Mokslas ir IT

2020.01.06 05:29

Garsus mokslininkas – apie popierinius Lietuvos profesorius, kvailą universitetų konkurenciją ir tarnystę Lietuvai

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2020.01.06 05:29

Jis yra 116 mokslinių straipsnių autorius, yra gavęs du patentus, dešimtis pranešimų skaitęs prestižinių mokslinių konferencijų metu. Jis dirba kartu su Kembridžo universiteto mokslininkais, o Lietuvos vardą garsina ir už Atlanto. Lietuvos mokslo premija, Švedijos karališkasis Poliarinės žvaigždės Komandoro laipsnio ordinas, Theodoro von Grotthusso fondo medalis – tai keletas apdovanojimų šio mokslininko kišenėje.

Su profesoriumi Eimučiu Juzeliūnu Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC) susitikome paskutinę 2019 m. dieną. Tiek laboratorijos, tiek visas studentų ir mokslininkų miestelis tą dieną priminė labiausiai apleistus miestus, kur gyvybę aptikti padėtų nebent naujausi mikroskopai, esantys kitoje Saulėtekio alėjos pusėje, – Gyvybės mokslų centre.

Buvęs Klaipėdos universiteto rektorius, kuris siekia tapti ir Vilniaus universiteto rektoriumi, LRT.lt papasakojo apie naujausius savo tyrimus, darbą su kolegomis iš Kembridžo, mokslininkų galią spręsti globalias problemas ir patriotizmą, kuris skatina mažiau taukšti ir daugiau dirbti.

– Susitinkame metų sandūroje, todėl paklausiu apie kitus metus ir ateitį. Teko skaityti tokį straipsnį, kuriame prognozuoja proveržio kryptis tiek fizikoje, tiek chemijoje. Vieni sako, kad tai bus kvantinė kompiuterija, kiti sako, kad medžiagotyra yra labai patobulėjusi. Būtų įdomi jūsų nuomonė, kur matote tas proveržio sritis apskritai pasaulyje ir Lietuvoje.

– Apskritai proveržio laukiama daugybėje sričių, todėl sunku išskirti kelias. Europoje bandoma prognozuoti ir modeliuoti naują didelį finansavimo etapą. Nors yra ne viena svarbi sritis, mes esame medžiagotyros specialistai, orientuojamės konkrečiai į elektrochemiją medžiagotyroje.

Aš manau, kad tai yra viena iš perspektyviausių sričių, kuri nepraras savo aktualumo, nes nesvarbu, kokia tema kalbame, visada atsiremiame į medžiagų problematiką.

Kita sritis – biotechnologijų. Sprendžiamos genų redagavimo problemos ir visa kita. Nepamirškime ir fundamentaliųjų klausimų, nes dabar pasaulyje iš mokslo laukiama komercinio rezultato. Bet jie neatsiras, jei nebus tų fundamentaliųjų tyrimų.

Aš manau, kad chemijos ir fizikos srityse, ypač sandūrose skirtingų mokslų, galime tikėtis tam tikros pažangos. Medžiagotyra iš esmės yra labiau taikomasis mokslas, tai, ko laukiama, kas susiję su mūsų praktiniu gyvenimu. Ypač tai liečia atsinaujinančią energetiką. Ten medžiagų mokslas turi pasakyti savo lemiamą žodį, nes energijos kaupimas ir transformacija vienaip ar kitaip susijusi su naujomis medžiagomis (silicis vienas iš jų).

Pavyzdžiui, ličio jonų baterijų progresas irgi iš dalies susijęs su silicio medžiagotyra. Tačiau pasaulyje dabar siekiama eiti į energijos kaupimą be ličio, nes Europos Komisija yra įrašius jį į kritinių medžiagų sąrašą.

Be to, ličio baterijose yra naudojama dar viena medžiaga – kobaltas. Ji irgi yra kritinė, be jos kol kas gamyba sunkiai įsivaizduojama.

Daugiausia kobalto išgaunama Madagaskare, naudojant vaikų darbą. Tai yra Europos rūpestis.

