Lietuvoje

2019.07.21 07:00

Vilniaus vyskupas suprato – be „Facebook“ su jaunimu nesusikalbės (II)

Miglė Lopetaitė2019.07.21 07:00

Antroje pokalbio su Vilniaus vyskupu Dariumi Trijoniu dalyje kviečiame atrasti, kuo Pietų Italijos gyventojų laiko suvokimas skiriasi nuo lietuvių, kodėl kunigas atsidūrė dėstytojo vietoje prieš daugiau nei pusantro šimto būsimųjų inžinierių, ar religija svarbi tik garbaus amžiaus žmonėms, kodėl reikia neskubėti smerkti šiandieninio jaunimo įpročių bei mąstysenos ir kokie maži žingsniai būtini, norint įvesti tvarką ne tik namuose, bet ir mintyse.

Studijuodamas doktorantūrą Popiežiškojoje Alfonsianumo akademijoje, D. Trijonis dirbo Romos Šv. Jėzaus veido parapijoje, kur kiekvieną sekmadienio rytą laikydavo mišias, teikdavo krikšto sakramentą, tuokdavo jaunavedžius, lydėdavo mirusiuosius į amžinybę.

Iš šio laikotarpio pašnekovas atsimena, kad susidūrė ir su neįprastais dalykais – pavyzdžiui, itin sparčiu tikinčiųjų namų lankymu arba, kaip pats juokauja, prabėgimu: „Mane, gyvenant Romoje, labai nustebino šeimų lankymo prieš didžiąsias metų šventes ypatumai. Būdavo, kad, pavyzdžiui, prieš Šv. Velykas (būtent tada Romoje kunigai lankosi parapijiečių namuose) per 3–4 valandas klebono suplanavimu turėdavome aplankyti net 80 šeimų! O pats procesas atrodydavo taip – įeidavome į didžiulį pastatą, pakildavome liftu į 12 aukštą ir leisdamiesi nuo viršaus į apačią belsdavomės į duris... Pas tuos, kurie įsileisdavo, įeidavome, pašventindavome namus, palinkėdavome gerų Šv. Velykų ir pro duris išeidami vos spėję ištarti „ciao“, lėkdavome į kitą butą. Tai buvo keista praktika, bet ką darysi, ten tokios tradicijos!“ – šypsodamasis pasakoja vyskupas.

Dvasininkas pasidalija ir kita įstrigusia akimirka, nutikusia dirbant Italijoje. „Romoje, lankant tikinčiuosius, teko užeiti ir į socialinį būstą. Pasibeldus į vieno buto duris, man jas atidarė tamsaus gymio žmonės, prisistačiau kunigu, palaiminau jų namus, bet jie visą laiką į mane gana keistai žiūrėjo, o ir, beveik nesuprasdami itališkai, nieko neištarė.

Gretimame bute, kalbantis su kitu gyventoju, jis manęs paklausė, ar aš jau buvau pas jo kaimynus. Atsakiau, kad taip. O jis man sako, bet jie juk musulmonai! Tą akimirką juokdamasis suvokiau, kad palaiminau musulmonų namus, o jie turbūt mane palaikė savivaldybės socialinių reikalų inspektoriumi, atėjusiu patikrinti, kaip jie gyvena!“ – linksma gaida pasakoja vyskupas.

D. Trijonis prisimena, kad tada lankydamas gyventojus, sutiko ne tik katalikybės ar islamo išpažinėjų – šnekučiavosi ir su judaizmo atstovu: „Mane įsileido vienas žmogus, iškart atkreipęs dėmesį į tai, kad yra ne katalikas, o žydas. Nepaisant to, nuo pat pirmų sekundžių jis buvo itin svetingas – pakvietė prisėsti, pasikalbėti ir išgerti puodelį kavos. Tai buvo tikrai malonus pokalbis, o mane priėmęs, nors ir kitą religiją išpažįstantis žmogus, ne tik pagyrė Bažnyčios veiklas, bet ir jas parėmė, perdavęs auką „Caritas“ organizacijai,“ – pasakoja Vilniaus vyskupas.

O štai vienoje Sicilijos kaimelio bažnyčioje Darius susidūrė su tipišku pietinės Italijos gyventojų mentalitetu. „Vienąkart atostogavau mažame Sicilijos kaimelyje, kur taip pat turėjau laikyti mišias. Kaip tąkart patvirtino kunigas, pamaldos turėjo prasidėti 9 valandą ryto. Pasiruošęs laukiau sutartu laiku, bet bažnyčioje nieko nebuvo – nei kunigo, nei parapijiečių. Po 15 minučių atėjo kunigas, tiesa, visiškai atsipalaidavęs, niekur neskubantis, ir tada mane pakvietė pabaigti rūšiuoti paaukotus daiktus labdarai!

Galiausiai mišias pradėjome pusvalandžiu vėliau nei nustatyta, bet, atrodo, visiems tai buvo įprasta ir niekas kitaip, išskyrus mane, nesitikėjo,“ – sako Darius. Pašnekovas pratęsia istoriją ir atskleidžia, kad netikėtumai pirmąją dieną nesibaigė: „Tas pats turėjo būti ir rytojaus dieną, bet atvažiavęs mišioms 9 valandą pamačiau, kad ir vėl nei vieno žmogaus. Nuėjau į kaimelį vietinių gyventojų, paprastai viską žinančių, paklausti, kur kunigas, o, pasirodo, jis išvažiavęs pas savo mamą ir jo klebonijoje nebus visą dieną. Visi tai žinojo, išskyrus mane, ir visai nesvarbu, kad vakar buvome susitarę vienaip – viskas netrukus gali pasikeisti be jokių išankstinių perspėjimų,“ – šypsodamasis savo patirtimi užsienyje dalijasi dvasininkas.

Pasišnekėti su kunigu studentai pasilikdavo ir po paskaitų

Vilniaus vyskupas D. Trijonis taip pat išbandė ir dėstytojo profesiją. Štai Telšių kunigų seminarijoje 2006–2015 m. būsimiems kunigams dėstė moralinę teologiją bei atskiras filosofines disciplinas. Pašnekovo teigimu, darbas su studentais buvo nuvedęs ir toliau – į Klaipėdos universitetą, Katechetikos katedrą, kur Darius tikybos pedagogikos studentams skaitė moralės teologijos paskaitas, o vėliau filosofijos pagrindų mokė būsimuosius inžinierius. „Vienais metais, pritrūkus filosofijos dėstytojų, drauge su kitais kunigais buvome pakviesti į Klaipėdos universitetą dėstyti bendrosios filosofijos.

Kiekvienas iš keturių kunigų buvo paskirtas skirtingiems padaliniams, man teko Jūros technikos fakultetas, kur paskaitas skaičiau inžinerijos specialybės studentams. Pirmąkart vienoje auditorijoje mačiau tiek daug studentų – juk teorijos kurso vienu metu klausė net 160 jaunuolių arba 8 studentų grupės! Tai neabejotinai vienas įdomiausių mano gyvenimo etapų,“ – šypsosi pašnekovas.

Vyskupas greitai suprato, kad filosofiją studentams reikia pateikti kuo paprasčiau: „Pamačiau, kad filosofijos kurso jokiu būdu negaliu skaityti iš knygos, turiu dėstyti ją iš kitos perspektyvos, todėl pasirinkau būdą kalbėti per simbolius. Pavyzdžiui, kas yra filosofija? Tai sugebėjimas pažvelgti anapus horizonto – pamatyti tai, ko mes dabar neapčiuopiame, praplėsti mūsų akiratį… Po šių žodžių parodydavau horizonto iliustraciją. Ir jiems tai patiko – toks mokymas juos įtraukė.“

