Lietuvoje

2020.01.17 14:15

VU profesorius: universiteto misija – ne tik studijos, bet ir sklaidyti stereotipus, kad ir dėl skiepų

teigia, kad valstybei stinga ambicijos
Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.01.17 14:15

Lietuvos mokslininkai ir dėstytojai turi daugiau ir garsiau kalbėti šviesdami Lietuvos visuomenę. Ypatingas vaidmuo šiuo atžvilgiu turėtų tekti Vilniaus universitetui (VU). Šitaip mano VU Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas, kandidatuojantis tapti VU rektoriumi.

„Kaip rodo apklausos, pasitikėjimas mokslininkais yra didelis, bet realybė dažnai yra kitokia: visuomenėje gajūs stereotipai, kurie prieštarauja tam, ką sako moksliniai tyrimai, ar kalbėtume apie skiepus, ar apie „fake news“. Todėl tiesiog privalome kelti viešojo diskurso kokybę “, – sakė R.Petrauskas.

47 metų istorikas – vienas iš kandidatų tapti Vilniaus universiteto rektoriumi. Naujas VU rektorius bus išrinktas sausio 22 dieną, o pareigas pradės eiti balandžio 1-ąją.

– Lietuvos aukštojo mokslo sistema išgyvena galybę permainų, kurios atvėrė ir daug problemų. Kaip jūs apibūdintumėte esamą padėtį?

– Šioje srityje yra labai daug nesusikalbėjimo. Mokslininkai laukia pasiūlymų iš valdžios, valdžia nežino, ko paklausti mokslininkų. Labiausiai šiuo metu trūksta argumentuoto pašnekesio. Labai norėčiau tą pokalbį tarp valdžios ir universiteto iš naujo inicijuoti.

Manau, dabartinis laikotarpis labai svarbus aukštajam mokslui – ne tik Lietuvoje, Europos Sąjungoje, bet ir globaliai. Gyvename slenkstinės situacijos akivaizdoje.

Mus veikia globalizacija, komunikacijos pokyčiai, dar viena pramonės revoliucija, dirbtinio intelekto plėtra. Akivaizdu, kad vyksta lūžis, darysiantis ilgalaikę įtaką. ES yra kryžkelėje. Visose šalyse kyla daugybė strateginių klausimų, į kuriuos ieškome atsakymų. Tačiau Lietuvoje justi sąstingis, ir aš kalbu ne tik apie aukštojo mokslo, studijų sistemos klausimus. Man atrodo, kad intensyviai nediskutuodami apie šių pokyčių pasekmes mes prarandame galimybę priimti būtinus sprendimus.

Gyvename informacijos pertekliaus laikais, todėl svarbu ne tik pasakyti, bet ir būti išgirstam. Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos viešojoje erdvėje mokslinės bendruomenės atstovų pasisakymų netrūksta. Tačiau jų paprastai išmintingi žodžiai neretai pranyksta informaciniame sraute ir neatrodo, kad labai veiktų platesnį diskursą.

Turime atpažinti ir įžvelgti esmines problemas, iškeltas ir aptartas akademinėje erdvėje, – nuo rektorato posėdžių iki diskusijų fakultetų auditorijose ar kiemeliuose. Tuomet galima tikėtis ir reikšmingesnio rezonanso visuomenėje, didesnio poveikio viešajam gyvenimui. Universitetai, kaip aukščiausio lygio mokslą kuriančios institucijos, jų mokslininkai privalo kalbėti apie tuos dalykus, kurie visuomenei svarbūs, ir kalbėti kvalifikuotai, mokslo, argumentų kalba.

Taip pat skaitykite

Universitetas yra koncentruota intelekto vieta įvairiose srityse. Tačiau universitetas tarsi laukia kvietimo prabilti. Manau, kad iš mūsų galėtų išeiti daugiau aktyvios pozicijos.

Turėtų būti savaime suprantama, kad visose darbo grupėse, kur diskutuojama dėl valstybės strateginių krypčių, turi dalyvauti universiteto žmonės – kritiškai veikti viešąją nuomonę ir atvirai bei argumentuotai kalbėtis su sprendimų priėmėjais.

Patirtis rodo, kad nuoseklus darbas šioje srityje gali duoti vaisių, reikia tik rasti tinkamus argumentus. Neigiamos patirties turime nemažai. Antai rengiant Inovacijų ir technologijų įstatymą mokslininkų balsas liko neišgirstas, nors tai kaip tik ta sritis, kur būtinas proveržis.

Strateginiuose Lietuvos dokumentuose viskas skamba gražiai, rašoma, kad mokslas yra prioritetas, tačiau skaičiai rodo, kad mokslo finansavimu nuo Europos vidurkio atsiliekame perpus

– Išvardijote tas sritis, kurios nėra grynai jūsų. O kokią nišą matote humanitariams mokslams?

