Lietuvoje

2020.05.02 17:33

Psichologė apie karantiną: šiuo metu visuomenė išgyvena masinį gedėjimą

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.05.02 17:33

„Yra nuomonių, kad psichologines pasekmes galime justi net iki trejų metų, o tai skamba tragiškai, ar ne?“ – keldama klausimą pati atsakė psichologė Eglė Zubienė, pastaruoju metu konsultuojanti ir ligoninių darbuotojus bei jų artimuosius. Be to, visa visuomenė, anot jos, išgyvena gedėjimą.

Medikai nelinkę dalytis savo išgyvenimais. Tačiau, kaip sakė ligoninių personalą – medikus, valytojus – konsultuojanti psichologė Eglė Zubienė, pastaruoju metu, kai įtampa, kuri dabar, koronaviruso sąlygomis, dažnai pasiekia piką, požiūris keičiasi.

Į ją ir jos koleges, dirbančias visą parą, vis dažniau kreipiasi ir medikai, ir jų artimieji Panevėžio apskrityje.

„Tarkim, komanda dirba su COVID-19 sergančiais žmonėmis. Jie yra įkalinti – negali išeiti ir yra apsirengę sunkiai, tais specialiais kostiumais. Kaip tai gali neveikti emocinės būklės? Tokioje situacijoje pratrūkstama, nesuvaldomos emocijos“, – su kuo tenka susidurti medikams, sakė Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriaus Krizių intervencijos centro medicinos psichologė E. Zubienė.

Taip pat skaitykite

– Kuo pasikeitė jūsų darbas karantino metu? – LRT.lt paklausė E. Zubienės.

– Dabar darbas visai kitoks, nei buvo anksčiau. Stengiamės dirbti, kiek įmanoma, nuotoliniu būdu. Prie įprastinio darbo prisidėjo psichologinės konsultacijos kolegoms ir jų artimiesiems. Tai apima Panevėžio ir Utenos apskričių medicinos įstaigas.

Esame septynios psichologės, kurios dirbame Respublikinės Panevėžio ligoninės skirtinguose padaliniuose, bet ši situacija visas suvienijo. Pasiskirsčiusios budime visą parą, pamainomis, konsultuojame telefonu.

– Medikai yra linkę kreiptis pagalbos?

– Medicinos darbuotojų profesija yra sudėtinga. Visuotinai žinoma, kad tarp medikų dažni savižudybių atvejai. Tarp šios profesijos atstovų justi stigmatizavimas, kad pagalbos kreiptis yra „ne fasonas“.

Tai aš ir pati jaučiu. Juk galėčiau po darbo su drauge išeiti pasivaikščioti, saugiu atstumu gyvai pasikalbėti. Bet aš dirbu ligoninėje, tad mano draugės renkasi geriau pasikalbėti telefonu.

Pastebiu, kad į mane dažniau kreipiasi tie kolegos, kurie mane pažįsta asmeniškai. Ir jie dažniau kalba apie tarpusavio santykius, nei apie tai, kad yra sunku fiziškai. Šie žmonės daug ištveria. Jie kalba apie tai, kad ši koronaviruso ir karantino situacija, pasikeitusios darbo sąlygos keičia santykius.

Įsivaizduokite, viskas vyksta uždaromis sąlygomis, lyg kalėjime. O kas yra karantinas? Tai ir yra savotiškas įkalinimas.Tarkim, komanda dirba su COVID-19. Jie ir yra įkalinti – negali išeiti ir apsirengę sunkiai. Kaip tai gali neveikti emocinės būklės? Tokioje situacijoje pratrūkstama, nesuvaldomos emocijos. Labai svarbu apie tai kalbėtis tarpusavyje ir su psichologais.

Taip pat skaitykite

– Kas labiausiai kamuoja ligoninėse dirbančius žmones?

– Lietuvoje didesnė problema ne pats koronavirusas, nes palyginti susirgusiųjų skaičiai ne tokie dideli, sunkių ligonių gana nedaug, per 40 karantino dienų situacija yra sustyguota. Tačiau medicinos personalas nuolat įsitempęs, laukia „puolimo“, kas bus, kada užgrius pacientai.

– Medikai dalijasi nerimu, kad gali užkrėsti artimuosius, dėl ribojamo bendravimo su jais?

– Tai aš ir pati jaučiu. Juk galėčiau po darbo su drauge išeiti pasivaikščioti, saugiu atstumu gyvai pasikalbėti. Bet aš dirbu ligoninėje, tad mano draugės renkasi geriau pasikalbėti telefonu.

Valytojai, visi pagalbiniai darbuotojai – visi yra vienos komandos nariai. Tiems žmonėms šioje situacijoje labai trūksta gero žodžio, paprastos padėkos.

