Kaip socialinių tinklų grupė pavadinimu „Namų kvapai“ ar „Dėvėti drabužiai“ ima platinti Rusijos propagandą? „Nematydamas finansinių sąsajų, kad jiems moka, matai, kad jie dėl vienų ar kitų priežasčių kopijuoja rusišką scenarijų, kuris retransliuojamas tiesiai iš Maskvos. Matai, kad galva yra Maskvoje, bet rankos siekia Lietuvą“, – LRT.lt sako analitikas Alfredas Chmieliauskas.
Jis yra kompanijos „Repsense“ bendraįkūrėjis. Ši įmonė pavasarį analizavo, kaip Rusijai palankių žinučių atsiranda socialiniuose tinkluose ir kaip ten jos platinamos automatiškai. Be to, šis turinys persipina su politikų Remigijaus Žemaitaičio, Mindaugo Puidoko ir Eduardo Vaitkaus socialinių tinklų turiniu.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijai palankių žinučių platinimas socialiniuose tinkluose yra koordinuotas ir sistemingas, dažnai persipinantis su politikų turiniu.
- Neorganiški naratyvai pasižymi aiškiais scenarijais, organizuotu plitimu ir mažesne, bet produktyvia žmonių grupe, kuri gali sugeneruoti tūkstančius žinučių.
- Propagandos turinys adaptuojamas vietiniam kontekstui, naudojant vietinius influencerius ir politikus, o pagrindinės temos apima puolimą prieš vyriausybę, vertybines diskusijas ir karą Ukrainoje.
- Propagandai plisti naudojami įvairūs kanalai, įskaitant „Facebook“ grupes, „TikTok“ influencerius ir net komercinius puslapius, siekiant pasiekti plačią ir neapsisprendusią auditoriją.
- Efektyviausias būdas kovoti su propaganda yra reaguoti į platinamas žinutes ir skleisti geresnius naratyvus, taip pat stebėti ir analizuoti propagandos plitimą, siekiant atskleisti galimus finansinius ryšius.
– Kaip atskirti natūraliai socialiniuose tinkluose vykstančias diskusijas nuo koordinuotų informacinių kampanijų?
– Kai kurie naratyvai yra organiški – istorijos, susijusios su konkrečiais įvykiais ar visuomenėje nagrinėjamomis temomis. Tai realūs dalykai, todėl jie plinta pakankamai natūraliai. Tokios diskusijos yra chaotiškesnės: jos mutuoja. Jei įsivaizduotume temą kaip žemėlapį, jis būtų decentralizuotas – daug skirtingų nuomonių, daugiau šurmulio. Įsivaizduokite barą, kuriame žmonės tiesiog kalbasi.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijai palankių žinučių platinimas socialiniuose tinkluose yra koordinuotas ir sistemingas, dažnai persipinantis su politikų turiniu.
- Neorganiški naratyvai pasižymi aiškiais scenarijais, organizuotu plitimu ir mažesne, bet produktyvia žmonių grupe, kuri gali sugeneruoti tūkstančius žinučių.
- Propagandos turinys adaptuojamas vietiniam kontekstui, naudojant vietinius influencerius ir politikus, o pagrindinės temos apima puolimą prieš vyriausybę, vertybines diskusijas ir karą Ukrainoje.
- Propagandai plisti naudojami įvairūs kanalai, įskaitant „Facebook“ grupes, „TikTok“ influencerius ir net komercinius puslapius, siekiant pasiekti plačią ir neapsisprendusią auditoriją.
- Efektyviausias būdas kovoti su propaganda yra reaguoti į platinamas žinutes ir skleisti geresnius naratyvus, taip pat stebėti ir analizuoti propagandos plitimą, siekiant atskleisti galimus finansinius ryšius.
Neorganiški naratyvai turi kitą šabloną: aiškesnius scenarijus, labiau organizuotą plitimą, mažesnę žmonių grupę, kuri dirba sistemingai. Plitimas būna labiau apibrėžtas laiko požiūriu. Susidaro įspūdis, kad kažkas koordinuoja procesą.
Maža žmonių grupė gali paskleisti labai daug žinučių. Pavyzdžiui, šešios grupės per tris mėnesius parašė, sukūrė ir išplatino apie 60 tūkst. žinučių ir dar 20 tūkst. komentarų. Tai neįtikėtinai produktyvūs tinklai. Juose nėra tiek daug žmonių – apie 300. Įsivaizduokite: tiek žmonių ir 60 tūkst. pranešimų per tris mėnesius.
Daugiausia pranešimų yra nukopijuoti arba minimaliai pakeisti: pakeistas vienas žodis, randama sinonimų, kartais pasitelkiamas dirbtinis intelektas.