Čia pat jis nusijuokia, kad studentai panaudojo savo išmintį mokymuisi palengvinti: „Neilgai trukus mano studentai įsigudrino… Kadangi pasakiau, kad paruoštų skaidrių, pagal kurias dėsčiau, neatsiųsiu, jie, būdami gudrūs, žinoma, rado išeitį – „pasisamdė“ atstovą, kuris sėdėdamas pirmoje eilėje ir laikydamas didžiulį fotoaparatą, nufotografavo visas skaidres, o mokslo metų pabaigoje, įrašę tas nuotraukas į CD diską, jį man padovanojo, sakydami, va, dėstytojau, turėsite paskaitų medžiagą CD formate kitiems metams, jums pačiam bus lengviau,“ – apie humoro nestokojančius studentus pasakoja Darius Trijonis.

Tačiau būsimieji inžinieriai iš pradžių į privalomas užduotis žiūrėdavo nerimtai: „Kai jiems reikėjo rašyti kursinius darbus, turbūt jie galvodavo „ai, ką čia tas kunigėlis, mes jį apgausim“ ir man atnešdavo kitų autorių darbus iš interneto. Bet už plagiatą jiems be gailesčio prirašiau dvejetų… Tada jie nustėrę žiūrėjo į mane, stebėdamiesi „na va, tas kunigas, pasirodo, nedurnas“, ir netrukus patys pradėjo rašyti darbus, dėstyti ne kažkieno kito, o jau tik savo mintis, nors neabejoju – dauguma jų, visai nepratę prie plunksnos, rašė sukandę dantis, o gal ir ne vieną kruviną ašarą praliejo,“ – pedagogine patirtimi dalijasi iš Telšių kilęs dvasininkas.

Nepaisant to, jog dauguma vyskupo paskaitas lankiusių studentų, kaip pasakoja Darius, mažai bendro turėjo su tikėjimu, jiems buvo labai smalsu susitikti su kunigu: „Nors su rektoriumi buvome susitarę, kad apie religiją paskaitų metu visai nekalbėsiu, kai kurie studentai po paskaitų likdavo pasikalbėti apie dvasinius dalykus, nes retai turėdavo tokią galimybę, todėl jiems tai buvo itin svarbu.

Jaunimas – tai rytdienos atspindys

Vilniaus vyskupas, paklaustas, ką mano apie Y ir Z kartų atstovams būdingą norą išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų ir ties viena jų neapsistoti, tokio požiūrio nekritikuoja, o, atvirkščiai, jį palaiko: „Apie tai galvoju labai paprastai ir remiuosi popiežiaus Pranciškaus mintimi – į šiuolaikinį jaunimą reikia žiūrėti su kantrybe ir meile, bandant iššifruoti jų elgesyje ir mąstyme tuos iššūkius, kurie mūsų laukia ateityje.

Gi Dievas kiekvienam iš mūsų duoda priemones ir gabumus ateičiai. Tas šiuolaikinio jaunimo sugebėjimas vienu metu užsiimti daugeliu veiklų ir kartu noras būti savarankiškiems gali būti kažkoks ateities iššūkių ženklas. Dažnai esame tiesiog per daug sustabarėję savo įsivaizdavimuose ir norime, kad niekas gyvenime nesikeistų – kad tai, kas buvo vakar, liktų ir rytoj. Tačiau turime suvokti, jog rytojus turi būti toks, kokį nori matyti Dievas, todėl dvasiai reikia leisti pačiai veikti. Manau, būtent iš dabartinio jaunimo turėtume mokytis sugebėti keistis ir nebijoti ieškoti savo vietos nuolat kintančiame pasaulyje.“

Dvasininkas priduria, kad itin naudinga kurti dialogą tarp skirtingo amžiaus žmonių, svarbiausia – to nebijoti: „Turėtume atrasti bendrą santykį, ryšį tarp skirtingų kartų – jaunosios ir senosios. Skirtumai tarp kartų yra normalu – natūralu, kad jaunimas neturi būti toks, kokie esame mes, o mes neturime būti tokie, koks yra jaunimas. Kiekvienas iš mūsų turime savo supratimą ir savo skirtybėmis praturtiname vienas kitą.“