– Kalbant apie ateities raidą, negalime išskirti sričių. Žinoma, humanitarai ir socialinių mokslų atstovai taip pat turi įnešti įnašą, svarstant klausimus, susijusius su visuomenės pokyčiais, etika ir kt. Akivaizdu, kad sudėtingų šio pasaulio problemų negali spręsti izoliuoti mokslai, tik jų darna. Čia yra esminė tarpdalykiškumo prielaida.

– Ilgus metus kalbama, kad derėtų aukštųjų mokyklų tinklą Lietuvoje optimizuoti. Paprastai sakant, sumažinti jų skaičių, sujungti. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį turime vos kelis aukštųjų mokyklų susijungimo pavyzdžius. Kaip jūs manote, kaip reikėtų keisti universitetų tinklą?

– Svarbu kalbėti ne apie skaičių, o apie žinių ir infrastruktūros konsolidavimą. Turime rasti tam tikrą balansą tarp veiklų dubliavimosi ir pažangą skatinančios konkurencijos. Būtina nuolatinė revizija.

Universiteto plėtrą matau per institucijų partnerystes. Norėdami pasiekti sėkmę, privalome bendradarbiauti su užsienio ir Lietuvos universitetais, mokslo tiriamaisiais institutais, ligoninėmis, pasiekti, kad šalia esanti patirtis ir infrastruktūra būtų kaip galima geriau panaudota naujos kartos mokslininkų ugdymui.

Manau, kad ateityje universitetai turėtų turėti galimybę atsirinkti studentus. Geriausi abiturientai nori studijuoti geriausiame universitete, bet drauge tai verstų universitetus atsakingai burti savo kolektyvą ir rinktis plėtros kryptis.

Jei būtų stipresnis bazinis finansavimas, universitetai galėtų nusistatyti savo kriterijus. Kai kur galbūt būtų taikoma aukštesnė stojamojo balo kartelė, kai kur reikėtų motyvacinio pokalbio, kai kur – stojamojo egzamino.

Svarbu suprasti, ką derėtų keisti, kad pritrauktume geriausius Lietuvos abiturientus. Juk akivaizdu, kad dalis jų išvyksta studijuoti ne į pačius geriausius užsienio universitetus. Toks ankstyvas „protų nutekėjimas“ yra valstybės problema, todėl turime keistis, kad abiturientai rinktųsi studijas pas mus.

Taip pat skaitykite

Tam reikia pamažu keisti studijų formatą, suteikiant studentams daugiau pasirinkimo laisvės, stiprinti individualios mentorystės sistemą, dalį studijų perkelti į socialinių partnerių įmones ir t.t.

Proveržį leistų pasiekti ir valstybinės stipendijos geriausiems abiturientams, pasirenkantiems studijas Lietuvoje.

– Jūs esate prieš krepšelių modelį?

– Manau, kad anksčiau ar vėliau ši sistema keisis. Aukštojo mokslo finansavimas turi atitikti laiko dvasią. Manau, kad pats universitetas yra pajėgus pasiūlyti adekvatų mokslo ir studijų finansavimo modelį.

Mūsų valstybei stinga ambicijos, dažnai nesuvokiama, kaip studijos ir mokslas keičia visuomenę ir valstybę. Suprantu, kad išmatuoti tą reikšmę yra sunku, bet čia turime pasitikėti tradicija: stipriausios visuomet būdavo tos šalys, kuriose universitetai būdavo aukščiausio lygio.

– Kokią vietą jūs matote Vilniaus universitetui pertvarkytame tinkle ateityje?

– Vilniaus universitetas, kaip stipriausia ir didžiausia aukštoji mokykla, turi imtis atsakomybės ir iniciatyvos – nelaukdamas valdžios atsakymų pasiūlyti įvairių problemų sprendimo variantus.

VU jau dabar peržengia nacionalinio universiteto lygį. Kuo toliau, tuo labiau tai stiprės. Mūsų vieta – tarp stipriausių Europos universitetų.

– Jūsų rinkimų programoje nurodoma, kad vadovaudamas universitetui remtumėtės Vokietijos, Nyderlandų, Danijos pavyzdžiais. Kodėl renkatės šias šalis?

– Orientuojuosi į tas šalis, kuriose mokslas yra viešosios valdžios prioritetas ir tam skiriamos didžiulės lėšos. Lietuva turėtų būti tarp tokių šalių. Strateginiuose Lietuvos dokumentuose viskas skamba gražiai, rašoma, kad mokslas yra prioritetas, tačiau skaičiai rodo, kad mokslo finansavimu nuo Europos vidurkio atsiliekame perpus, o investicijos į aukštąjį mokslą vis dar tebėra ganėtinai rudimentinės.

Todėl siūlau išsikelti ambicingą tikslą – jau artimiausioje perspektyvoje pasiekti 2 proc. BVP mokslui. Tai būtų tikrai į pažangą orientuotos valstybės įsipareigojimas.