Kita vertus, grynas kobaltas yra išgaunamas Kinijoje. Europa, norėdama būti nepriklausoma, stengiasi rasti pakaitalų. Mes tiriame natrio panaudojimo galimybes. Tokios medžiagos turi būti gamtoje labai daug. Natrio, žinoma, labai daug yra, pavyzdžiui, jūros vandenyje. Tik tas natris nėra metalas, jis yra jonų pavidalu. Sakyčiau, tokia atsinaujinanti energetika, biotechnologijos ir medžiagų mokslas yra tai, kas galėtų būti vystoma Lietuvoje.

– Kokių rezultatų jums pavyko pasiekti? Kas dar turėtų būti padaryta?

– Savo srityje mes skaičiuojame, kad nuo laboratorinio mokslinio tyrimo iki praktinio, konkretesnio taikymo reikia maždaug (grubiai tariant) apie 10 metų. Jeigu mes turime laboratorijoje kokią nors inovaciją, kad ji taptų konkrečia technologija, kurią galima naudoti, mes turime pereiti tam tikrus etapus.

Pirmas etapas yra žinios. Antras dalykas yra patentavimas ir intelektinė apsauga. Toliau reikalinga pritraukti rizikos kapitalą, kuris galėtų finansuoti šiuos dalykus. Ir tada pilotinės studijos, jau tokios pusiau pramoninės studijos.

Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug investicijų. Čia yra mokslinis mūsų tyrimų centras, mes negalime daryti visko šioje vietoje. Jo veikla turėtų baigtis Know how (patentu) ir toliau perduodant kompanijai, kuri užsiimtų ir pritrauktų kapitalą, galėtų toliau perkelti į tolimesnį vykdymą.

Jeigu kalbėsime apie stambiatonažes medžiagas kaip silicis, tai Lietuvoje ne tas tikslas. Mes neturime turėti didelių žaliavų, didelių apimčių, tonomis. Mes dirbame su subtiliais subjektais. Su tuo pačiu siliciu mes kuriame nano struktūras, kurios efektyviai galėtų sugerti saulės šviesą. Mes tiriame tokias struktūras, kurios pasižymėtų unikaliomis baktericidinėmis savybėmis, pavyzdžiui, kaip juodasis silicis naikina mikroorganizmus. Tai čia tik keletas pavyzdžių, bet tas objektas, kurį mes kuriame, į jį įdedama daug žinių ir intelekto, bet fiziškai jis pats yra nedidelis.

Jeigu kalbėtume apie silicio elektrocheminę gamybą, mes orientuojamės ne į apimtį produkto, bet į jo technologines funkcines savybes, aukštą grynumą. Visa tai vyksta be anglies dvideginio emisijos. Tai svarbiausias dalykas.

Anglies dvideginio emisija yra vienas iš veiksnių, kurio stengiamasi išvengti. Elektrochemija čia siūlo vietoje toksiškų chemikalų arba anglies dvideginio ir daugelio gryninimo procesų naudoti vieną procesą, panaudoti elektronus, kurie iš silicio dioksido, kvarco arba smėlio sukuria silicį.

Bet šitie elektronai neturėtų būti generuojami išmetant anglies dvideginį į aplinką. Jie turėtų jau būti generuojami iš atsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, saulės arba vėjo, ir tada jau sukuriama visa grandinė: mes gauname gryną medžiagą su tam tikromis funkcinėmis savybėmis neišskirdami į aplinką kenksmingo anglies dvideginio.

– Ar funkcinės savybės, kurias matote, dabar pozityviai nuteikia?

– Silicis yra toks dėkingas elementas, pusmetalis, kad jis nuteikia optimistiškai, nes gali ir tose pačiose ličio jonų baterijose priimti (akomoduoti) keturis ličio jonus. Tai daugiausia, kas galima, jeigu ieškome pakaitalų visi jie nusileidžia.

Kita problema, kad litis išsitempia. Kai mes įkrauname bateriją, jis išsitempia, kai iškrauname – susitraukia. Tie išsitempimo ir susitraukimo ciklai suardo tą silicio paviršių. Dėl to tikslas yra surasti medžiagas kartu su siliciu, kurios mažintų tą kompresijos efektą.

Jeigu tai pavyktų, tada turėtume labai gerą pakaitalą energijos kaupikliams. Ir Europos Komisijos projektai, ir stambios kompanijos stengiasi tą silicį padaryti tokį, kad jis būtų atsparus susitraukimo ir išsiplėtimo ciklams.

