Lietuvoje

2021.01.04 05:30

Kalbininkė Vaicekauskienė – apie žalojamus vaikus, kaip mus pakeitė COVID-19 ir kas bendra tarp „Eurovizijos“ ir kalbos jausmo

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.01.04 05:30

Nuotolinis gyvenimas, siaučiant koronavirusui, paveikė ir mūsų kalbą. Šiais pokyčiais galima žavėtis, mat tai parodo, kaip socialiniai virsmai veikia mūsų kalbėjimą, rašymą, kad ir socialiniuose tinkluose. Taip mano Vilniaus universiteto profesorė ir Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro vadovė Loreta Vaicekauskienė.

Be to, anot jos, COVID-19 sukelta suirutė mus privertė imtis permainų mokykloje, veikti greičiau nei, veikiausiai, būtume susiruošę, jei ne grėsminga pandemija.

Anot kalbininkės, dabartinė švietimo sistema nelavina mokinių skaitmeninio raštingumo ir savarankiškumo, o daugiau skatina prisitaikyti prie nurodymų ir taip žaloja.

– Kaip jūsų kalbą paveikė nuotolinis bendravimas? Daug kas dabar „zoominasi“, „teamsinasi“, „būna skambutyje“. Na, ir prisipažinkime, „čatinamės“, o ne pokalbius sukame pokalbių svetainėse.

– Specialiai savo kalbos nestebėjau. Jei būčiau sugalvojusi stebėti kitų žmonių kalbą, tai ir save būčiau stebėjusi. Nėra taip, kad kalbininkai gyvena susitelkę į savo kalbą ir save varžydami. Bet taip, tikrai nerastume nė vieno žmogaus, kurį būtų apėjęs šis socialinis ir komunikacijos pokytis.

Kalba yra mažytė dalelė tų socialinių pokyčių, kurie dabar vyksta. Gali atrodyti, kad kalba keičia pasaulį, bet iš tiesų tai pasaulis keičia kalbą. Aplinka, kurioje žmogus gyvena, neišvengiamai reikalauja naujų dalykų iš kalbos.

Manote, kad privalome sugalvoti naujiems žodžiams pakaitus? Nebūtinai. Nebūtų funkcionalu keisti „Zoom’o“ ar „Teams’ų“ pavadinimus.

– Kas tai? Šiukšlės, kurias vėliau turėsime susiėmę išsišluoti?

– Jokiu būdu. Siūlyčiau geriau žavėtis kalbos kaitos fenomenu, kurį dabar aptarinėjame, tuo, kaip, keičiantis socialinei tikrovei, akimirksniu, nepastebimai mes, žmonės, pritaikome savo kalbą. „Pričiupti“, „šluoti“, „valyti“, lyg kalba būtų nešvara, negalima. „Kalbos švara“ arba „kalbos nešvara“ yra tik metafora, mes neturime jos nei švarios, nei purvinos. Kalba, kuri yra tavo smegenyse, kurią pritaikai, kad išgyventum, kad komunikuotum naujomis aplinkybėmis, nebūna nešvari.

Ką ši „švarios kalbos“ metafora mums davė? Žinom, kad ją naudojo naciai, prisimenam jų žiaurius, siaubingus darbus. Kalbos „švara“ labai patogi ir nacionalistams, menkinantiems kitas kultūras. Puolame žmones, kalbėtojus, ir darome juos neva švaresnius pagal savo „kalbos švaros“ įsivaizdavimą, manydami, kad taip bus geriau. O iš tiesų tokių „valytojų“ paskatos dažniausiai yra išlaikyti ar demonstruoti savo galią.

– Griežti kalbininkai sako, kad mūsų kalba sumenkusi, kad aukštasis stilius nuvytęs. Jūsų pozicija yra kitokia?

– Tai ne mano pozicija, tai kalbotyros, kalbos mokslo pozicija. Yra nacionalizmo ideologija. Ir yra kita ideologija – kultūrinė nostalgija. Tai toks dalykas, kai daug žmonių įsivaizduoja, kad tai, kas buvo anksčiau, buvo geriau. Tokios nostalgijos pavyzdžių turime iš įvairiausių bendruomenių.

