„Daugeliu atžvilgių Baltijos puolimo scenarijus yra daug lengvesnis Rusijos kariuomenei dėl geografijos. Rusija turi daug pranašumų, o NATO – daug trūkumų“, – interviu LRT.lt teigė karo analitikas Franzas-Stefanas Gady, kuris garsioje „Die Welt“ karo veiksmų simuliacijoje atliko Rusijos generalinio štabo vadovo vaidmenį. Jis priduria, kad Rusijos puolimo grėsmė bus didžiausia praėjus trejiems–ketveriems metams nuo ugnies nutraukimo Ukrainoje.
Kartu su Vokietijos ginkluotųjų pajėgų Helmuto Schmidto universitetu „Die Welt“ karo veiksmų simuliacijoje „Ernstfall“ („Avarinė situacija“) dalyvavo buvę bei esami Vokietijos karininkai, politikai ir analitikai. Pagal šį scenarijų, Rusija 2026 m. vasarą siunčia į Kaliningradą „humanitarinį konvojų“ dirbtinai sukurtai humanitarinei krizei spręsti. Konvojus vyksta per Suvalkų koridorių, paskui jį seka rusų kariai. Vokiečių brigada Lietuvoje tampa neveiksni, o JAV ir NATO pajėgos trypčioja vietoje, nes nenori trečiojo pasaulinio karo. Galiausiai Maskva su vos 12 tūkst. karių užgrobia Marijampolę, viskas pereina į derybas ir politikos užkulisius.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Karo žaidimas buvo politinis modeliavimas, skirtas iš esmės patikrinti sprendimų priėmimo galimybes Vokietijos vyriausybėje, esant fiktyviai krizei Baltijos šalyse ir (arba) regione.
- Baltijos valstybes galima izoliuoti be faktinio puolimo, be fizinės sausumos atakos prieš Lietuvą, nes rusai turi daug ginkluotės, kurią gali panaudoti neperžengę Lietuvos sienos.
- Didžiausia karo žaidimo staigmena buvo tai, kaip „Rusijos pusė“ labai greitai pribloškė Vokietijos kariuomenę, sutrikdė NATO sprendimų priėmimo procesą ir sukūrė savo naratyvą.
- NATO turi susitaikyti su mintimi, kad bet kokia karinė krizė su Rusija greitai virs branduoline krize, t. y. susidurs su „eskaluoti, kad deeskaluotum“ idėja.
- Lietuva ir visos Baltijos valstybės turi būti pajėgios iš tiesų ginti NATO teritoriją ties pačia siena, ir būtina sukurti tikrai stiprią sienų gynybą.
– Pradėkime nuo karo žaidimo „Ernstfall“, kuris, sakyčiau, sukrėtė kai kurias šalis, ypač Baltijos valstybes, taip pat, manau, Vokietiją. Jūs vaidinote Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko, t. y. Valerijaus Gerasimovo, vaidmenį. Su kokiais pagrindiniais sunkumais susidūrėte?
– Aš net nevadinčiau sunkumais, o greičiau galimybėmis, kurios atsiranda dėl Baltijos valstybių pažeidžiamumo.
Pirmiausia turiu paaiškinti, kad tai nebuvo tikros operacinės karinės pratybos, kuriose tikrinome Rusijos ir NATO karinę galią. Tai buvo politinis modeliavimas, skirtas iš esmės patikrinti sprendimų priėmimo galimybes Vokietijos vyriausybėje esant fiktyviai krizei Baltijos šalyse ir (arba) regione.
Manau, šio karo žaidimo planuotojai scenarijuje nenumatė konvencinio Rusijos puolimo prieš Baltijos šalis. Galbūt manė, kad Rusijos pusė vykdys hibridines operacijas, sabotažą ir panašius išpuolius kibernetinėje erdvėje.
Tačiau kai pirmą kartą išgirdau apie pagrindinę žaidimo prielaidą ir pažvelgiau į Baltijos šalių gynybą arba kaip ji atrodytų 2026 m. vasarą po ugnies nutraukimo Ukrainoje, nusprendžiau: kodėl iš esmės nesurengus konvencinio puolimo?