Kitas dalykas moksle yra žiūrėti į galutinę kainą. Gerai, mes pagaminsime bioefektyvų saulės elementą, kad ir su juoduoju siliciu, bet kai pasižiūrime į gamybos kainą, kaštus, – silicis yra nepralenkiamas.

– Ar jau įveiklinome visą sukurtą infrastruktūrą? Ar dar yra ką padaryti?

– Toli gražu ne. Nesu didelis optimistas. Į slėnius įdėta labai daug pinigų, arti pusės milijardo. Iš tikrųjų infrastruktūra yra gera, daug modernių prietaisų. Mes nesiskundžiame, kad mums ko trūktų, bet tas įveiklinimas inovacijų yra pagrindinis uždavinys.

Mokslininkas yra testuojamas kas penkerius metus, jam reikalinga pereiti testavimų reikalavimus, kurie, deja, labiau susiję su moksliniais straipsniais, o ne su patentais ar pardavimais.

Jis orientuojasi, kad tuos mokslinius straipsnius jam reikia turėti. Tada jis orientuojasi į ne taip rizikingas temas, jis nerizikuoja savo gyvenimu ir ateitimi, nes jei nebus atestuotas, jis bus atleistas.

Tai čia yra viena organizacinė kertinė problema. Kitas dalykas, turint tokią infrastruktūrą tikslas būtų atlikti verslui reikalingus užsakymus, kad verslas siūlytų, ko jam reikia, o tie tyrimai būtų atliekami.

Vėlgi ta sąveika nėra tokia pakankama, nes jeigu verslas nori rasti sau kažkokių technologinių sprendimų, jis bando tai daryti. Taip pat tos biotechnologinės įmonės randa būdų, kaip gali pačios atlikti visus tuos reikalingus tyrimus. Tarsi nėra tos sintezės tarp verslo ir mokslo. Turėtų būti geresni ryšiai ir geresnis planavimas, todėl reikia pasukti galvą šioje vietoje. Mano nuomone, ateities uždavinys vis dar yra tą infrastruktūrą įveiklinti, kad ji neštų rentabilumą ir nebūtų biudžetinė apkrova. Kad ji generuotų lėšas. O viso to kol kas stokojama.

– Keliaudamas po konferencijas matėte daug mokslo modelių. Kurios šalies mokslo finansavimo modelis jums patraukliausias?

– Man geriausiai žinomi Europos Komisijos projektai, nes aš ir pats esu atlikęs kelis jos finansuojamus projektus Kembridže. Europos Komisijos projektai labai priklauso nuo to, kaip tu juos parašysi. Ne tai, ką tu gausi, bet kaip tu juos parašysi.

Man teko būti ekspertu ne vieno projekto, bet daug ir šiais metais taip pat. Aš matau, kad tą rašymo procesą yra įvaldžiusios kompanijos ir yra pateikiamas gražus rašymo pavyzdys, bet turinio prasme jis nėra labai aukšto lygio. Čia europiniai projektai kartais aukoja turinį dėl formos.

Pavyzdžiui, Amerikoje juos labiau domina galutinis rezultatas. Jie orientuojasi į tai, ką tu gausi. JK tai yra visko, tai yra sistemų mišinys. Jie turi galingus vidinius resursus. Kembridžo universiteto biudžetas yra didžiulis, vien alumnai suaukoję apie pusę milijardo per 700 metų.

Jie gali turėti tokių krypčių, kurios, nors ir rizikingos, bet dengiamos iš kitų šaltinių. Taip pat kaip ir įmonėse yra pelningų sričių ir nelabai, tai jie pelno sąskaita gali dengti tą nepelningą ir rizikuoti kažkuo.

Lietuvoje esančios organizacijos, mano supratimu, yra per mažos, kad galėtų išspręsti labai solidžius uždavinius. Pas mus reikėtų konsoliduoti tas pastangas tarp universitetų ir tyrimų centrų, nes dabar jie yra tarsi atskiros parapijos, kurios tarpusavyje konkuruoja.