Apie kalbą sakoma, kad anksčiau ji esą buvusi geresnė. Bet taip sakoma ir apie papročius, mandagumą, gyvenimo tvarką, meną. Visa kultūra anksčiau esą buvo geresnė, solidi, jaunimas padorus, apskritai žmonės buvo aukštesnės kultūros, o štai šiandien neva blogiau. Taip manyti žmonėms buvo būdinga prieš tūkstantį metų, būdinga ir dabar. Kalba čia niekuo dėta, jaunimas taip pat niekuo dėtas. Tokie pareiškimai yra dalis kultūrinės nostalgijos ideologijos. Tai nostalgija praeičiai. Iš dalies ji paryškėja žmonėms, kurie amžiumi pereina iš jaunesnių į vyresniųjų gyvenimo pusę. Natūralu, kad tuomet nubunda prisiminimai, jie ima idealizuoti save toje praeityje. Be kita ko, Lietuvoje turime ir sovietinę nostalgiją, pamirštančią prievartą ir iškeliančią praėjusią jaunystę.

Turime suprasti, kad kai žmonės taip nostalgiškai vertina kalbą, tai tėra nelabai kritiškas pasaulio matymas. Jei kritiškiau mąstytume, suprastume: socialinis gyvenimas yra kitoks ir kalba kitokia. Tiesiog kitokia, nei prastesnė, nei geresnė.

– Jūs ėmėtės labai įdomaus darbo – analizuoti vaikų rašinėlius. Tų, kurie vaikais buvo prieš kelis dešimtmečius. Tikiu, kad turėjote įvairių išankstinių prielaidų. Ar buvo, kas skaitant tuos rašinius pribloškė, kas tapo staigmena?

– Ypatingos staigmenos kol kas nebuvo. Bet aišku viena: nebuvo taip, kad praeityje vaikai buvo raštingi, o dabar jie neraštingi. Turėjau įtarimą, kad raštingumas priklauso nuo individo. Nujaučiau, kad bus vaikų, kuriems sekėsi gerai ankstesniais laikais, ir tokių, kuriems gerai sekasi šiandien. Tai natūralu. Yra vaikų, kurie greitai ir lengvai mokosi. Ir anksčiau buvo vaikų, kurie nepaleido knygos iš rankos, ir šiandien yra tokių.

Kas pasikeitė? Suagresyvėjo mokykla ir taisymas iš švietimo sistemos pusės. Kartais net šiurpu matyti subraukytus rašinius, nesuprantu, kodėl jie taip subraukyti. Taip gausiai taisomas vadinamasis stilius, ne rašyba, ne nosinės, ne ilgosios ar trumposios balsės, bet vadinamasis stilius. O stilius yra toks individualus dalykas, kad jo nereikėtų judinti, nebent matytume, kad vaikas išvis nesusivokia, tarkime, rašo kasdienybės kalba, kai tekstas yra dalykinis ar analitinis. Tuomet galime sakyti, kad jis painioja stilius, paaiškinti mokiniui, kuo jie skiriasi. Bet to aš neįžvelgiu rašinėliuose. Vaikai daugiau ar mažiau jaučia stilių.

Dar būna, kad mokytojas pavadina stiliaus trūkumu konkretaus žodžio ar linksnio pavartojimą, kur vaikas natūraliai nori pasakyti vieną mintį, o pakeitus formą mintis pasikeičia. Bet mokytojai tą taiso. Kartais lygiai taip pat taiso ir redaktoriai, įsibaiminę, tarkim, vietininko.


Nuo 1990 metų turime Kalbos komisiją, kuri turi galią nurodyti visiems, taip pat švietimo žmonėms tam tikrus įsivaizduojamus neteiktinų kalbos formų reikalavimus. Pagal juos mokykloje formuluojami stiliaus reikalavimai. Bet juk stilius yra toks asmeninis dalykas. Vaiko minčių raiška yra asmeninis dalykas.


Čia įsipina ir vadinamoji kalbos kultūra, mes turime šimtų kalbos klaidų sąrašus, net ne visi mokytojai supranta, kodėl reikia kai kurias formas taisyti. Ypač gramatikos. Leksiką dar įmanoma įsiminti, tarkime, sako, kad šitas žodis blogas, tu jo nevartok, bent jau per egzaminą. Bet gramatikos formos yra natūralios kalbos formos, vaiko tarmės, aplinkos, tėvų kalbos formos, jas pakeisti labai sunku. Ir tikrai nereikia.

Jei neatsižvelgčiau į tai, kad švietimo sistema ėmė daugiau taisyti vaikus, skaitydama šiuolaikinių vaikų rašinėlius, galėčiau sakyti, kad dabar vaikai daro daugiau klaidų, nes jų rašto darbuose yra daugiau pataisymų. Bet tai ne vaikų raštingumo, o sistemos pokytis. Mes žalojame vaikus šitaip juos taisydami, paverčiame vaikus neraštingais.