Taip pat skaitykite

Be tvaraus nacionalinio finansavimo nebus aukšto tarptautinio lygio mokslo. Žinoma, ir patys mokslininkai čia turi rodyti iniciatyvą – aktyviau rengti tarptautinius projektus, kurti bendras laboratorijas su verslo įmonėmis.

– Kaip priėmėte sprendimą kandidatuoti į VU rektorius?

– Savo programoje nurodau du pagrindinius principus. Pirma, universitetas kaip bendruomenė. Jis toks atsirado Viduramžiais ir buvo vienas iš Europos sėkmingos plėros variklių, tokia idėja, mano įsitikinimu, išlieka aktuali ir dabar. Universitetas yra didelė bendruomenė. Rektoriaus uždavinys yra ją telkti bendriems tikslams – studijoms, mokslui, šviečiant visuomenę.

Antras ne mažiau svarbus dalykas: Vilniaus universiteto, kaip lyderiaujančios aukštosios mokyklos atsakomybė visuomenei ir valstybei. Turi būti komentuojamos aktualiausios šalies problemos, čia turi gimti idėjos valstybės raidos programai.

Vilniaus universitetas, kaip stipriausia ir didžiausia aukštoji mokykla, turi imtis atsakomybės ir iniciatyvos – nelaukdamas valdžios atsakymų pasiūlyti įvairių problemų sprendimo variantus.

Būtina, kad universiteto rektorius dažniau ir autoritetingai pasisakytų įvairiais viešojo gyvenimo klausimais. Įsiklausydamas į bendruomenės diskusijas, jis turėtų ne tiek reaguoti į jau vykstančius procesus, o žvelgti į perspektyvą, formuluoti ir teikti galimus sprendimus.

Kaip rodo apklausos, pasitikėjimas mokslininkais yra didelis, bet realybė dažnai yra kitokia: visuomenėje gajūs stereotipai, kurie prieštarauja tam, ką rodo moksliniai tyrimai – ar kalbėtumėm apie skiepus, apie ar „fake news“.

Universitetas visuomenę keičia per savo studentus, siekdamas išugdyti savarankiškas ir kritiškai mąstančias asmenybes. Bet universitetas turi rasti būdus, kaip šviesti visą visuomenę.

– Jautrus klausimas – pedagogų rengimas ir su tuo susijusios universitetų pertvarkos. Nepavyko išvengti konfliktų, įtampos tarp aukštųjų mokyklų. Vilniaus universitetui šioje istorijoje taip pat teko svarbus vaidmuo. Kaip jūs matote pedagogų rengimą?

– Tai yra vienas prioritetų. Tam tikrų sričių studijų programos likusios tik Vilniaus universitete, ypač kalbant apie tiksliuosius mokslus. Jeigu ne čia, tai kur bus parengtas fizikos ar chemijos mokytojas? Kaip jauną motyvuotą žmogų paskatinti rinktis pedagogo profesiją? Derindamas mokslą ir studijas universitetas gali pasiūlyti patrauklų būdą, kaip kartu ugdyti mokytoją ir tyrėją.

Dabar pats metas kurti naujas šiuolaikiškas mokytojų rengimo programas. Šiame mokytojų rengimo lauke universitetui turi tekti labai svarbus vaidmuo.

– Kodėl kadaise pats rinkotės studijuoti istoriją?

– Turbūt iš dalies lėmė ypatingas laikotarpis Lietuvoje. Jis ir įkvėpė mane rinktis istoriją. Mokyklą baigiau ir stojau į universitetą 1990-aisiais. Buvome pirmoji karta, kuri įgijo nepriklausomos Lietuvos diplomą.

Istorijos tuo metu buvo labai daug, norėjau ją geriau pažinti.

– O kokia istorinė asmenybė labiausiai jus žavi?

– Galiu pasakyti, apie kokią istorinę asmenybę norėčiau kada nors parašyti knygą – apie Vytautą Didįjį. Išsamios kritinės biografijos, atskleidžiančios šią asmenybę, vis dar nėra. Tuo tarpu per ją galima būtų papasakoti apie vieną esminių transformacijų Lietuvos istorijoje.

Taip pat skaitykite

Apie Rimvydą Petrauską

1990–1997 m. Rimvydas Petrauskas studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Nuo 1998 m. dirba Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje. Studijavo ir stažavosi Bazelio, Berlyno Laisvajame, Greifsvaldo, Krokuvos universitetuose, Herderio institute Marburge.

2001 m. lapkričio 16 d. Vilniaus universitete apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis-struktūra-valdžia“.

Tyrinėjimų kryptis – XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija, Viduramžių recepcija moderniojoje visuomenėje.

Nuo 2007 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vedėjas, nuo 2010 m. profesorius.

Nuo 2012 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Lietuvos Mokslų akademijos tikras narys. Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas.