„Fridays for future“ („Penktadieniai už ateitį“) – globalus judėjimas, įkvėptas švedų moksleivės Gretos Thunberg pradėtos protestos akcijos – ji penktadieniais neidavo į mokyklą, taip skatindama atkreipti dėmesį į klimato kaitos problemas. Judėjimas šių metų pradžioje atkeliavo ir į Lietuvą. LRT.lt kviečia skaityti interviu su viena iš „Fridays for future Vilnius“ organizatorių – Julija Bakševičiūte.
– Kaip prasidėjo „Fridays for future“ Lietuvoje ir kaip įsitraukėte į šią veiklą?
– „Fridays for future“ Lietuvoje prasidėjo Vilniuje šių metų vasarį, esu su tuo tiesiogiai susijus, nes buvau ten nuo pradžių. Įsitraukiau 2018 metų gruodį, išgirdusi apie Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos, IPCC (angl. The Intergovernmental Panel on Climate Change), išleistą ataskaitą, kuri konstatavo, kad turime 11 metų suvaldyti visuotinį atšilimą iki 1,5 laipsnių Celsijaus, lyginant su priešindustriniu lygiu. Po to prasidės grandininė reakcija ir galima sulaukti tokių klimato kaitos padarinių, kaip vandens trūkumas, dažnėjantys mirtini karščiai, taip pat dirvožemio nederlingumas, bado padažnėjimas, klimato pabėgėliai...
Tai mane labai sukrėtė, bet nusprendžiau, kad noriu kažką daryti, nes blogiausias jausmas yra matyti, kaip vyksta labai blogi dalykai ir nesiimti jokio veiksmo. Tada aš ieškojau bendraminčių ir sutikau Moniką Spiekermann, kuri buvo viena iš pagrindinių judėjimo įkūrėjų kartu su kitais žmonėmis, kurie buvo lietuvaičiai. Ji pati buvo „Erasmus“ studentė, kuri jau matė „Fridays for future“ judėjimą Austrijoje. Kartu su ja ir kitais mes pradėjome šį judėjimą Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje. Pirmasis protestas vyko kovo 15 dieną. Vėliau judėjimas išplito ir į Klaipėdą, ir dabar neseniai į Kauną.
– „Fridays for future“ yra ne tik Vilniuje, bet plinta ir į kitus Lietuvos miestus. Ar pritraukiate daug žmonių?
– Esu girdėjusi ir apie pavienius atvejus kituose, mažesniuose miesteliuose, kur žmonės streikuoja arba protestuoja, bet nemačiau oficialaus „Fridays for future“ apiforminimo, todėl negaliu tikrai teigti, kad jie dalyvauja judėjime.
Vilniuje mūsų pirmoje demonstracijoje buvo maždaug 500 žmonių ir dabar ateinančiose demonstracijose rugsėjo 20–27 dienomis, mūsų pirmose eitynėse, irgi tikimės panašaus skaičiaus žmonių, nors, žinoma, sunku prognozuoti. Taip pat būna ir mažesnių demonstracijų, kur susirenka mažiau žmonių.
– Kokie žmonės įsitraukę į šį judėjimą, ar tai daugiausiai jaunimas?
– Jeigu kalbėtume apie organizatorius – šiuo metu tai daugiausiai jaunimas nuo 15 iki 29 metų, kurie atlieka organizacinius darbus. Į pačias demonstracijas ateina labai įvairaus amžiaus žmonės – būna jaunimo, būna vyresnių žmonių, esame ir garbaus amžiaus lankytojų sulaukę demonstracijose.
– Neseniai, rugpjūčio 5–9 dienomis, Lozanoje (Šveicarija) vyko pirmoji oficiali „Fridays for future“ konferencija. Vyko delegacija ir iš Lietuvos, be to, atsisakėte keliauti lėktuvais ir 2 tūkstančius kilometrų įveikėte autobusu. Galbūt galėtumėte papasakoti daugiau?
– Taip, konferencija išties buvo labai reikšminga, joje dalyvavo 400 aktyvistų iš 38 pasaulio valstybių, taip pat 10 atstovų iš Lietuvos. Kartu mes diskutavome apie judėjimo ateitį, vertybes, strategiją, reikalavimus. Tai buvo penkių dienų konferencija, kurios pabaigoje išleidome Lozanos deklaraciją, kuri skelbia tris pagrindinius judėjimo reikalavimus, vertybes. Nukeliavę mes pasisėmėme labai daug patirties iš kitų šalių, kurios turėjo galbūt kitokias patirtis ir taip pat galėjome pasidalinti savo patirtimi. Tai labai įkvėpė mus dar labiau stengtis.