– Tai, ką jūs sakote, man primena du dalykus. Pirma, mūsų vaikai prasčiau išlaiko lietuvių kalbos egzaminą nei anglų kalbos. Antra, pamenu vaikiną, kuris mokėsi vienoje stipriausių šalies mokyklų, visus dalykus išlaikė šimtukais, o lietuvių kalbos egzamino neišlaikė.

– Tai dar kartą įrodo, kad tai švietimo sistemos, o ne vaikų pokytis. Sistema tiesiog prigamina daugiau klaidų rašinyje. Taip, šiuolaikiniai vaikai kalbos žinių gauna ir kitais būdais. Taip, jie skaito kitokius tekstus, bet jie skaito.

Nacionalinio egzamino beprotiškas susvarbinimas labai paveikė vaikų mokymąsi. Tėvai, mokytojai, mokyklos yra įsitempusios, kad vaikai gautų gerą pažymį, kad įstotų į universitetą, na, o švietimo sistema toliau konstruoja formaliuosius reikalavimus. Ten viskas taip sunorminta, krūvos popierių prirašyta, kas kokioje rašinio pastraipoje turi būti, ką vaikas gali ir ko negali rašydamas rašinį. Čia matau didžiulę švietimo sistemos ydą ir blogą įtaką vaikams, mokymuisi ir mūsų įsivaizduojamam raštingumui.

Dažnai lyginu švietimo sistemas. Skandinavijos šalyse vaikai mokosi rašyti recenziją, žurnalistinį straipsnį, kritinius straipsnius, komentarus, kuriuose išsakoma sava nuomonė, rašomi tiriamieji darbai – tai, kas bus pravartu ir mokantis universitete, ir viešai komunikuojant. O mūsų vaikai kala keistą daiktą „rašinį“, kuris labai sunorminto žanro, jį sunku atlikti, nes vaikai nesupranta, ko iš jų nori, jiems neleidžiama lavinti savo gebėjimo komunikuoti raštu, jie lavina savo sugebėjimą prisitaikyti prie nurodymų.

Turime iškreiptą sistemą. Tai žiauriai neteisinga mūsų vaikų atžvilgiu. Neneigiu, yra vaikų, kurie nesimoko, neišmoksta, galbūt prastai rašo. Tai ne tik intelekto, bet ir nemažų mūsų socialinių problemų pasekmė. Bet taip pat turime kalbėti ir apie nemotyvuojančią švietimo sistemą, nuvertinančią jauną žmogų, nematančią vaiko perspektyvos.

– Koks turi būti mokytojo vaidmuo?

– Mokytojo vaidmuo turėtų būti leisti vaikams patirti žanrų įvairovę skaitant tekstus ir juos kuriant. Mažuma iš mūsų yra poetai, mažuma yra literatūros analitikai, dauguma yra tokių, kurie formalią kalbą vartos dalykiniais tikslais. Tad mokytojo užduotis yra atverti literatūros pasaulį ir jos grožį – tiek grožinės, tiek dalykinės, ir padėti vaikams tapti raštingo, kūrybingo, taip pat skaitmeninio pasaulio dalyviais. Šiandien, deja, mokytojai yra apriboti privalomos literatūros sąrašais, o dalykinės literatūros vaikai turbūt išvis negauna arba gerokai per mažai. Neturime mokyklai paruošę skaitmeninių šaltinių ir medijų. Kai pastaruosius dvidešimt metų pasaulis skaitmenizavo savo švietimo sistemas, mes treniravome vaikus atitikti nacionalinio rašinio reikalavimus. Žiauru taip sakyti, bet COVID-19 mums padėjo tai suprasti. Patys turbūt dar ilgai to nebūtume supratę.

Mūsų vaikai išties yra skaitmeniniai beraščiai. Jie virtuoziškai moka žaisti kompiuteriu, naudoja medijas, bet dalykinių tekstų lietuvių kalba nelabai skaito. O ir nėra pakankamai jų mokykloje. Į mokyklos kursą mes turime įtraukti ir tekstus, ir vaizdo, ir garso medžiagą, duoti mokiniams dirbti su medijomis. Gal tuomet vaikai pradės gerbti mokyklą, nes supras, kad ji jiems atvira, kad atkreipia dėmesį į pasaulį, kuris yra aplink, užuot vertusi sėdėti senovės gryčiutėje.

– Gal aš klystu, gal matau tik iš savo bažnyčios, iš savo burbulo, bet man susidaro įspūdis, kad ne viena karta socialinėje erdvėje linkusi paišdykauti kalbos darybos priemonėmis, tarmiškų žodžių įpinti, kad madinga yra rašyti tuo įmantriuoju stiliumi. Koks organas yra kalbos jausmas? Kaip jo raumuo stiprinamas?

