„Esame kare. Kare, kur rizikuojame patys. Kare, kur daug netekčių, kur kasdien besikeičianti situacija ir vis naujos aplinkybės. Kareiviai nėra tik medikai, tai visa visuomenė“, – apie kasdienybe virtusius išgyvenimus pasakoja kaunietė slaugytoja Jolanta Litvinienė.
Jos balsą gniaužteli ašaros tuomet, kai ji prisimena tuos tris mėnesius, kai nematė savo vaikų, nes saugodama šeimą gyveno atskirai. Balsas sudreba ir tuomet, kai pasakoja apie dvasinį skausmą, kurį išgyvena sunkūs ligoniai, tą slenkstį, kai neviltis juos bloškia į prarają.
„Labai skaudina visuomenės požiūris. Pavasarį, kai realiai krūvis buvo gerokai mažesnis, buvome didvyriai. Šiuo metu, kai iš tikrųjų be galo dideli krūviai, esame kaltinami.
Be komandos būtume bejėgiai. Esame tarsi didžiulis avilys, kur kiekvienas svarbus. Kiekvienas atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas, ir kai nėra bent vieno žmogaus, nebesulimpa koriukai“, – išgyvenimais dalijosi Kauno klinikų COVID-19 ligos Antrojo skyriaus vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė J. Litvinienė.
Šiuo metu ji dirba vyresniąja slaugytoja. Jos priedermė – užtikrinti sklandų slaugytojų darbą, o kai budi vakarais ar naktį, eina į „reaktorių“ – taip medikai vadina raudonąją zoną, kur gydomi sunkiausi COVID-19 ligoniai. Slaugytoja ji dirba 15 metų.
Pasibaigus interviu Jolanta dar atsiuntė laišką, kuriame rašė: „Po pokalbio dar įėjau porai valandų į „reaktorių“. Prisiminiau jūsų klausimą apie nuospaudas ant veido nuo respiratoriaus, akinių... Iš tikrųjų fizinių nuospaudų nejaučiame, nesureikšminame. Didžiausi randai lieka mūsų širdyse ir mintyse... Gaila, bet kai kurie itin gilūs, dar nežinau, kaip juos reiks pagydyti...
Visuomenei labai linkiu nebūti savanaudžiais. Dalinkimės skambučiais, laiškais. Šįkart mintimis lankykime sau brangius žmones. Jei visai nerūpi sava sveikata, pagalvokime, kaip būtų skaudu žinoti, kad tavo artimasis kovoja dėl gyvybės reanimacijoje...“
Tokius ligonius, išsekusius fiziškai ir palūžusius psichologiškai, ji mato kasdien.
– Kuo skiriasi jūsų darbas dabar nuo ankstesnio ritmo? – LRT.lt paklausė J. Litvinienės.
– Tai nepalyginamai didesnis tempas, papildomos aprangos ir saugos priemonės. Įprastai dirbame su vieno profilio pacientais. Šiuo metu į skyrių vežami visų profilių pacientai. Personalas tam nebuvo ruoštas, visi įpratę dirbti tik savo srityse. Daug, labai daug iššūkių dabar mums tenka.
Apskritai slaugytojai ir pagalbiniai darbuotojai – tai personalas, kuris arčiausiai paciento. Kasdien, betarpiškai, visose situacijose. Tai žmonės, kurių darbo nematyti, bet vos jų trūksta, kyla didžiulė suirutė. Tai personalas, kuris visada turi būti „reaktoriuje“, kiti komandos nariai atlieka tam tikras procedūras, apžiūras ir išeina. Visi jau pavargę tiek fiziškai, tiek morališkai.
Taip pat skaitykite
– Kiek laiko slaugytojai vilki tuos specialius kombinezonus?
– Aš pati didžiąją dienos dalį dirbu vadinamojoje švariojoje zonoje, kur nereikia specialaus kombinezono. Jį rengiuosi, kai dirbu tiesiog slaugytoja, dažniausiai savaitgaliais ir per naktinius budėjimus.
Slaugytojos raudonojoje zonoje, kuri tarp medikų vadinama „reaktoriumi“, praleidžia ne ilgiau nei keturias valandas. Po tokio laiko jos turi pasikeisti aprangą. Bet stengiuosi sudaryti grafikus, kad slaugytojos COVID-19 skyriuje neužtruktų ilgiau nei tris valandas. Ištverti su tuo kostiumu tiek laiko galima, kai įpranti. Tačiau iš pradžių spaudžia galvą, paskui pripranti. Tiesiog eini ir darai, negalvodamas apie savo kūną, kaip jis jaučiasi, kad iš jo sunkiasi vanduo.
– O kaip būna, kai panižta nugara, kai užsimanote į tualetą?
– Kai pas mus ateina dirbti žmonės pirmą kartą, jiems taip pat kyla šis klausimas: „Kaip ištversiu su ta apranga?“ Visiems sakau, kad jei kas nors negerai, niekur nesikrapštykite, nekelkite sau rizikos, geriau išeiti, viską nusirengti, paskui apsirengti švariai iš naujo. Išmokau susikaupti ir nebejausti nei niežėjimo, nei skausmo. Tiesiog stengiesi į tai nekreipti dėmesio.
Komplikuota ir žvelgti į pasaulį per aprasojusius akinius. Kartais išvis nieko nebematai.
– Medikai jau yra pasakoję, kad prieš eidami į raudonąją zoną mažai geria vandens, vengia kavos, kai kurio maisto.
– Prieš eidamas į „reaktorių“ vandenį gurkšnoji mažais gurkšniais, negeri viso puodelio. Kai kurios slaugytojos išvis negerdavo vandens. Bet taip yra blogai, nes vilkint specialų kostiumą ir negeriant skysčių pasidaro silpna. Taip pats gali ligoniu tapti. Stengiamės gerti mineralinį vandenį, kuriame yra druskų. Juk jei medikui bus silpna, gero darbo nebus.
– Su kuo galite palyginti buvimą tame kombinezone?
– Kūno pojūčiai – lyg šiltnamyje karštą dieną pomidorus sodinant. Skirtumas tas, kad negali iš to šiltnamio greitai išeiti. Bet nežinau, su kuo palyginti veido spaudimo pojūčius, kai spaudžia respiratorius, akiniai. Juk viską taip sandariai, tvirtai užsidedi, kad tik neužsikrėstum. Spaudžia ir dusina, bet galima išmokti kitaip kvėpuoti. Kai išeini iš „reaktoriaus“, viską nusirengi, nusiimi, įkvepi ir galvoji: „O Dieve, kaip gerai, oras!“
Kadangi pas mus darbuotojų stinga, atsiunčia žmonių iš kitų skyrių padirbėti. Kai kurie dirba trumpą laiką, kai kurie užtrunka ilgiau. Žinau, kad kai kurie, sužinoję, kad teks pas mus dirbti, nemiega naktimis. Bet tai jau hiperbolizuota. Žinoma, baisu, bet yra apsisaugojimo priemonių. Naudojame viską, kad tik apsisaugotume.
Pasitaiko, kad naujiems žmonėms būna sunku, kartais ir iki isterijos. Po trisdešimties minučių išeina iš „reaktoriaus“, krenta ant žemės, šaukia: „Kodėl mane baudžiate?“ Nurengi tą žmogų, nuramini ir po valandos jis vėl lyg niekur nieko eina į „reaktorių“. Mūsų galvos daro daug dalykų. Paskui galvojame: „Kodėl taip elgiausi?“
Nežinau, su kuo palyginti veido spaudimo pojūčius, kai spaudžia respiratorius, akiniai. Spaudžia ir dusina, bet galima išmokti kitaip kvėpuoti.
– Matėme ne vieną fotosesiją, kuriose – medikų veidai, nuspausti respiratorių, akinių, ant veidų – įspaudai, randai, kone žaizdos.
– Turbūt priklauso nuo odos, kai kuriems darbuotojams ant veidų žymės išties lieka. Vaikšto su mėlynėmis ant nosies, veidus nutrina respiratoriai. Bet tai praeina po kelių parų.
Bet vos išėjus iš reaktoriaus veidas atrodo tragiškai. Tie, kam trina labiau, ieško sprendimų, ką užsiklijuoti ant tų veido vietų.
Taip pat skaitykite
– Žmogui bijoti yra normalu, netgi privalu, kad neišnyktų savisauga. Kaip jaučiatės jūs, kaip jaučiasi jūsų kolegės?
– Nerimauju gal labiau dėl namiškių: kas bus, jei susirgs, kad nebūtų komplikacijų. Darbe baimės nėra, bent jau kol kas, tik milžiniška atsakomybė.
Aš nebijojau nuo pat pradžių. Nors, tiesą pasakius, bijojau, bet tik to, kad nepadaryčiau slaugytojų darbo organizavimo klaidų. O dėl kitų dalykų nebijau. Tiesiog žinau, kad turiu padėti žmogui.
Mes negalime galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, ar kaltinti ką nors, jei kas bloga nutiktų. Dabar ne laikas kaltinti, dabar reikia veikti. Ir taip veikti, kad nebeliktų laiko galvoti, kas ko nepadarė, kas ne taip.
Iš kažkur atsiranda energijos, nors buvo dienų, kai galvojau: viskas, atsibodo, pavargau.