– Kai sakote „žmonės“, tai nebūtinai tikri savo nuomones rašantys žmonės?
– Nebūtinai. Tai irgi įdomi problema, kurią mūsų sistema bando aptikti. Jei žinutės pasirodo beveik tuo pačiu metu skirtingose grupėse – per kelias sekundes ar net tą pačią sekundę, galima įtarti automatizaciją.
Tačiau kai žinutė plinta valandų skirtumu, kopija nėra visiškai tiksli, atsiranda interpretacijų, tuomet greičiausiai tai žmogus. Didžioji dalis šių žinučių vis dėlto platinama žmonių, o ne robotų.
Problema yra turinys, o ne pats būdas. Nekritikuoju vien dėl to, kad kas nors naudoja botus. Jei tai legalu ir platforma leidžia – tai leidžiama.
– Kaip šios neautentiškos veiklos schemos centre atsiduria politikai? Jūs atradote masinį dalijimąsi Remigijaus Žemaitaičio turiniu.
– Dirbame užsienyje ir matau, kad Armėnijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse matomi labai panašūs scenarijai. Jie ateina tiesiogiai iš Maskvos ir skirtingose šalyse adaptuojami prie vietinio konteksto.
Rusijoje temos pirmiausia transliuojamos per vadinamuosius influencerius ir žiniasklaidos tinklus – pavyzdžiui, televizijos laidų vedėją Vladimirą Solovjovą. Vėliau jos per vietinius portalus pritaikomos užsieniui. Tai panašu į informacinį pinigų plovimą: žinutės pritaikomos vietinei auditorijai. Tai daro vietiniai influenceriai, kai kurie jų yra politikai. Tarp politiko ir influencerio atsiranda vis didesnis lygybės ženklas.
Kai kalbame apie alternatyvias partijas Europoje, jos ypač gerai veikia socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, vien šitas 6 grupių tinklas turi neįtikėtiną įtaką. Kaip ir minėjau, yra tūkstančiai žinučių per kelis mėnesius, bet jų žiūrimumas ir auditorija skaičiuojama milijonais – apie 30 mln. peržiūrų. Tai labai produktyvūs tinklai.
– Kaip jie veikia?
– Bendros temos skirtingose valstybėse yra identiškos, susijusios su puolimu prieš Vyriausybę ir demokratiją. Nesvarbu, kokia partija, kokie konkretūs asmenys, reikia sugalvoti, kaip prisitaikyti prie realijų. Reikia tiesiog užpulti žmogų. Dažniausiai tai daroma teigiant, kad tie žmonės yra parsidavėliai: Armėnijoje ar Lietuvoje yra [neva] užsienio agentų, kurie padaro valstybę Vakarų marionete, išduoda suverenitetą, priverčia tarnauti Vakarų interesams.
Kita didelė tema yra vertybinė: šeimų vertybės prieš esą iškrypusias Vakarų vertybes. Ypač kai kilo [seksualinio nusikaltėlio Jeffrey] Epsteino skandalas: Vakarai yra supuvę, iškrypę.
Trečia – karas Ukrainoje. Armėnijoje tai bus viena logika, bus sakoma, kad valdžios politika pyktis su Kremliumi gali privesti prie tokio karo kaip Ukrainoje. Lietuvoje tai adaptuota visai kitaip, sakoma, kad Kapčiamiesčio poligonas nėra skirtas gynybai, kad bandome apsupti Kaliningradą, provokuoti Rusiją, kad tai nėra mūsų karas.
Kitos temos, kurios egzistuoja visoje Europoje, yra apie tai, kad sankcijos neveikia, daro žymiai didesnę žalą Europai nei Rusijai. Lietuvoje jos tokios pačios.
Nematydamas finansinių sąsajų tarp žmonių, kad jiems moka, matai, kad jie dėl vienų ar kitų priežasčių kopijuoja rusišką scenarijų, kuris retransliuojamas tiesiai iš Maskvos. Matai, kad galva yra Maskvoje, bet rankos siekia Lietuvą, Čekiją.
– Kaip vyksta šis informacijos išplovimas?
– Pagrindas yra „Telegram“ ir V. Solovjovas. Rusijoje jo auditorija yra maža, bet programos genialumas yra tai, kad ją galima išdalyti į „TikTok“, mažus segmentus, ir tai platinama. Jis platina ir žinutes iš TASS naujienų agentūros, kartais pirmas būna vienas, kartais kitas. Tai pradžia, jie visur turi savo influencerių, moka žinutes adaptuoti.