– Nėra recepto, žmonės tiesiog jaučia stilių. Stilius yra individualus. Vieniems viena patinka, kitiems – kita. Feisbukuose žmonės kuria savo stilių, remdamiesi savo nuojautomis. Kitus seki, pats prisitaikai. Deja, bet kai įmaišo tarmę, formuojamas tokio nesusipratusio, nelabai išmanančio reikalą žmogaus stilius. Jei vartoja angliškų žodžių, kuriamas savimi pasitikinčio, profesionalaus, žaismingo žmogaus stilius. Žaismingumą, tiesa, atspindi ir tarmės elementai. Reikia suprasti, kad stilius kuriamas ne sterilioje aplinkoje, jis visą laiką priklauso nuo konteksto, nuo kalbančiojo, nuo adresato. Tik tuomet galime įvertinti, kokia reikšmė buvo kuriama. Tai labai jautrus dalykas.

Kas yra kalbos jausmas? Tai tam tikras skonis. Galime palyginti su dainininkais, kurie ruošiasi, tarkim, į „Euroviziją“. Daug žiūrovų balsų gaus tas, į kurį žiūrint aiškiai matyti, kad jis autentiškas, scena yra jo. Ir matysime žmogų, kuris prie veidrodžio kiekvieną judesį tūkstantį kartų bus treniravęs. Pajusime, kad tai dirbtinis reikalas, ne iš širdies, ne iš asmenybės atėjęs. Vienu atveju bus autentiškumas, kitu atveju – treniruotė.

Pati jaučiu, kartais pagalvoju: o čia tai gerai parašiau. Ir tai dažnai būna spontaniškai surašyta. O kuo ilgiau sėdi ir taisai, tuo labiau bus matyti, kad dirbai prie teksto, nebus natūralu. Nenoriu pasakyti, kad blogai dirbti ir taisyti savo tekstus, tiesiog noriu paryškinti autentiškumo, natūralumo ir tam tikro dirbtinumo skirtį.

– O kas yra kalbininkas? Kalbakūrys, kalbos vyksmo stebėtojas ar prievaizdas?

– Jeigu paimtume lingvistą iš Vakarų pasaulio, atsakymas būtų, kad tai tas, kuris stebi, aprašo, analizuoja kalbą. Jis nekuria kalbos ir nepersekioja žmonių. Toks būtų vienintelis atsakymas, jei kalbėtume iš Vakarų kalbotyros perspektyvos.

Lietuvoje, be abejo, turime kalbininkų, kurie tyrinėja kalbą. Bet turime ir iš senųjų laikų paveldėtą senąją kalbininko funkciją, kai kalbininkas yra tas, kuris koreguoja kalbą. Tokie žmonės kalbos reguliavimą prilygina „puoselėjimui“. Lietuvoje yra kalbininkų, kurie mano, kad normalu taisyti žmonių kalbą, užuot pasidomėjus, kodėl kalbėtojai vartoja vieną ar kitą variantą, kokių įvairovės galimybių yra mūsų gramatikoje, kaip žmonės per kalbą kuria socialines reikšmes.

Tai yra nuostabūs dalykai, kuriuos kalbininkai gali išsiaiškinti. Užuot braukus raudonu rašikliu, galima stebėti variantus ir reikšmes, kurias kuria žmonės.

Toks kalbininkų skirtumas natūralus, mes buvome atkirsti nuo Vakarų Europos, tad ir skiriamės, nes turėjome kažkokiu būdu kalėjime išgyventi.

O kalbakūrys – viena siaura prasmė, kai kuriami terminai. Bet tai nėra kalba, tai yra atskiri žodžiai. Tai siaura, periferinė sritis.

– Ir pabaigoje, prisimenant kilusias aistras dėl įmonės pavartoto žodžio „špaklius“, pasakykite, jūs špaklinatės ar vis dėlto pasidažote?

– Nereikia mistifikuoti kalbininko figūros. Jei tyrinėju kalbą, nereiškia, kad mano kalba kažkokia kitokia nei kitų žmonių. Nebūna kitokios kalbos, nebent esi robotas, susiprogramavęs kalbėti naujadarais. Mano kalba randasi iš mano asmeninio stiliaus. „Špaklius“ nėra mano žodis, bet aš turiu kitų savų. Bet jei pati nevartoju, tai nereiškia, kad manysiu, kad „špaklius“ netinkamas kitiems.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.