Tai turi keletą pranašumų – pirmiausia greitis. Esminė NATO problema yra ta, kad bet kokiame kariniame scenarijuje dėl Baltijos šalių, Rusija, tai yra mano komanda, jau turėtų didelį karių skaičių tame regione. 2026 m. vasarą NATO tiesiog neturi pakankamai karių ten. Antra, Baltijos gynybos linija dar nebūtų parengta. Daugelis įsigijimų dar nebūtų įvykę. Taigi Baltijos šalių kariuomenės vis dar būtų gana silpnos, ypač kalbant apie gynybą nuo dronų, apie tolimus tikslius smūgius, apie elektroninį karą. Iš esmės tas pats pasakytina ir apie visą NATO.
Pirmiausia puolime dalyvavo ne tik 12–15 tūkst. rusų, kurie atkirto Baltijos valstybes. Tai buvo tik vienas elementas, priešakinis būrys, pirmoji banga, o iš viso buvo įtraukta mažiausiai 100 tūkst. Rusijos karių, tūkstančiai šarvuotųjų transporto priemonių ir gana didelė dalis Rusijos aviacijos bei ugnies galios.
Franzas-Stefanas Gady
Taigi antroji prielaida, kodėl pasirinkau konvencinį puolimą, buvo ta, kad Rusijos pajėgos sugebėtų veikti greitai, jos tikrai galėtų labai greitai užimti teritoriją per gana ribotą puolimą, kol NATO kontrataka dar nebūtų pradėta. Taigi jos iš tikrųjų galėtų pulti ir įsiveržti į Lietuvą. Galbūt susidurtų su pasipriešinimu, bet vis tiek galėtų veržtis į priekį ir išlaikyti bent jau dalį Lietuvos teritorijos.
Trečiasis punktas, kuris iš tikrųjų nebuvo įtrauktas į scenarijų (mes sustabdėme žaidimą anksčiau), buvo tas, kad Rusija taip pat galėtų kelti grėsmę branduolinio ginklo lygiu, taikydama savotišką „eskalavimo siekiant deeskalavimo“ strategiją. Tai iš tikrųjų sutrukdytų Aljansui surengti kontrataką, nes Rusijos branduolinės atakos grėsmė, tikėtina, paralyžiuotų Vokietijos karinius ir politinius sprendimus.
Taigi, manau, scenarijus buvo gana paprastas – labai standartinis tokio tipo karo žaidimams.
Tiesa, reikia pasakyti keletą dalykų, kurie, mano nuomone, buvo neteisingai pateikti viešumoje. Pirmiausia puolime dalyvavo ne tik 12–15 tūkst. rusų, kurie atkirto Baltijos valstybes. Tai buvo tik vienas elementas, priešakinis būrys, pirmoji banga, o iš viso buvo įtraukta mažiausiai 100 tūkst. Rusijos karių, tūkstančiai šarvuotųjų transporto priemonių ir gana didelė dalis Rusijos aviacijos bei ugnies galios. Taigi tai nebuvo tik kelių tūkstančių rusų ataka, kaip pateikė žiniasklaida.
Antrasis dalykas, kurį svarbu paminėti, yra tai, kad Baltijos valstybes galima izoliuoti be faktinio puolimo, be fizinės sausumos atakos prieš Lietuvą, nes rusai turi tikrai daug ginkluotės, kurią gali panaudoti neperžengusi Lietuvos sienos. Tai tolimi tikslūs smūgiai raketine artilerija, sparnuotosios ir balistinės raketos ir daugybė dronų.
Lietuvos ginkluotosios pajėgos iš esmės susideda iš dviejų brigadų, kurios vis dar nėra pasiekusios visos kovinės galios (joms trūksta tam tikrų pajėgumų, kai kalbama apie dronų gynybą, elektroninį karą, taip pat tikslinius smūgius), rusai iš tikrųjų galėtų jas nustumti į šoną.
Franzas-Stefanas Gady
Rusai tikrai turi pranašumą ginkluotės atžvilgiu palei Baltijos frontą arba bent jau Lietuvos sieną. Todėl iš tikrųjų nebūtina įtraukti Rusijos antžeminių pajėgų.
