektakliai A. Pikturnaitės vaidmenis, kurie iš pradžių lyg ir veda platyn, galiausiai suseklina: Jurgos vidinis blaškymasis užbaigiamas desperacija dainuojant miniai ir tikintis tuštumą užkamšyti gerbėjų dėmesiu, o Agnijos paskutiniai žodžiai akcentuoja geismą ir santykį su vyrais – lyg visą jos kelionę būtų galima suprastinti iki bandymo atsimušti į dangų (ar dugną) kūniškoje ekstazėje, kuri patiriama lovose.
Kaip „Velnio nuotakoje“ telkiamasi į dainavimą, taip „Agnijos magijoje“ – į „burtus“, magiją. Jurgos Ivanauskaitės pasaulyje transcendentiniai potyriai visada turėjo tūkstantį dugnų, Viačeslavo Ganelino, Sigito Gedos ir Arūno Žebriūno kurtame miuzikle „Velnio nuotaka“ muzika buvo svarbiausias poveikio dėmuo. N. Jasinsko spektakliuose tiek muzika, tiek magija virsta tiktai skaudžiu pabėgimu nuo tikrovės.
Jų reikia vien tam, kad užsikištų spengiantis vidinis pasaulis. Todėl „Agnijos magijoje“ transcendencija redukuojama iki parodijos – vis pasikartojančio Agnijos „ten kažkas yra“ ir Anuškos erdvės valymo ritualų, užkalbant burtažodžiais. Na, gerai, dešiniau dar stovi rytietiško sodelio įspūdį kuriantis namelis, kairiau – augalas iš to paties sodelio; žvakė, prietema, kilimas, veidrodis, plunksnos primena ritualinius kambarius (scenografas Vladas Suncovas), o viso spektaklio erdvėje šeimininkauja juoda katė (Martyna Gedvilaitė). Šita katė dar ir turi ką pasakyti, ypač apie kačių pomėgį reinkarnuotis. Spėju, kad šį spektaklį bus sunku žiūrėti išmanantiems dvasines praktikas, kaip kad „Velnio nuotaką“ – muzikologams.
Tačiau šių darbų tikslinė auditorija yra kita – tai kūriniai jaunam žmogui arba tiesiog žmogui, kuris irgi pradėjo blaškytis dėl tų pačių dalykų. Tai spektakliai apie šito žmogaus santykius su kitais, su menu ir būties dėsniais, apie kuriuos jis ėmė mąstyti ką tik, prieš penkias minutes ar savaites.
Mano supratimu, tiek „Velnio nuotaka“, tiek „Agnijos magija“ nesiveržia megzti pernelyg intymaus ryšio su kūriniais, iš kurių gimė.
Vis dėlto savičiausias šio režisieriaus spektaklių bruožas – jų atmosferos. Būdamas žiūrovu, čia visada esi įvelkamas į kokį nors rūką ar rūbą, kažką, kas užgula tave iš visų pusių, aptraukia ir trupučiuką dusina. Tai nėra malonios atmosferos – jos neskirtos maloninti. Jos skirtos mausti ir dirginti. Taip pat durstė ir „Edžio pabaiga“, ir „Sugrįžimas“, ir „Bowel“.
Stebint režisieriaus darbų visumą, atrodo, kad nuo sintetinių balsų, sterilių erdvių, mechaniškų judesių judama paprasto žmogaus, paprasto pokalbio, paprastos tuštumos link. Atmosfera ta pati, tik formos – kitokios: jose visi gyvesni ir daugiau kalba, juos supa vis paprastesni baldai.
N. Jasinsko teatrinėje tikrovėje įdomūs vaidmenys dažnai atitenka vyresnio amžiaus aktoriams. Nelė Savičenko, Rimantas Pelakauskas, Vaiva Mainelytė, Jūratė Onaitytė jo darbuose veikia kaip savotiška mįslę įspėjusi būtis, kaip kūnai, atitolę nuo scenoje artikuliuojamų reikalų. Bet nesustingę ir nenutilę – ne, veikiau ramūs. Jų šypsenos tikros, jie merkia akį. Nebėga ir neapsimeta, neturi tuštumos ir dykynės: tai pilni pavidalai, vienu metu erzinantys ir viliojantys jaunesniuosius spektaklių kūnus.
J. Onaitytės Anuška „Agnijos magijoje“ žėri kaip smaragdas. Jos vaidmeny pilna žinojimo ir nežinojimo – ji geba išsikviesti meilužio dvasią, tačiau paklausta, kas tas siluetas, kurį Agnija mato kampe, teištaria paprastą „nežinau“. Jos „nežinau“ gražus, nes į jį sudedama žmogiško žinojimo menkystė – juk viskas, ką mes „žinome“, yra sugalvota. O ypač sugalvota tai, apie ką kalba šis spektaklis – kas yra už šios tikrovės ribų? Kas slypi už mirties? Visi tie sugalvojimai – žmogaus, niekaip nenorinčio pasibaigti ir tiesiog išnykti, raminimosi ritualai. Vienas toks ritualas yra ir „Agnijos magija“.
Šiame rituale šiek tiek per plokščias man rodosi Roberto Petraičio kintantis vaidmuo. Kad ir kas jis bebūtų – meilužis Algirdas, vienuolis, Atsuktuvas – jo išmintis nutylinama, pagarsinama jo aistra moteriai. Šis aktorius daugiabriaunis, jis gali daug (užtenka prisiminti jo vaidmenis Povilo Makausko spektaklyje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ ir Justino Vinciūno „Atidaryk duris“), bet čia jam nedaug leidžiama. Taip pat klausimų kelia Katės vaidmens įgyvendinimas. Tradicija vaidinti gyvūnus paskutinio laiko teatre atgimsta – ypatingą pavyzdį matėme Priito Pedajaso spektaklyje „Šuo ir beždžionė“.
Ten Karoliui Norvilui ir Eglei Mikulionytei pavyko sukurti įtaigią gyvūnišką kūnų motoriką ir tam tikrą bemintę, instinktais grįstą būseną, kuri žiūrovą taip įelektrina, kad natūraliai darosi baugu, kas dar toms nenuspėjamoms būtybėms šaus į galvą. „Agnijos magijos“ Katė – vienu metu perdėm intelektualizuota ir drauge infantilizuota. Taip Katės atrodydavo anų laikų spektakliuose vaikams.
Mano supratimu, tiek „Velnio nuotaka“, tiek „Agnijos magija“ nesiveržia megzti pernelyg intymaus ryšio su kūriniais, iš kurių gimė. Veikiau tai spektakliai, gimę apmąstant miuziklo ir Jurgos Ivanauskaitės palikimą, įliejant į jį šiandienį žmogų, kuris šiek tiek pasikeitė, bet kartu – ir visai ne. Man tokie teatro susilietimai su praeitimi atrodo vertingesni nei anų laikų rekonstrukcijos. Nereikia atkurti senų laikų. Reikia su jais pasikalbėti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