Kalbant apie kelionę – didžioji dauguma dalyvių, kurie žmogiškai galėjo, neskrisdami atvyko į Lozaną, nes tai sukelia mažiau CO₂ emisijų. Mes stengiamės kovoti už švaresnę, ekologiškesnę, labiau gamtą ir žmogų saugančią ateitį, todėl stengiamės savo veiksmais taip pat prisidėti, kiek galime, prie aplinkos neteršimo. Kelionė autobusu truko kiek ilgiau nei parą, bet turint gerą kompaniją, sustojant, tikrai nebuvo didelis iššūkis.
– Ar sudėtinga yra gyventi „žaliau“?
– Yra tam tikras iššūkis gyventi žaliau. Kai gyveni mieste, ypač sudėtinga mažinti vartojimą, nes pirmas dalykas – aplinka, reklamos visą laiką skatina vartoti, vis atsiranda naujų prekybos centrų ar parduotuvių šalia tavęs – viskas skatina vartojimą. Taip pat gyvendamas mieste tu turi mažiau prieigos prie lokalių daržovių, kartais sunku rasti nebrangias alternatyvas. Ypač kai neturi daug laiko.
Ir mes su „Fridays for future Vilnius“ tai suvokdami, savo judėjimo ateityje norime bendradarbiauti plečiant ir puoselėjant Antakalnio bendruomenės daržus. Mes taip pat norime ir materialiai prisidėti prie pačios bendruomenės kūrimo. Lengviau būti ekologiškam, kai turi stiprų ryšį su savo bendruomene, žmonėmis, kurie yra šalia tavęs. Tada ir nebūtina tiek pirkti, nes matai, kad kiti žmonės turi daug daiktų, kuriais gali pasidalinti arba atiduoti.
– Kokį Lietuvos politikų požiūrį į klimato kaitą pastebite?
– Nevertinčiau jo labai teigiamai, nes ko, manau, trūksta, tai to suvokimo, kad klimato krizė, kuri mus ištiko, turi formuoti ir kitus mūsų politinius sprendimus ir pažiūras. Mes turime matyti, kaip mūsų sprendimai paveikia Žemę, kurioje gyvename, nes tai daro tiesioginę įtaką mums. Pasigendu politikoje dėmesio klimatui, nes jis dažniausiai būna tam tikra smulkmena, į kurią nėra atsižvelgiama, kalbama ar apie ekonomikos augimą, ar kokį nors kitą dalyką, bet yra tam tikras nesuvokimas, kad klimato kaita paveiks visus veiksnius mūsų dabartinėje visuomenėje. Todėl į klimato kaitą reikia žiūrėti kaip į prioritetą ir pagal tą prioritetą reikia formuoti kitus politinius sprendimus. To labiausiai dabar pasigendu.
Taip pat dažnai politikai nenori imtis ryžtingų veiksmų kovojant su klimato kaita, pavyzdžiui, pereiti labiau prie atsinaujinančios energijos, tokiu greičiu, kokio mums reikia pagal naujausius mokslininkų duomenis. Kalbama, tarsi tai yra kažkokia ekstremali pozicija, nors tai objektyvūs moksliniai duomenys. Ko labiausiai norėčiau iš politikų – girdėti ir taikyti mokslinę informaciją apie klimato kaitą, panaudoti ją kuriant ir priimant įstatymus, matyti klimato kaitos krizę kaip prioritetą.
– Ar jaučiate visuomenės palaikymą, ar mums dar trūksta informacijos šia tema?
– Su visuomene yra gana sudėtinga, yra didelė problema, kad vartojimas yra taip išaukštinamas mūsų visuomenėje. Labai sunku galvoti apie tvarią Žemę, kai viskas yra apie resursų išnaudojimą, apie pirkimą, apie vartojimą. Aš nemanau, kad tai yra paprastų žmonių kaltė. Žmonės dažnai kenčia nuo kelių problemų – pirmiausia, yra informacijos stoka, apie tai, kokia klimato krizė iš tikrųjų yra reikšminga ir kiek ji pakeis ir jų gyvenimus. Dažnai nėra iškomunikuojama, kad Lietuvą taip pat pasiekia ir pasieks karščiai, kurie labai alina ir mūsų žemdirbystę, agrokultūrą. Taip pat tai atsilieps pasaulio ekonomikai, Lietuvos ekonomikai, mūsų saugumui ir gerovei.