Geriau jiems reikėtų konkuruoti tarptautinėje ir nacionalinėje erdvėje. Tada gautume geresnes pajamas ir projektus, lengviau įveiklintume visas infrastruktūras. Ta sinergija galėtų čia būti. Iš tų finansavimo bruožų pagrindinis yra tai, kad mes per daug Europoje kreipiame dėmesį į formą ir ne tiek daug į turinį.

– Kas labiausiai nervina Lietuvos mokslininkus?

– Pirmoje vietoje ir patys mokslininkai, ir visuomenė turi pagalvoti apie prestižą. Kvalifikacinė kartelė yra gan žemai nuleista. Jeigu pažiūrėsime į profesūrą ir keliamus reikalavimus kai kuriuose universitetuose, nesuprantu, kaip žmonės tampa profesoriais. Tie reikalavimai, ką jie įvykdo, tai čia jie net nebūtų už tai atestuojami. Turime kelti mokslo prestižą.

Jeigu prestižo neparemsime konkrečiais finansais, atlyginimais... Reikia paremti, todėl Vilniaus universitetas ir kelia klausimą, kiek mes galime būti paskutiniai šioje vietoje, mes turime būti išgirsti. Gal reikia paieškoti tų mokslininkų, konsoliduotis, bandyti sinergiją vystyti tarp universitetų ir centrų, bet esmė turėti solidų finansinį palaikymą.

Organizacine prasme, peilis – viešieji pirkimai. Tai yra katastrofa, kai mes turime sugaišti daugybę laiko biurokratinėms rašliavoms. Mokslo tarybos projektinis finansavimas labai gerai, bet reikia, kad konkurencija būtų ne tiek tarpusavio, kiek būtų perkelta į tarptautinę erdvę. Mokslininkai sako, kad tie Mokslo tarybos finansuojami projektai yra tarsi loterija.

Pavyzdžiui, mes atidavėme projektą į Mokslo tarybą kitiems metams ir aš nežinau, ar gausime tą finansavimą. O dirbti ir kažką planuoti juk reikia. Tas šokinėjimas, kad vienais metai gavai, kitais ne, kitais vėl gavai, neduos ramiai dirbti ir gyventi.

Kai mes kalbame apie viešuosius finansus, tai yra viena, bet tokie centrai kaip šis turėtų patys generuoti pajamas ir turėti temas, aiškų technologinį orientyrą. Bet, kaip minėjau, dažnai reikalavimai sau, o finansai sau. Tu turi daryti mokslinius darbus tam, kad būtum atestuotas. Tada tau svarbiausia, kaip atspausdinti darbą, o ne kaip sukurti produktą.

Universitetuose tas pats. Žinote, kaip su universitetais yra, pakalbėkite su verslininkais. Jie sako, iškart mums reikia tiek ir tiek tam tikrų specialistų, o universitetas neparuošia tiek specialistų. Universiteto bendruomenė teisingai sako, kad tai nėra profesinio rengimo struktūra. Pirmiausia jie orientuojasi į aukšto lygio mokslo struktūrą, kūrybingą asmenybę ir panašius dalykus.

Tai tada, kai aš žiūriu visą peizažą, man atrodo, kad universitetas yra per smulkus ir centras yra per smulkus, jie turėtų kažką daryti kartu. Tada pirmiausia centro darbuotojai turėtų nuimti pedagoginį krūvį, kitas dalykas – universitetas turėtų sustiprinti intelektą, publikacijas. Tai ateities klausimas, ši sinergija tarp universitetų ir centrų yra dar vis neišspręsta. Tačiau dabar institutų raida yra sustojusi, nieko toliau kaip ir nevyksta.

– Ar sutinkate, kad tolimesnė institutų raida turėtų būti nukreipta į tam tikros ekosistemos, verslo ir mokslo klasterių kūrimą?

– Aš prisiminiau, kai dirbau rektoriumi Klaipėdoje ir tada mes modeliavome ekosistemą visam Vakarų Lietuvos regionui. Padarėme modelį, pristatėme Seime, tai buvo ir studijos, ir mokslas, ir verslas, ir visi („stakeholder“), kurie tuo suinteresuoti. Į tą ekosistemą įėjo ir savivalda, ir ligoninės, ir visa kita. Tai mes tada viską sudėliojome, lyg ir buvo sąsajos, kad mes orientuosimės į mėlynąsias biotechnologijas, mes kursime produktus ir vystysime tas studijas.