Vyskupas teigia, kad visuomenę kritikuojantis jaunimas nenori nieko blogo, atvirkščiai – tai netiesiogiai parodytas noras keisti pasaulį į gerąją pusę. „Nors ir daug kas galvoja, kad jaunimas yra nepatenkintas, kritiškas, visada iš kitų reikalaujantis ir norintis daugiau, verta prisiminti, kad dar neseniai šventuoju paskelbtas popiežius Paulius VI, gyvenęs XX a., buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad jaunimo elgesyje, net ir kritikoje, visada gyvas šviesos elementas. Todėl net ir tame galime įžvelgti gerąsias jaunų žmonių elgesio intencijas – kad mes, dėka jų, nesustingtume viename laikmetyje ir nuolat tobulėtume,“ – tikina Darius Trijonis.

Iš Žemaitijos kilęs dvasininkas su jaunimu aktyviai bendrauja per vieną populiariausių socialinių tinklų „Facebook“. Visgi pats sako nenorįs, kad jo profilis būtų tik besišypsančių veidų platforma, todėl savo paskyroje viešina ne tik akimirkas iš įvairių susitikimų ar renginių, bet ir pateikia išverstas naudingų straipsnių ištraukas. „Socialiniai tinklai yra jaunimo kalbėsena ir jeigu mes neišmoksime tos kalbos – tiesiog su jaunimu nesusikalbėsime. Todėl Bažnyčia, mano manymu, nuo to neturėtų atsiriboti – bendrauti internete su tikinčiaisiais skatinu ir kitus kunigus. Juk yra žmonių, kuriems internetas yra gyvenimo būdas, todėl negalime to ignoruoti. Tačiau kartu turime suprasti, kad virtualūs santykiai niekada nepakeis tikrų gyvų pokalbių,“ – pastebi Darius ir prideda savo asmeninę įžvalgą, kad socialiniuose tinkluose atsispindinčios tendencijos padeda pažinti žmogų – kuo jis šiuolaikiniame pasaulyje domisi, kas jam aktualu, kokie yra jo socialiniai poreikiai.

Meldžiasi ne tik bobutės

D. Trijonis šių metų pradžioje aktyviai dalyvavo Panamoje vykusiose „Pasaulio jaunimo dienose“, katalikų festivalyje, į kurį nuo 1985 m. kas trejus metus bendrai maldai susirenka jaunuoliai iš daugybės skirtingų šalių. Paklaustas, kodėl toks jaunų žmonių susibūrimas reikalingas, dvasininkas atsako nedvejodamas: „Jaunimui reikia pamatyti, kad bažnyčioje yra įvairaus amžiaus žmonių – ir jaunų, ir vyresnių – visokių. Dalyvaudami šiame renginyje, dažnai jaunuoliai nustemba, kiek daug yra jaunų tikinčių žmonių, kokie jie skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs į juos, o tada išgyvena nuostabią maldos bendrystę.“

Tęsdamas pokalbį, pašnekovas taip pat pasidalija jam įsiminusia patirtimi, nutikusią minėto jaunimo renginio Panamoje metu: „Nuėjau pavalgyti į miesto senamiestį, bet būti vienam gatvėse, pilnose išdaužytais langais pastatų, buvo nejauku, todėl, norėdamas pasijusti saugiau, prisišliejau prie vienos grupelės.“ Šnekučiuojantis kavinėje paaiškėjo, kad Darius prie vieno stalo susėdo su drąsiais jaunuoliais iš Nikaragvos, į Panamą senu autobusu važiavusiais dvi dienas.