– Jūs kasryt laukiate informacijos su skaičiais, kiek užsikrėtusiųjų yra šiandien?
– Kaskart, kai išvystu didelius skaičius, suprantu, kiek po savaitės ar pusantros sulauksime ligonių. Kiekvieną savaitę tas sunkumas vis auga. O personalas, kuris ateina pas mus iš kitų skyrių, nebespėja dirbti su planiniais pacientais. Situaciją gal galima palyginti su traumatologų padėtimi, kai būna plikledis ir visi paslydę laužosi kaulus.
O skaičius sužinau dažniausiai vakare, nes dieną nesijungiu prie interneto, prie socialinių tinklų. Dienomis gyvenu tik savo skyriaus burbule. Visas gyvenimas būna tik čia, pamirštu namus.
Iš kažkur atsiranda energijos, nors buvo dienų, kai galvojau: viskas, atsibodo, pavargau.
– Jūs pati išvengėte užsikrėtimo, nesirgote?
– Kol kas taip. Arba persirgau ir nesupratau. Bet čia daromės testus dukart per savaitę. Nėsyk nebuvo teigiamas.
– Ligoninėse gulinčių žmonių negali lankyti artimieji. Tai sunkina sergančiųjų psichologinę būseną?
– Labai sunkina. Ypač tiems, kurie pas mus guli ilgiau, be proto sunku, kad negali pamatyti artimųjų. Perduodame tik daiktus. Budintieji padeda prie durų, mes paimame ir perduodame.
– Jums, jūsų kolegėms tenka kompensuoti tą tuštumą? Pakanka tam laiko?
– Naktį, kai didžioji dalis pacientų miega, jei nereikia ko nors gaivinti, pasišnekame su tais, kuriems nesimiega. Jie nori kalbėti. Jei esi laisvas, stengiesi pabūti greta. Jie jaučiasi it įkalinti, klausia mūsų: „Kodėl uždarėte mane į tą karcerį?“ Jaučiasi pasmerkti. Ypač tie, kurie čia dėl prastos sveikatos guli ilgai.
Mes matome, kaip keičiasi jų psichologinė savijauta. Iš pradžių daug klausinėja apie ligą, domisi viskuo, o paskui pasipila kaltinimai, kad reikia gulėti ligoninėje. Vėliau apima nusivylimas ir apatija, jie nenori nieko matyti, nieko girdėti. „Man tas pat, darykite su manimi, ką norite“, – sako. Liūdesio tikrai būna.
Būna pacientų, kurie pyksta. Jiems diagnozuotas COVID-19, o jie sako, kad mes išsigalvojome. Ar aš savo noru tuo kombinezonu vilkiu? Man juk irgi sunku. Ir pacientai pavargę nuo ligos, ir personalas pavargęs.
Kai matai tuos išgyvenimus iš taip arti ir turi surasti žodžių paguosti... Tikrai negaliu suprasti žmonių, kurie eina kasdien laimės ieškoti masinio susibūrimo vietose.
Bet yra ir pacientų, kurie pasako „ačiū“, pasako, kad esame nuostabūs. Mums to labai reikia.
– Ar teko jums gyventi atskirai nuo šeimos, norint apsaugoti namiškius?
– Pavasarį gyvenau atskirai. Nemačiau vaikų tris mėnesius. Tuomet dar nuolat nedirbau COVID-19 skyriuje, bet ėjau laikinai padirbėti. Pavasarį neturėjome tiek informacijos, kiek dabar žinome. Bijojome visko.
Mes matome, kaip keičiasi ligonių psichologinė savijauta. Iš pradžių daug klausinėja apie ligą, domisi viskuo, o paskui pasipila kaltinimai, kad reikia gulėti ligoninėje. Vėliau apima nusivylimas ir apatija.
– Visuomenėje nemažai skepticizmo dėl koronaviruso.
– Jei mokslo žmonės, kurie supranta apie viruso plitimą, sako, kad taip ar kitaip reikia daryti, antraip pandemijai neužkirsime kelio, o kažkas sako, kad tai nesąmonė, aš negaliu tuo patikėti. Galima abejoti. Bet neigti? Visos valstybės tai daro, o mes sakome, kad nieko tokio? Dabar pats metas sustoti, pabūti namuose, nebesiblaškyti po pasaulį. Situaciją pakeisti pavyks tik sustojus. Nejaugi svarbiau Kalėdų kalakutą pjauti dideliame būryje, o paskui gulėti reanimacijoje?
Ar geriau pabūti namie ir neužsikrėsti, neužkrėsti kitų? Mes dabar turime tiek technologijų, taip gerai gyvename. Galime visą giminę suburti virtualiai prie vieno stalo.
Kartais neturiu žodžių išsakyti, ką apie tai manau.