Mes įtrauksime savivaldybes, kurios savo pinigais galės šiek tiek finansuoti. Esminis klausimas yra visos šitos ekosistemos valdymas. Kai pradedi galvoti, kad mes padarome kažką panašaus į biurokratiją, kad jis lyg va koordinuos, valdys, tai niekas nenori, nes visada atsitinka, kad kažkas turi nusileisti. Visos tos valdymo struktūros, vadinamieji klasteriai yra negyvybingi. Mes darėme klasterį ir Vytauto Didžiojo universitete, ir Šiaulių, ir Klaipėdos.

Tas klasteris mums nieko nedavė. Jeigu dabar norima efektyvios valdymo struktūros, ji turi valdyti finansus. Nė vienas iš tų komponentų savo finansų valdymo neatiduos. Koordinacine prasme, mes, aišku, galime vienas su kitu susitarti. Aš netikiu, kad FTMC su Vilniaus universitetu nesusitartų, ko jiems reikia, ko jiems nereikia.

Taigi ekosistema yra labai gražus struktūrinis dalykas planavimo klausimu, bet jai reikia surasti gerą valdymo modelį, kuris ir yra esminė problema. Prisiminkime slėnio idėją. Slėniai irgi buvo sukurti kaip tam tikros ekosistemos. Dabar jau viskas, toje pačioje Klaipėdoje jau uždarėme slėnį, nors ir pinigai buvo europiniai, bet valdymui reikia susikalbėjimo.

– Kokia jūsų aukštojo mokslo regionuose vizija? Ar mokslas turi koncentruotis sostinėje, galbūt Kaune?

– Turiu vieną pavyzdį. Mes turėjome Klaipėdoje menų akademiją. Menų akademija išreiškė norą prisijungti prie Muzikos ir teatro akademijos. Klaipėdos menų akademija buvo aukšto lygio menininkų, įvairių sričių ir panašiai... Aš turėjau kelis susitikimus ir klausiau, kodėl jūs norite prisijungti prie Vilniaus, aš buvau neutralus ir tik norėjau sužinoti.

Ir jie paaiškino, kad nori išlaikyti aukšto lygio meną Klaipėdoje, kad jis būtų elitinis aukšto lygio menas. Nežinau, kaip jiems sekasi dabar, reikėtų patikrinti. Mes, kaip universiteto taryba, dėjome pastangas, nutarėme, prijungėme tą akademiją prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Idėja yra palaikyti tą aukštą lygį. Tą patį galima pasakyti apie kitas sritis.

Klaipėdoje yra aukšto lygio aplinkotyros mokslas, ekologija, jūros dugno archeologija. Mes pastatėme modernų laboratorijų korpusą. Kyla klausimas, ar užtenka masės mokslininkų, intelekto masės, kad išsilaikytų ateityje toje konkurencinėje aplinkoje. Ir tada kyla klausimas, ar nereikia asocijuotis, nebūtinai kanibališkai, bet galbūt asocijuotis su kompetentingais mokslininkais, kad išlaikytume tą masę tarptautinėje erdvėje.

Mes esame apsupti Baltarusijos, Lenkijos universitetų ir turime matyti tą konkurencijos lauką. Norint išsilaikyti reikalinga tam tikra masė, tai nebus mažos grupelės, išsibarsčiusios visur. Tai regionų universitetai, jei taip ir dabar taps aukšto lygio kolegijomis, nes ten nėra aukšto lygio mokslo, tai ir geriau turėti aukšto lygio kolegiją, negu žemo lygio universitetą.

Bet jeigu universitetinis segmentas bus išlaikytas toks, tai tas segmentas turi asocijuotis ir kurti stiprią sąveiką su analogais Vilniuje ar Kaune. Jie turi būti tam tikrame tinkle. Priešingu atveju mes matome, kad studentų mažėja, mokslininkų irgi nedaugėja, tai iš kur pas mus atsiras tas potencialas. Mes turime būti vieningi, galvoti šiek tiek plačiau nei regionai. Kas tas regionas? Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Šiauliai irgi savotiški regionai. Kai matai tą mokslo vienovę kaip gamtos mokslai, turime matyti problemų ratą ir kryptingai skirti lėšas toms problemoms spręsti.