„Nors jų šalyje vyko karas ir visi jaunuoliai liūdėjo, kad neturi darbo, sunkiai pragyvena, jie, nepaisydami jokių sunkumų, atvyko susitikti su popiežiumi ir pajausti maldos bendrystę – tai šiems žmonėms buvo svarbiau už viską. Su jais mielai pasidalinau savo maistu ir tik vėliau prasitariau, esantis vyskupu. Iki pat šiandien atsimenu jų reakciją – nuoširdžią nuostabą ir krykštavimą. Dabar jau mano bičiuliais tapę jaunuoliai, su kuriais ryšį palaikome elektroniniais laiškais, nors ir būdami iš itin skurdžios šalies, nuo pat pirmos akimirkos paliko labai mielų, atvirų ir paprastų žmonių įspūdį – tokių žmonių, kokių reta,“ – teigiamais įspūdžiais dalijasi dvasininkas.

„Daug geriau pasikalbėti su vaiku nei jam nupirkti dovaną“

Pasiteiravus Dariaus, ar jis visuomenėje neįžvelgia dominuojančio vaikų kulto, vyskupas atsako, kad toks atvejis greičiausiai dažniau pasitaiko tarp išsiskyrusių šeimų. „Ši problema iškyla, ko gero, dėl to, kad yra labai daug iširusių šeimų ir vaikams, esant tokioje situacijoje, tėvais manipuliuoti yra lengviau. Pavyzdžiui, vaikas susitinka su tėčiu kartą per savaitę, o tada tėtis viską jam leidžia – perka tai, ko jis nori, vedasi ten, kur jis nori. Ir grįžęs pas mamą, tas vaikas giria tėtį, jį iškeldamas aukščiau mamos, bet mama, nenorėdama būti „blogesne“, taip pat pradeda tenkinti visas atžalos užgaidas. Iš to gimsta tokia tendencija: tėvai manipuliuoja vaikais, vaikai manipuliuoja tėvais,“ – sako pašnekovas.

Jis skatina vengti per didelio atžalų lepinimo, vietoje to – orientuotis į stipraus emocinio ir dvasinio ryšio su vaiku kūrimą. „Tėvai nori parodyti meilę savo vaikams, bet dažnai dėl paskendimo darbuose to nespėja laiku, todėl neskirtą dėmesį bando kompensuoti pinigine išraiška. Tiesa, reikia suprasti, kad tokiu atveju labai nutolstama nuo žmogiškų principų, todėl, mano nuomone, daug geriau ir naudingiau yra skirti laiko pasikalbėti su vaiku nei jam nupirkti dovaną,“ – pabrėžia Vilniaus vyskupas.

D. Trijonio teigimu, dėmesys vienas kitam turėtų būti prioritetas ne tik vaikų ir tėvų santykiuose, bet ir kuriant stiprų asmeninį ryšį tarp sutuoktinių: „Svarbiausia šeimoje atrasti laiko vienas kitaip. Dažnai paskęstama darbuose – vis kažkokie renginiai, susitikimai ir dažnai pora nebėra vienas su kitu, o su kitais, arba vieni patys. Taip atitolstama, dažnai paaiškėja, kad būtent dėl stipraus emocinio ryšio nebuvimo greta sutuoktinio atsirado kita draugė ar draugas… Todėl visoms poroms patarčiau atrasti laiko vienas kitam ir, jei tik įmanoma, savaitgalį skirti ne nebaigtiems darbams, o šeimai.“

„Žmonės yra pasiilgę nuoširdaus bendravimo“


Vilniaus vyskupas D. Trijonis mano, kad Bažnyčia gali padėti nerimą ar depresiją išgyvenantiems žmonėms ir tiki, kad žmonių širdis labiausiai sušildo ne kas kita, o jaukūs pokalbiai: „Siekiant išsklaidyti žmonių viduje įsigyvenusią niūrastį, būtų galima labiau išnaudoti laiką po mišių. Tarkime, susėsti, atsigerti arbatos, suvalgyti pyrago ir tiesiog pabendrauti. Tai šiuo metu daro vienuoliai pranciškonai Pakutūvėnuose ir ši praktika susilaukia didelio susidomėjimo, nes žmonės yra pasiilgę nuoširdaus bendravimo. Be to, paprasti pašnekesiai gali padėti mažinti vienišumo jausmą, sukurti užuomazgų naujoms draugystėms, paskatinti bičiulystei.“

Dvasininko nuomone, maldos namuose taip pat būtų galima teikti pagalbą išsiskyrimą patyrusiems žmonėms. „Bažnyčioje yra ir kita dar ne iki galo išnaudota niša – tai pagalba išsiskyrusiesiems. Būtų naudinga juos sutelkti, padėti jiems atgauti viltį ir tikėjimą, kad gyvenimas, net ir išsiskyrus su artimu žmogumi, nesibaigia. Maldos grupelės turėtų padėti atrasti žmonėms žmogišką santykį, kurį jie yra praradę savo aplinkoje,“ – mintimis dalijasi 2017 m. Vilniaus vyskupu nominuotas D. Trijonis.

Pašnekovas pabrėžia, kad, norint suteikti pagalbą pažeidžiamiems asmenims, juos turi supti stiprūs žmonės, savo pavyzdžiu galintys paskatinti kitus: „Labai svarbu, kad mūsų parapijose būtų aktyvios bendruomenės maldos grupelės, padėsiančios įvairiems žmonėms įsijungti. Esu girdėjęs tokią mintį – jeigu į maldos grupelę susirenka daug sužeistų žmonių, jie pradeda ją visą kreipti į neigiamą pusę.

Todėl svarbu, kad mūsų maldos grupelėse netrūktų stiprių asmenybių, kurios savo dvasia palūžusius asmenis įkvėptų atsitiesti ir eiti į priekį.“

O norinčius rasti prieglobstį maldoje, nepaisant paros laiko, vyskupas D. Trijonis kviečia į Vilniuje visą parą atidarytą Dievo Gailestingumo šventovę. „Tokia šventovė iliustruoja visada mūsų laukiantį Dievą, nesvarbu, kuri valanda ar diena, durys tikinčiam – visada atviros.“ Pasak jo, į ją užsuka ne tik piligrimai iš viso pasaulio, Lietuvos tikintieji, bet ir naktinių linksmybių nevengiantys žmonės: „Kadangi ši šventovė yra netoli Vilniuje įsikūrusių barų, tikrai yra tekę matyti ir ne vieną išgėrusį žmogų, užsukantį pasimelsti – negrabiom rankom persižegnojantį ir kažką sukalbantį. Nors ir neblaivus, bet tikintis ir jaučiantis poreikį maldai – vadinasi, tokia vieta reikalinga visiems.“

Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų aukų

Laikantis tam tikrų katalikybės principų, ugdomos ir žmogaus labai vertinamos savybės – valia, kantrybė, saikas – taip teigia vyskupas. Norint ugdyti šias savybes, pasak jo, užtenka mažų žingsnelių, pavyzdžiui, kartą per savaitę pakoreguoti savo valgymo meniu: „Išmokime atrasti susilaikymo nuo mėsos laiką. Atraskime penktadienį. Tai tik mažytė auka – vietoje to, kad eilinį kartą valgytume sumuštinį su dešra, pabandykime atrasti kitų alternatyvų. Nuo tokių mažų žingsnelių ir prasideda valios ugdymas ir pasiaukojimo jėga,“ – kviečia Vilniaus dvasininkas.

Darius Trijonis palaiko pasaulyje vis labiau populiarėjančią minimalizmo filosofiją ir, įpusėjus vasarai, visus ragina peržiūrėti daiktų lentynas, drabužių spintas – ar tikrai visi daiktai, esantys namuose, yra reikalingi, ar visi jie naudojami. „Nebereikalingus daiktus mielai priima „Caritas“ organizacija – tais daiktais, kurie galbūt Jūsų namuose kaupia tik dulkes ar užima vietą, vargstantys žmonės tikrai apsidžiaugs,“ – teigia pašnekovas, priduriantis, kad tvarkingi ir švarūs namai džiugina ne tik akis, bet ir sielą.