Tas nerimas neįsisąmonintas, jos man nesako: „Egle, tu gali būti užkrečiama“, bet galimai tai pagrįsta – juk išties aš dirbu ligoninėje.

Dabar jau kaip ir „pramušė“ kolegoms medikams, kad yra gerai pasišnekėti, išleisti garą. Jie suprato, kad svarbu pasišnekėti apie tai, kad dabar esu dažniau piktas, kad susikoncentravimas sutriko, kad jaučiu bejėgiškumą, kad blogiau miegu ar per daug valgau, juk niekas nežino, kaip bus ateityje, pasidalinti baime, o kas bus, jei užsikrėsiu, kas bus su mano artimaisiais.

Gerai, jei žmonės gali pasikalbėti tarpusavyje, su kolegomis. Tai tokia savotiška savitarpio palaikymo grupė.

Taip pat skaitykite

Įtampą patiria ir vadovai. Juk atsakomybė dabar dar didesnė, mus valdo juk ne robotai, o tokie pat žmonės. Gali pakilti tonas, gali kažką piktai pasakyti, tai griauna santykius. Svarbu suvokti, kokie mano jausmai, ką aš darau ir kodėl.

Dabar yra svarbu išmokti su savimi elgtis gražiai. Karantino metu turime daug laiko būti su savimi. Tai kelia nerimą, ir žmonės to neatlaiko. Lygiai taip pat ir medikai.

Sakykime, tau budėjimas, o paskui turi dvi laisvas dienas, per kurias turi daug laiko su savimi. Pasikeičia gyvenimas. Gali pasijusti sutrikęs.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, pabrėžėte, kad įtampą patiria ne tik gydytojai, slaugytojai, bet ir sudėtingame fronte dirbantys kiti žmonės, tarkim, valytojai.

– Jų negali neveikti aplinka. Valytoja sukasi palatose kone visą laiką. Čia dar ir nerimo dėl to, kad ne viską išmanai, klausimas. Kuo aš žinau daugiau, tuo esu ramesnis. O jei aš žinau mažiau, jaučiu didesnę baimę. Valytojai, visi pagalbiniai darbuotojai – visi yra vienos komandos nariai.

Tiems žmonėms šioje situacijoje labai trūksta gero žodžio, paprastos padėkos. Reikia įžvelgti gerąją pusę. Esu tikra, kad ligoninėje nė vienas nedirba bet kaip. Visi daro savo darbą, dirba išsijuosę.

– Ką išgyvena medicinos personalo artimieji?

– Manau, kad tą patį, ką ir dirbantieji ligoninėje – liūdesį, nerimą, baimę, kaltę, vangumą. Sunku atsipalaiduoti. Visą tai gali lydėti ir fiziniai simptomai – žmonės negali užmigti, skauda, galvą, sutrinka virškinimas, persivalgoma ar valgoma nepakankamai.

– Medikai, kitas personalas susiduria ir su mirtimis.

– Kai ligoninėje negalimas lankymas, ypač vieniši jaučiasi ten gulintys ligoniai. Juos kamuoja netikrumas dėl ateities, jie svarsto ne tik apie tai, kaip pasisuks liga, bet ir apie tai, kad, jei ką, negalės atsisveikinti su artimaisiais.

Dabar gyvename taip, kaip niekada negyvenome. Kelios kartos taip negyveno.

Lietuvoje jau per 40 mirusiųjų. Jie juk neatsisveikino su artimaisiais. Artimieji neatsisveikino su jais. Yra sakoma: artimas žmogus užgeso prie manęs. Tuomet tas išėjimas kitoks.

Gydytojams, slaugytojams, valytojams dabartinės mirtys irgi yra kitokios. Medikai, kitas personalas tampa artimiausiais žmonėmis sunkiai sergantiems ligoniams, mat dabar jų negali ateiti aplankyti ir už rankos palaikyti sūnus ar duktė.

– Akivaizdu, kad nerimas kamuoja ne tik medikus.

– Dabar gyvename taip, kaip niekada negyvenome. Kelios kartos taip negyveno.

Dabar yra daug žmonių, kurie blogai jaučiasi dėl susiklosčiusios situacijos, dėl to, kad baisu susirgti, užsikrėsti koronavirusu, jiems neaiškios taisyklės, kaip kreiptis į medikus, juk medicinos įstaigose padidinta apsauga, negalimas lankymas ligoninėse, ten taikomos griežtesnės karantino taisyklės.

Ne tik medicinos darbuotojai, bet ir kiti žmonės jaučiasi nelabai gerai. Manau, kad patiriame masinį gedėjimą. Kiekvienas iš mūsų esame tam tikroje gedėjimo stadijoje.

Kai pradėjau taip žvelgti į dabartinę situaciją, man pasidarė aiškiau, ką aš pati išgyvenu, ką išgyvena mano artimieji, kolegos, pacientai.