Taigi esmė ta, kad žaidime įvykdytas konvencinis puolimas tebuvo mano „gražus papildymas“, siekiant tarsi pririšti Lietuvos pajėgas, įtraukti jas į kovą ir tai padaryti gana staigiai. Beje, niekada nebuvo jokios iliuzijos, kad lietuviai nekovos. Tai taip pat buvo neteisingai pateikta žiniasklaidos – žaidimo scenarijuje iš tikrųjų vyko kovos.
Bet kadangi nebuvo suteikta pakankamai NATO pastiprinimo ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos iš esmės susideda iš dviejų brigadų, kurios vis dar nėra pasiekusios visos kovinės galios (joms trūksta tam tikrų pajėgumų, kai kalbama apie dronų gynybą, elektroninį karą, taip pat tikslinius smūgius), rusai iš tikrųjų galėtų jas nustumti į šoną. Tokia buvo prielaida.
Bet pasikartosiu: iš esmės nereikia fiziškai perkirsti Lietuvos per pusę, nes galima įgyvendinti vadinamąją ugnies kontrolę Suvalkų koridoriuje iš Kaliningrado bei Baltarusijos – atkirsti pastiprinimą iš pietų, o užminuojant Baltijos jūros uostus – ir iš vakarų, kartu įtvirtinti anti-access/anti-denial (A2) strategiją.
Problema yra ta, kad jei europiečiai turės pirmi imtis iniciatyvos, jie tiesiog neturi pajėgumų vykdyti tokio tipo priešo oro erdvės gynybos slopinimo ir sunaikinimo operacijų be JAV pagalbos.
Franzas-Stefanas Gady
Galiausiai esminė prielaida buvo ta, kad Jungtinės Valstijos nebūtų pirmosios, kurios imtųsi veiksmų, – viskas priklausytų nuo europiečių, kaip kad išsiųsti pirmąją kovinių pajėgų bangą. Šiuo klausimu vokiečiai labai nenoriai nusiteikę, nes Vokietijos kariuomenė suprato, kad nėra tinkamai pasirengusi šiai užduočiai esant visų pajėgumų trūkumui, ir dėl to, kad amerikiečių pajėgos nebuvo prieinamos, nes šie nenorėjo įsitraukti pirmieji.
Tai kelia platesnį klausimą. Daugelis žmonių mano, kad, kas bebūtų, NATO įgytų pranašumą ir sugebėtų atremti bet kokį Rusijos puolimą, nes Aljansas labai greitai užsitikrintų pranašumą ore. Didžioji dalis NATO kariuomenių galios yra ore: sparnuotosios raketos, karo aviacija ir kitos ginklų sistemos. Tai greitai galėtų sunaikinti Rusijos karines formuotes, taip pat Rusijos gynybines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje.
Bet problema yra ta, kad jei europiečiai turės pirmi imtis iniciatyvos, jie tiesiog neturi pajėgumų vykdyti tokio tipo priešo oro erdvės gynybos slopinimo ir sunaikinimo operacijų be JAV pagalbos. Pagal mūsų scenarijų amerikiečiai dėl politinių priežasčių negalėtų to padaryti, ir tada atsiras kelių valandų ar kelių dienų langas, per kurį rusai galėtų faktiškai įsitvirtinti.
Manau, tai iš tiesų yra raktas, nes jei atimtume JAV oro pajėgas ir sausumos pajėgas, NATO per pirmąsias kelias dienas būtų labai sunku surengti sėkmingą kontrataką. Tai ir yra tikroji problema bet kokiam veiksmų Lietuvoje scenarijui.
Kitas dalykas, kurį noriu pabrėžti: žmonės sako: „Klausykite, rusai Ukrainoje nepasiekė tokios didelės pažangos ir savo tikslų ten, todėl jie negalėtų vykdyti tokio tipo operacijų Baltijos šalyse.“
Mano atsakymas: daugeliu atžvilgių Baltijos puolimo scenarijus yra daug lengvesnis Rusijos kariuomenei dėl geografijos. Rusija turi daug pranašumų, o NATO – daug trūkumų. Vien dėl to, kaip minėta, kad rusai prie sienos turi didesnę ugnies galią. Be to, amerikiečiams nesikišant, jie tikriausiai turi daugiau ryžto ir valios nei NATO kovoti ilgesnį laiką.
Pati idėja ir tikslas Baltijos puolimo atveju būtų kitoks nei Ukrainoje. Nemanau, kad kalbama apie Baltijos valstybių reintegravimą į išsiplėtusią Rusiją.
Franzas-Stefanas Gady
Pati idėja ir tikslas Baltijos puolimo atveju būtų kitoks nei Ukrainoje. Ukrainoje rusai ilgalaikėje perspektyvoje nori užgrobti teritoriją, okupuoti teritoriją. Kalbant apie Baltijos valstybes – jos yra tik priemonė tikslui pasiekti. Nemanau, kad kalbama apie Baltijos valstybių reintegravimą į išsiplėtusią Rusiją. Tai visų pirma būtų bandymas pakenkti ir sunaikinti NATO patikimumą, o po to – ir Europos Sąjungos, iš esmės sakant: „Klausykite, mes galime tai daryti NATO ir Europos Sąjungos teritorijoje, o jūs kariniu požiūriu nelabai ką galite padaryti, bent jau per pirmąsias kelias dienas. Ar jūs tikrai esate pasirengę rizikuoti visapusišku kariniu susidūrimu dėl Baltijos šalių?“
Taigi tokios buvo prielaidos, kurias turėjome, arba kodėl žaidime rekomendavau savo „politiniams vadovams“ iš esmės imtis puolimo, vykdyti konvencinę kampaniją, nes būtent šiuo atžvilgiu 2026 m. Rusija turėtų tam tikrų pranašumų, palyginti su NATO.
Toks mano ilgas atsakymas, apibendrinantis visą mano, kaip „Rusijos generalinio štabo viršininko“, mąstymą.
– Atsakėte į mano antrąjį klausimą dėl kritikos. Lietuvoje, ypač iš karinės pusės ir tarp politikų bei kai kurių analitikų, buvo teigiama, kad šiame karo žaidime neatsižvelgėte į Lietuvos pusės veiksmus bei jos kariuomenę ir panašiai. Kitas klausimas – kas jus labiausiai nustebino? Viename interviu esate minėjęs, kad jus nemaloniai nuteikia faktas, jog Lietuva ir Lenkija neturi gynybos susitarimų. Kokios dar staigmenos jums išaiškėjo?
– Manau, didžiausia staigmena buvo tai, kaip greitai Vokietijos politiniai sprendimai iš esmės buvo užgožti situacijos, besivystančių įvykių Baltijos šalyse, ir kaip „vokiečių vadovybė“ nenorėjo dislokuoti sausumos ir kovinių pajėgų be tvirto JAV palaikymo. Man tai buvo gana netikėta.
Kontroversija, kurią matau iš Lietuvos perspektyvos, yra ta, kad vėlgi Lietuva yra tarsi žaidimų aikštelė tarp šių didžiųjų valstybių.
Visada, darydamas vieną ar kitą žingsnį šiame žaidime, klausiau: kokia bus NATO reakcija? Kokia bus Vokietijos reakcija? Kodėl jie nereaguoja ryžtingiau?
Manau, didžiausia staigmena buvo tai, kad mes labai greitai pribloškėme Vokietijos kariuomenę, sutrikdėme NATO sprendimų priėmimo procesą ir sukūrėme savo naratyvą.
Dar vienas aspektas, kuris kažkaip pasimetė viešose diskusijose apie šį karo žaidimą, yra tai, kad rusams taip pat egzistavo didelė nesėkmės rizika, kai kalbame apie sausumos invaziją. Jie galėjo būti atstumti. Keliai, kuriuos pasirinkau, ir kaip įvedžiau rusų karius, – labai rizikingas sprendimas, kuris galėjo baigtis nesėkme, kaip ir visa ši operacija.