Net jeigu žmonės žino, kad klimato kaita yra labai rimta problema – labai sunku tinkamai reaguoti, nes dauguma žmonių yra užsiėmę tokiomis problemomis, kaip sudurti galą su galu, išmaitinti savo šeimą. Pastebiu tam tikrą naratyvą, kuris atskiria klimato kaitą nuo šių problemų, kartais net jas supriešina. Dėl to „Fridays for future Vilnius“ stengiasi užmegzti ryšius su profesinėmis sąjungomis, jau bendraujame su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Norime pabaigti tą atskirtį tarp dirbančių žmonių problemų ir klimato kaitos problemų. Mes norime, kad šios dvi kovos padėtų viena kitai, nes jeigu norime pagerinti dabartinę mūsų situaciją, mums reikia kuo daugiau solidarumo.
Daugelis žmonių, su kuriais bendraujame, yra sunerimę, bet jie dažnai nesijaučia įgalinti kažką padaryti – aš dažnai irgi taip jaučiausi – tačiau jeigu žmonių yra pakankamai daug, jie mobilizuojasi ir gali daug ką pakeisti. Ko labiausiai reikia, tai švietimo ir bendravimo su žmonėmis, ką mes ir bandome daryti. Kuomet su žmogumi pasikalbi, jis dažniausiai problemą supranta artimiau, o ne kaip tolimą mokslinę statistiką.
– Kaip mes kiekvienas galėtume prisidėti mažindami klimato kaitos padarinius?
– Na, yra keli dalykai – individualus lygis ir individo prisijungimas prie bendrų bendruomenės pastangų. Aišku, galima bandyti nepirkti daugiau, negu tau reikia, stengtis rasti džiaugsmą ne tik pirkime. Pastebėjau, kad yra skatinamas tam tikras nusipirkimas ir pramogų, ir to, kas tu esi – tu save kuri pirkdamas. Galbūt nuskambės naiviai, bet reikia stengtis tam priešintis, rasti daugiau džiaugsmo kituose dalykuose.
Tai pat svarbios pastangos nebūti labai atskirtam nuo bendruomenės, kurioje tu gyveni. Dalintis tam tikrais daiktais, neišmesti, pernaudoti, kaip vyksta įvairios atiduotuvių iniciatyvos – manau, tai labai padėtų. Ir ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti – tai prisidėti prie tokių dalykų, kaip protesto akcijos, nes kuo daugiau žmonių prisideda – tuo didesnis politinis spaudimas, kuris padėtų pasiekti sisteminius institucinius sprendimus, kurių mums reikia.
Perėjimas prie atsinaujinančios energijos, žemdirbystės reforma – to mums labai reikia ir, deja, vieni to nepadarysime. Taigi du lygmenys – atskirti savo gyvenimą ir džiaugsmą nuo vartojimo, bandyti rasti daugiau džiaugsmo tiesiog bendravime ir buvime su kitais, na ir kitas lygmuo – prisidėti prie didesnių veiksnių, judėjimų.
– Kas vyks rugsėjo 20–27 dienomis Vilniuje ir kituose miestuose?
– Laukia pakankamai daug darbo – organizuojame „Savaitę už ateitį“, laukia nemažai renginių. Ši akcija vyks visuose žemynuose, dalyvaus labai daug šalių. Renginiai vyks tą pačią savaitę, kai vyksta Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija Niujorke.
Rugsėjo 20 dieną mes rengiame protestą Vilniuje nuo 18 iki 20 valandos, taip pat rugsėjo 27 dieną rengiame savo pirmąsias eitynes. 17 valandą pajudėsime nuo Seimo iki Vinco Kudirkos aikštės. Rugsėjo 20 dieną vyks eitynės ir Klaipėdoje, taip pat ir Kaune vyks „Savaitės už ateitį“ renginiai. Taigi, jeigu žmonės norėtų dalyvauti ne Vilniuje, gali tai padaryti.
