Lietuvoje

2020.04.29 05:30

Panevėžio ligoninės vadovas Skorupskas: turime ruoštis gyventi su virusu

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.04.29 05:30

Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Arvydas Skorupskas sako, kad turime rengtis ilgokai gyventi su koronavirusu. Tad reikalinga valstybinė strategija, kurioje būtų aiškiai sudėliota, kaip ir kokių žingsnių imtis. 

– Daug kalbama apie medikų judėjimą tarp gydymo įstaigų ir to keliamą pavojų.

Neseniai Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė medikams pasirašyti darbuotojų saugumo deklaraciją, kurios viename punkte buvo nurodymas gydytojams dirbti vienoje medicinos įstaigoje, nemigruoti tarp kelių darboviečių. Medikai šios deklaracijos nepalaikė ir jų organizacijos jos nepasirašė. Ką jūs apie tai manote? – LRT.lt paklausė Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus Arvydo Skorupsko.

– Turėtume į šią situaciją žiūrėti plačiau. Populiacijos imunitetas, arba liaudiškai tariant bandos imunitetas, susiformuos tik kai persirgs 60–70 proc. populiacijos. Tuomet nebekils rimtesnių problemų dėl šio koronaviruso. Kol mes neturime imuniteto, gali būti bangų. Dabar turime ramesnį periodą, bet jei nesiimsime priemonių, galime turėti dvi tris bangas.

Taip pat skaitykite

Yra du būdai, kaip galime kovoti. Vienas – kaukės, kitos apsaugos priemonės. Kita priemonė – riboti judėjimą. Dar viena siūlyta priemonė – riboti medikų judėjimą gydymo įstaigose. Ši priemonė yra pagrįsta.

Pavyzdžiui, Panevėžio ligoninėje tie žmonės, kurie dirba su užsikrėtusiais pacientais, į „švarų“ korpusą neina dirbti. Jie dirba tik su užsikrėtusiais pacientais, jiems taikoma maksimali apsauga, jie dirba vilkėdami kombinezonais. Su „švariais“, neinfekuotais, pacientais jie nedirba, su jais dirba kiti medikai.

Mažos ligoninės neturi tokių galimybių, neturi tiek personalo, kad viena komanda dirbtų su neinfekuotais, o kita – su infekuotais. Tuomet ir kyla problemų. Tokių, kokios buvo Ukmergėje, Marijampolėje. Ir nuo jų tada niekas negali apsaugoti.

– Turite galvoje, kad tokiu atveju gydytojai gali pernešti užkratą?

– Matote, tai filosofinis klausimas – ar gydytojas perneša, ar pacientas. Dabar yra antra plitimo stadija, kai virusas plinta pačioje visuomenėje. Anksčiau buvo išskirtinis bruožas, kad visi užsikrėtusieji iš kažkur atvažiavo. Dabar tokio bruožo mes nebeturime.

Mūsų pastaroji pacientė parodė labai aiškiai, kad yra vadinamasis užsikrėtimas visuomenėje: ji niekur nebuvo išvykusi, niekur nesilankė, iki parduotuvės nueidavo, gana tvarkingai laikėsi karantino, deja, virusas jai nustatytas.

Tad šios priemonės nėra nepagrįstos. Kokios yra geresnės, diskusijų objektas. Mes turime diskutuoti apie vadinamąsias grupines apsaugos priemones.

Paimkime Singapūro pavyzdį. Kovo mėnesį šalis laikėsi gana tvirtai – po 30–40 atvejų užfiksuota. O prieš savaitę fiksuota po 450–500 naujų atvejų. Mes turime galvoti apie organizacines apsaugos priemones. Ir tik tuomet galime laukti sėkmingos baigties.

O pagrindinis dalykas – rengti savo strategiją, kaip gyvensime su virusu. Mes turime apie tai mąstyti. Sveikatos sektorius turi ruoštis gyventi su virusu.

– Ką reiškia „gyventi su virusu“?

– Kol nepersirgs 60–70 proc. žmonių, gyvensime bangomis. Tad pirmiausia reikia galvoti ne kaip bus man ar mano įstaigai, o apie visą šalį. Juolab kiti susirgimai niekur nedingsta – nei infarktas, nei insultas, nei apendicitas. Mes turime išmokti gyventi tokiomis sąlygomis.

– Jūs pritartumėte minčiai, kad medikai neturėtų migruoti tarp skirtingų gydymo įstaigų?