Dalis jų gali būti sprendžiama Vilniuje, dalis Kaune ar Klaipėdoje, bet tai yra bendra visų problema.

Tai leistų išeiti į didelius, tarptautinius projektus. Yra didelis nesusipratimas, nes mes per daug konkuruojame tarpusavyje ir per mažai bendradarbiaujame.

Kitas dalykas, supraskime, kas yra universitetas regionui. Tai kultūrinės ir socialinės svarbos objektas. Jei jo nebūtų, regionas stipriai nuskurstų. Mes turime ne tik mokslą, bet ir socialinę kultūrą. Norime ar ne, ten turi būti socialiniai ir humanitariniai mokslai taip pat. Žinoma, socialiniai mokslai Lietuvoje nusileidžia savo kokybe gamtos mokslams, bet tai yra pataisomi dalykai. Jeigu nuskurdinti tą regioną tik iki siaurų koleginių reikalų, o darbo rinka reikalauja būtent labiau koleginio segmento, tai mes tarsi nuskurdiname tą regioną tarsi antrarūšį. To daryti nereikėtų.

– Kuo Lietuva gali būti patraukli mokslininkams? Kad jie čia matytų gerą terpę dirbti?

– Pirmiausia, turime patrauklią infrastruktūrą, gerus prietaisus ir sąlygas. Jei kažkuris iš tų mokslininkų turėtų savo idėją, tai čia sąlygos yra geros. Jeigu jis gerai viešintų savo veiklas, galėtų pritraukti jaunų doktorantų gilintis į įdomią temą. Labai abejoju, ar pritrauksime pačių garsiausių žvaigždžių, kurios jau dirba ir turi viską, bet yra daugybė pradedančių ir nerandančių savo vietos žmonių.

Net ir tame pačiame Kembridže visi dirbo ir ieškojo, kur toliau tęsti savo veiklas. Kažkas išvažiavo į Omaną, ten įkūrė centrą. Kodėl jis negali atvažiuoti iš ten į Lietuvą? Net nereikia kažkokių atlyginimų, pats talentas dirbs ir tobulės. Bet reikia labiau reklamuotis, viešinti savo veiklas ir nebijoti girtis. Pasaulyje visi konkuruojame ir giriamės.

Jeigu jie nežino apie Lietuvą ir pasaulinio lygio centrus joje, reikia tiesiog kviesti žmones per programas, stažuotes. Mes nekalbėkime apie Nobelio premijos laureatus, bet kalbėkime apie gero lygio mokslininkus, kurie gali padaryti proveržį. Kinija irgi tą patį darė.

– Ar sutinkate, kad Kinijoje tai pavyko dėl to, kad ta pati valdymo struktūra buvo nediskutuotina ir tarsi nuleista iš viršaus?

– Aš nesusidūriau, bet man yra įstrigęs toks vienas gana senas ir simptomatiškas straipsnis pavadinimu „Proud of Raising a Star“ iš „World of Physics“ žurnalo ir keliamas klausimas buvo toks: ką duoda tai, kad mokslininkai vertinami pagal mokslines publikacijas? Kad pinigai skirstomi pagal mokslines publikacijas. Tai lėmė, kad mokslinės publikacijos yra tiražuojamos, dubliuojamos, įvairiausiais būdais dauginamos ir labai negarbingai. Pavyzdžiui, vienas žurnalas atšaukė apie 100 kinų publikuotų darbų įrodęs, jog tai yra sukčiavimo atvejai.

Tai kelia klausimą, kodėl tokios negerovės atsiranda? Ogi todėl, kad mokslo biurokratai viską vertina mokslinių straipsnių skaičiumi. Kai paduodi paraišką, yra nustatytas limitas, kiek tų straipsnių tu privalai turėti, nes jie tampa kaip piniginiai ekvivalentai. Todėl lygiai kaip ir pas mus, taip ir pas juos, kada vertinama, taip atsiranda tų mokslinių straipsnių dauginimai, tiražavimai, nes internetinėje erdvėje mes galime tai daryti dvigubai greičiau, centralizuotas valdymas yra naudingas iki tam tikrų ribų.