– Jūsų analizėje minima neapykantos kalba, kurią pasitelkus, Rusijos įtaka pasiekia Lietuvos viešąją erdvę.
– Tai vienas iš būdų skleisti žinutes. Ji veikia tam tikrą demografiją. Pavyzdžiui, yra bent penki archetipai, kurie yra naudojami Kapčiamiesčio poligono situacijai atakuoti.
Pavyzdžiui, vienas yra iškraipymas: kad Lenkija [neva] prieštarauja poligonui. Kitas – kad Lietuva turi 9 poligonus, ar mums reikia dar vieno, tarsi racionalus argumentas. Tada yra sąmokslo teorijos, kad ruošiamasi karui su Kaliningradu. Kitas iškraipymas yra prieš NATO, kad tai ne gynyba, o pajėgų dislokavimas. Dar kitas – kad tai savižudybės planas Lietuvai, apeliuojama į tam tikrą baimę.
Nesu psichoanalitikos ekspertas, bet matau, kad bandoma atakuoti visais įmanomais būdais ir žiūrėti, kas suveikia. Ieškai spragų: gal suveiks baimės, gal sąmokslas. Vienas iš jų yra neapykanta. Randame, kad daugiausia paminėjimų neapykantos kontekste yra prieš žydus, kai dabar paaštrėjusi situacija Vidurio Rytuose. Bet šis naratyvas yra visame pasaulyje.
– Kodėl socialinio tinklo „Facebook“ grupės tampa propagandos įrankiu?
– Kelių, kaip platinama, yra labai daug. Mūsų priešas inovatyvus, prisitaikantis, kuriantis. Skaičiai yra neįtikėtini, grupės labai produktyvios, vyksta daug testavimo, kaip Kapčiamiesčio atveju.
Kitos strategijos yra „TikTok“, kur naudojami influenceriai, turintys didelę auditoriją. Jie visiškai nesusiję su politika, pavyzdžiui, daro makiažą ir turi milžinišką moterišką auditoriją (...). Ir staiga pradeda kalbėti apie politiką. Tai labai inovatyvus būdas pasiekti didelę auditoriją. Taip naratyvai yra plaunami per jų paskyras.
Lietuvoje tas pats vyksta feisbuke. Pavyzdžiui, radome komercinių kanalų pavadinimu „Namų kvapai“, „Padėvėti drabužiai“. Atseit pardavinėja drabužius ar namų aksesuarus, bet tarp to yra labai daug žinučių apie skandalus, atakų prieš žinomus žmones. Atakų vektorių yra labai daug, kaip ir interneto svetainių, kur generuojamas koks nors sodininkystės turinys ir tarp to slepiamos žinutės.
Jie supranta, kad negali turėti tiesiog prorusiško puslapio ir tikėtis didelės auditorijos. Jei nori pasiekti naujus žmones, kurie nėra tavo pusėje, o gal neapsisprendę, kažkur per vidurį, tu gali pasiekti juos per kanalus, kuriuos jie naudoja, ar per jiems įdomias temas.
– Ar tokias grupes reikėtų drausti?
– Mes dirbame su vokiečiais, ten norima uždrausti tam tikras grupes ir pranešti apie neapykantos kalbą ar bet kokį pažeidimą, susijusį su politine propaganda. Manau, kad efektyviausias būdas yra reaguoti į tas žinutes, kurios platinamos propagandistų, ir tiesiog platinti geresnes.
– Kaip tyrėjas, ar turite pasiūlymų teisėsaugai?
– Manau, kad mūsų tyrimai, tokie kaip šis, padeda. Matydama, kaip plinta žinutės, teisėsauga gali stiprinti intuiciją, kokie yra ryšiai tarp tų žmonių: kalbu apie pinigus. Jei jie kolaboruoja naratyvų, žinučių kontekste, daug šansų, kad jie kolaboruoja kitur, kartu dirba, vienas kitam moka ar gauna pinigų iš to paties šaltinio.
Manau, tai reikia daryti ir toliau – stebėti tuos naratyvus, duoti suprasti tiems žmonėms, kad jie yra stebimi, žaisti atviromis kortomis.
Taip pat reikia reaguoti ir valstybiniame kontekste, ypač turint omenyje tokius strateginius objektus kaip poligonus. Dalis projekto turėtų būti užtikrinti naratyvinės rizikos vertinimą, jo svarbos išaiškinimą, pliusų ir minusų išaiškinimą gyventojams. To nedaroma. Kas gyventojus pykdo, kodėl, kokios temos, kaip jie reaguoja, kaip išaiškinti svarbą bendruomenei?
Manau, bendravimas, savo naratyvų platinimas yra žymiai geresnė strategija nei draudimai.