– Mes netaikome šios strategijos ir artimiausiu metu neplanuojame jos taikyti. Bet jei būtų juodasis scenarijus, automatiškai gydytojų reanimatologų, anesteziologų poreikis išaugtų tris keturis kartus. Mes patys jaustume reanimatologų stygių.

Tuomet to žmogaus, kuris dirba mūsų įstaigoje, nuvykimas į kitą gydymo įstaigą, suprantate, tampa abejotinas. Ir jei pritaikomos tokios priemonės, kaip Bergamo regione Italijoje, kur išvis vietovė buvo izoliuojama, ir Panevėžys, tarkim, taptų izoliuojamas, kaip tokiu atveju gydytojas pervažiuotų į Vilnių?

Gydytojai važiuoja dirbti į rajonus, tai normalus dalykas. Žmonės važiuodavo užsidirbti ar padėti mažesnėms gydymo įstaigoms.

– Kiek turite gydytojų, kurie dirba ne vienoje medicinos įstaigoje?

– Yra tų gydytojų, kurie važinėja. Jų ne tiek mažai. Bet mes, kaip įstaiga, nejaučiame gydytojų stygiaus. Esant normaliai situacijai niekada nejausdavome, ir dabar nejaučiame. Bet jei būtų juodasis scenarijus, mums jų pritrūktų.

Įsivaizduokite, intubavimo, plaučių ventiliavimo poreikis staiga išauga keturis kartus, mums reikėtų papildomų darbo rankų. O tai specifinė specialybė. Tokio žmogaus parengimas trunka dešimt metų. Vadinasi, jei jie dirba pas mus, jie neturėtų galimybės išvykti.

– Kaip manote, kada galėtume išsprūsti iš pandemijos gniaužtų?

– Tai galėtų pasakyti epidemiologai. Bet padėti galėtų tik įgytas grupinis imunitetas arba skiepai.

Didelį tyrimą atliko islandai, jie nustatė, kad 30–40 proc. viruso nešiotojų nejaučia jokių simptomų. O tai yra pavojingiausia. Žmonės jaučiasi gerai ir nežinodami platina užkratą.

– Sakėte apie valstybinės strategijos, kaip gyvensime su virusu, būtinybę. Gal ką turėtumėte patarti valdžiai?

– Pirma, esant tokiai pandemijai, kaip kad ši, tokios infekcinių ligų ligoninės, kokia yra Vilniaus Santaros klinikose, turėtų būti kiekviename regione. Ir technologijos keičiasi, ir viešųjų pirkimų nereikėtų daryti skubos tvarka. Reikėtų, turint atokvėpio valandėlę, pagalvoti, kad Vilniuje jau turime, bet reikėtų, kad ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje tokios ligoninės atsirastų.

Panevėžio infekcinė ligoninė pastatyta 1982-aisiais. Nuo tada iki 2020-ųjų laikai smarkiai pasikeitė. Tokiomis technologijomis, kokias turi Vilnius, mes negalime pasigirti. Tad privalu tinkamai pasiruošti.

Turime didžiules komandas, kurios dirba su COVID-19. Yra visi specializuoti padaliniai, yra atskira reanimacija, yra gimdykla su palatomis gimdyvėms, kurios paruoštos pereiti prie kitokio darbo, psichiatrijos skyriuje turime izoliatorių, į kurį būtų guldomas koronavirusu užsikrėtęs psichikos sutrikimų turintis žmogus. Visa tai atskirta nuo kitų padalinių.

Komandas sudaro gydytojai, slaugytojai, valytojai, komandos keičiasi kas dvylika valandų.

– Natūralu, kad medikai patiria ir psichologinę įtampą.

– Mes, ligoninė, reagavome iškart. Nuo kovo vidurio septyni psichologai konsultuoja mūsų ligoninės medicinos darbuotojus ir jų artimuosius. O nuo praėjusios savaitės tokia pagalba teikiama visos apskrities medicinos darbuotojams ir jų giminaičiams. Psichologai dirba budėjimo režimu.

Gydytojai – tokie patys žmonės, jie susijaudina, juos persekioja lygiai tokios pat bėdos, kaip kad kitus.

Be to, mūsų kapelionas Pavelas Andžejevskis nuo pat karantino pradžios kasdien ligoninėje laiko mišias, lankosi skyriuose. Per Velykas jis apėjo visus padalinius, kalbėjosi su darbuotojais. Išskyrus tuos skyrius, kur gydomi koronavirusu užsikrėtę žmonės.

Ten nepatenku ir aš. Man galioja ta pati taisyklė: jei ten nueičiau, tapčiau tik to skyriaus darbuotoju.