– O Lietuvos mokslui dabar reikia labiau nurodymų ar laisvės ir pasitikėjimo?

– Aš manau, jog dabar reikia laisvės ir pasitikėjimo, nes kas yra nurodinėtojai, mokslo ministerija? Ministerija nežino. Mokslo taryba? Abejoju. Kas tie nurodytojai – Vyriausybė, Seimas? Ne, nurodys patys mokslininkai, tačiau reikia pakelti jų prestižą visuomenės požiūrio, atlyginimo prasme. Prisiminkite straipsnius apie universitetus, jog jie visi yra blogi ir nė vieno gero nėra. Tiražavimas tokiame kontekste, kada žmonėms atrodo, kam jie ten yra reikalingi, kam jiems tie atlyginimai.

Kaip premjeras jiems pasakė, pradžią padarykite ir vėliau gausite algą. Tai yra prestižo klausimas, nes Amerikoje profesūra yra prestižinis darbas todėl, kad daug laisvės yra suteikiama, galimybės planuotis ir dirbti tai, kaip nori, tu esi kūrybiškas žmogus. Čia ir reikia pasirinkti, ar tu nori būti laisvas ir kūrybiškas, tačiau mažesni pinigai, ar dirbti kaip sraigtelis tam tikrame mechanizme, kokioje įmonėje su didesniais pinigais. Tai nėra pirmaeilis dalykas daugeliui, nes savęs realizavimas jiems yra prestižas. Galimybė dirbti tą, ką tu sugalvoji, gauti statistikos duomenis ir analizuoti, atrasti ar pridėti kažką naujo.

Pridėkime darbo aplinką, santykius, atostogų grafikus. Jie taip pat yra piniginiai ekvivalentai. Visa tai sudėkime ir pakelsime savo mokslininkų prestižą ir gal pradės atsirasti doktorantūrą baigusių žmonių, norinčių dirbti. Tai reiškia, jog ten, kur nėra norinčiųjų, prestižas yra labai žemas, o kur yra labai didelis prestižas, tai žmonės visi supuls.

– Lietuvoje universitetų autonomija techniškai įtvirtinta įstatyme, ji popierinė ar visgi veikia?

– Universitetų autonomija ir veikia, ir ne.

– Universitetas yra labai sudėtingas organizmas. Ten labai daug yra susikertančių dalykų: studijos, mokslas, verslo interesai, politikos interesai, plačiosios visuomenės interesai, savivalda. Jei kalbėtume apie finansavimą, yra biudžetas, grantai, kurie uždirba pinigus, licencijavimas, patentas. Jei kalbėtume apie laisvę universiteto autonomijoje, tai visas klausimas – apie kurį segmentą mes kalbame.

Jei tai yra projektų organizavimas ir universiteto pajamos, tai universitetas čia autonomiškas, jis valdo viską. Jei kalbame apie studijas ir finansavimą, tai didžioji dalis yra iš valstybės, tai valstybė ir valdo universiteto biudžetą. Universitetas ūkinėje veikloje, kiek tai neliečia mokesčių, ir vėl yra autonomiškas. Kaip visumą būtų labai sunku apibūdinti, nes kai kur jis yra autonomiškas, o kai kur ne.

Mano nuomone, universiteto idealas turi būti didelis universitetas, kad jam nereiktų streikuoti prieš valdžią, kad ši duotų daugiau pinigų universitetui. Tai parodo nepastovumą, o parodyti, kad mes taip pat sugebame uždirbti ne tik iš studentų, yra labai gerai. Dabar mes turime nuolatines peštynes dėl biudžeto, jog vienam davė, kitam ne, dar vienam pažadėjo.

Taip išnyksta universiteto idealas, jo svarbiausia misija kurti kūrybingą žmogų. Tokių vizionierių mums stinga, kurie mato ne tik pinigus, kurie yra universitetuose, tik mes jų negirdime. Jie tikrai ir žino, ir geba, tik, matyt, jie visi tarpusavyje tik kalba, o ne viešai. Viešąją erdvę labiau užima tokie žmonės, kurie garsiai kalba, bet menkai žino, tokie pseudoprofesoriai. Kai pasižiūriu, ką jie padarę moksle, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl jie profesoriai. Mes patikriname duomenų bazėje, ką jie publikavo, ir matome vietinės reikšmės žurnalą, keletą publikacijų. Nematome, kad jie būtų perėję ekspertizę, tarptautinį filtrą, įrodę savo mokslinius sugebėjimus. Tai, kaip jie gavo tas kvalifikacijas, yra problema.