Tos stadijos – šokas, neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas – nebūtinai eina viena po kitos, jos gali keistis vietomis, kartotis. Galbūt pastebėjote tarp savo kolegų, artimųjų, kad pastaruoju metu labiau prasiveržia irzlumas, pyktis, neviltis, nerimas, beviltiškumas?

Daug mano draugų sako, kad nekyla rankos ką nors daryti. Atrodytų, turime daug laiko, psichologai pataria skaityti, tvarkytis, bet nekyla rankos to imtis.

Kai pradėjau taip žvelgti į dabartinę situaciją, man pasidarė aiškiau, ką aš pati išgyvenu, ką išgyvena mano artimieji, kolegos, pacientai.

Politinė, ekonominė padėtis mus taip pat veikia. Kai kurie žmonės praranda darbą, pajamas, mes visi esame praradę galimybę judėti. Visa tai praradimai, o tai mus veikia.

Yra nuomonių, kad psichologines pasekmes galime justi net iki trejų metų. O tai skamba tragiškai, ar ne?

– Ką patartumėte tiek įtampą patiriantiems ligoninių skyrių, kuriuose gydomi koronavirusu užsikrėtę žmonės, darbuotojams, jų artimiesiems, galiausiai visiems mums?

– Pirma, pradėkim dar gražiau elgtis su savimi, pradėkim sutarti su savimi, o tai reiškia nustokime su savimi kovoti. Būkime sąžiningi sau ir su savimi.

Nesilyginkime su kitais, nekonkuruokime. Visi mes gyvename tik savo, o ne kitų gyvenimą. Jokie pasilyginimai tikrai tam nepadeda. O nuoširdus atsakymas sau, ką jaučiu, ką galvoju, ką veikiu, – kelias į sveikatą.

Nebijokime pripažinti, kad esame bjaurūs, kad piktai galvojame apie save ir kitus, kad pavydime, bjaurimės. Tai pripažindami, jausmus neutralizuojame ir gal išvengiame jų poveikio ateičiai, gyvenimui, kuris dar bus.

Kaltės jausmas, atrodytų, atskleidžia mūsų nuoširdumą, jautrumą, tačiau dažniausiai jis kalba apie gerus norus, kurių iš tikrųjų neturime. Leiskime būti sau netobuli, klysti, neatlikti tam tikrų užduočių, nerealizuoti planų, nedaryti kažko, ko mes išties nenorime daryti. Dabar tikrai turime laiko įsisąmoninimui.

Mums padėtų pozityvios mintys ir geri darbai. Galiu galvoti, kad „šiuo metu viskas užknisa“, tačiau kas man trukdo mąstyti kitaip: „šiuo metu kai kurie dalykai man nepatinka“. Galime pagalvoti, kas tikrai lauktų mūsų skambučio, su kuo senokai nešnekėjau, ko pasiilgau. Ir – paskambinti, parašyti laišką, nusiųsti nuotrauką ar atviruką.

Gal padėtų, jei paieškotume savo aplinkoje grožio, kad pastebėtume medį, gėlę, debesį, nors ir pro langą.

Šiuo metu nereiktų galvoti ir planuoti tolesnės ir tolimos ateities. Gyvename „čia ir dabar“, o ne „rytoj ar ateinančią vasarą“. Kad ir kaip ten būtų, yra keli ateities variantai – bus taip, kaip norime; viskas bus kitaip, nei norime; viskas bus daug geriau, nei įsivaizduojame, arba blogiau. To negalime nei suplanuoti, nei atspėti.

Kai pajaučiame, kad norisi daug galvoti apie tai, kas bus, pasakykime sau, kad „aš nesu Dievas“, ir stenkimės suvokti, kad negalime visko kontroliuoti net savo aplinkoje, o ką jau kalbėti apie kitus, bendruomenę, pasaulį.

Kaltės jausmas, atrodytų, atskleidžia mūsų nuoširdumą, jautrumą, tačiau dažniausiai jis kalba apie gerus norus, kurių iš tikrųjų neturime.

Nesistenkime „daug nuveikti“, kalnus nuversti. Planuokime kiekvieną dieną, turėkime rutininius dalykus, pavyzdžiui, gal visai ir nereiktų kiekvieną dieną „daryti pižamų dienos“ ar valgyti sumuštinius. Galime save palepinti, pasipuošti, serviruoti stalą, kad ir tik sau pačiam.

Kiekvieną rytą galime pradėti galvodami, kad bus taip, kaip bus, džiaugiuosi dėl to, kas manęs laukia, padarykime tiek, kiek tikrai norisi ir galime, jei kils klausimų, atsiras ir atsakymas, jei bus ką spręsti, tada ir spręsiu.

Lietuvoje įsigaliojo karantinas – 7 trumpi patarimai, padedantys išvengti koronaviruso plitimo