Pamenu, kai aš gavau profesoriaus laipsnį, buvo valstybiniai reikalavimai, kiek, ko ir ką. Matyt, čia buvo per daug aukšti biurokratiniai reikalavimai. Visi žiūrėjo taip, kad jie yra per aukšti ir reikia suteikti autonomiją universitetams, tai taip ir prasidėjo visi šie dalykai. Nenoriu komentuoti, bet ir Klaipėdoje matau ne vieną profesorių ir nesuprantu, kaip ir kodėl jie yra profesoriai.

– Kaip apsisprendėte kandidatuoti į Vilniaus universiteto rektoriaus postą?

– Kandidatuoti į rektoriaus postą aš apsisprendžiau iš pykčio ir nusivylimo momentų, kad mes visi tarpusavyje kalbame, bet nieko nedarome. Daug diskutuojame susėdę prie kavos, bet nebandome kažko pasakyti plačiau ar išspręsti. Aš dabar žiūriu, kur Lietuvoje galėtų gimti pagrindinė diskusija. Mano nuomone, Vilniaus universitetas yra centrinė organizacija ir per rinkimų procedūrą galėtų iškilti diskusija, ką reikia daryti ir kaip reikia vystyti Lietuvos mokslą, nes tai yra labai didelis organizmas, kvalifikuoti žmonės, ir jie turėtų prisiimti atsakomybę už tam tikrą Lietuvos mokslo vystymą.

Lietuvos mokslo akademija taip pat galėtų prisidėti, bet jie yra garbingų žmonių organizacija, tad jie nelabai gali kaip nors prisidėti. Mokslo taryba yra labiau biurokratinė ir per daug menka savo įtaka.

Tačiau Vilniaus universitetas gali turėti įtakos tai mokslo raidai ir tai, ką dabar jis daro, yra tarnystė Lietuvai. Dalyvavimas olimpiadose yra labai svarbus, ne laimėti, o tiesiog diskutuoti, bandyti išryškinti aspektus. Tai yra mano pagrindinis tikslas, nes tai nėra viršininko parinkimai, o diskusija, ką ir kaip formuoti Lietuvos moksliniame ir akademiniame pasaulyje.

Ar tarpuniversitetiniai saitai turi stiprėti, ar mes vėl liekame laisvi? Ką daryti su tomis institucijomis, kurios turi potencialą, bet jo neišnaudoja? Pasiklausiau tarybos narių, mačiau, kad jie nutyli visas aktualias problemas, kas sieja problemas su mokslu. Mano tikslas yra eiti, diskutuoti ir spręsti.

– Ar jau yra aiškus favoritas rektoriaus rinkimuose?

– Čia yra tarybos kompetencija. Iš viso yra 11 narių ir dabar tik viskas prasidės.

– Kokia jūsų Lietuvos mokslo ateities vizija ir ko palinkėtumėte mokslininkams, politikams?

– Ateinantiems politikams galiu palinkėti tik išminties ir būti valstybės patriotais, nes dabar viskas yra palaida bala ir niekas nevyksta. Reikia pagalvoti apie tai, kaip mes gyvename čia ir niekas nesikeičia, jokio rezultato nėra, o prarandame brangų laiką. Dabartiniams politikams palinkėčiau, kad į mokslininkus pradėtų žiūrėti rimčiau, stengtųsi pakelti jų prestižą.

Mokslininkams ir vadovams aš palinkėčiau mažiau konkuruoti ir daugiau bendradarbiauti, kad ieškotų tų aktualijų, svarbiausių mokslų sričių, kurios iš tikrųjų padėtų jiems finansiškai išeiti į tarptautinius projektus. Atsisakyti savo pastangų išbarstymų į mažas sritis ir savo mintis fragmentuoti. Daugiau orientuotis į strateginius apmąstymus, strategines kryptis, kurios gali atsirasti iš bendradarbiavimo. Svarbiausia yra galvoti plačiau ir matyti save tarptautiniame kontekste.