Idėja buvo pateikti NATO dilemą, ir mane nustebino, kaip dvejojo ne tik Vokietija, bet ir NATO, kaip nenoriai amerikiečiai žiūrėjo į įsitraukimą.
Franzas-Stefanas Gady
Bet dar kartą norėčiau pabrėžti, kad puolimas galėjo pavykti ir be faktinio Rusijos kariuomenės įvedimo į Lietuvą, nes tai susiję su ugnies kontrolės užtikrinimu Suvalkų koridoriuje.
Taigi iš tikrųjų idėja buvo pateikti NATO dilemą, ir mane nustebino, kaip dvejojo ne tik Vokietija, bet ir NATO, kaip nenoriai amerikiečiai žiūrėjo į įsitraukimą.
Kiek visa tai yra realistiška? Nemanau, kad žaidime oponuojanti pusė („Vokietija“, „NATO“ ir t. t.) numatė, kad aš („Rusijos generalinio štabo vadas“) iš tikrųjų surengsiu konvencinę ataką. Pateikiau šias galimybes savo „politiniams vadovams“, ir jie sutiko tai daryti, nors ir pabrėžiau, kad yra didelė nesėkmės rizika.
– Kokios būtų rekomendacijos po šio žaidimo? Kokios silpniausios Baltijos valstybių gynybos vietos? Kam jos turėtų jau dabar skirti daugiau dėmesio, kad išvengtų tokio blogo scenarijaus?
– Pirmiausia išskirčiau kelis skirtingus lygmenis. NATO turi iš esmės vėl priimti branduolinio ginklo naudojimo riziką, susitaikyti su mintimi, kad bet kokia karinė krizė su Rusija greitai virs branduoline krize, t. y. susidurs su „eskaluoti, kad deeskaluotum“ idėja.
Nors ginčytina, ar Rusija iš tikrųjų taip elgtųsi, t. y. kurtų branduolinę krizę, bet svarbu užtikrinti, kad NATO politinė vadovybė, ypač Vokietijos politinė vadovybė, susipažintų su šia galimybe ir iš karto nepasiduotų vos Rusija paminės branduolinius ginklus ir galimą jų panaudojimą.
Svarbu nepasiduoti ir nesakyti: „Gerai, mes tarsi pasiduodame, nes tai pernelyg pavojinga, pernelyg rizikinga.“
NATO turi atgrasymo pajėgumus. NATO taip pat turi branduolinių ginklų.
Europiečių mąstysena turi pasikeisti – jei Europoje kiltų konfliktas, į kurį įsitrauktų Rusija, pirmasis atsakas turi būti europietiškas, jis gali būti nekoordinuojamas JAV. Tai dar užtruks tam tikrą laiką.
Franzas-Stefanas Gady
Taigi, manau, kad strateginiu politiniu lygmeniu svarbu užtikrinti, jog politiniai lyderiai žinotų, kad tai yra kažkas, kas gali įvykti, ir jiems reikia turėti atsaką tiek kartu su Jungtinėmis Valstijomis, tiek JAV atsisakius vadovauti šioje situacijoje. Europiečių mąstysena turi pasikeisti – jei Europoje kiltų konfliktas, į kurį įsitrauktų Rusija, pirmasis atsakas turi būti europietiškas, jis gali būti nekoordinuojamas JAV. Tai dar užtruks tam tikrą laiką.
Antrasis punktas, susijęs konkrečiai su NATO pajėgomis ar pozicija, yra tas, kad Aljansas turi greitai užpildyti pajėgumų spragas, kai kalbama apie tiksliuosius smūgius, elektroninį karą ir gynybą nuo dronų.
Trečias dalykas, NATO turi rasti būdą, kaip veikti greičiau ir krizės metu daug greičiau perkelti pastiprinimus į Baltijos šalis.
Be to, Aljansas turi iš tikrųjų iš naujo įvertinti savo regioninius gynybos planus: ką jie darytų kalbant apie Rusijos teritorijos puolimą, manevrus Rusijos teritorijoje ir ką jie darytų dėl branduolinio aspekto? Jei NATO pajėgos Baltijos šalyse gintųsi aktyviai, anksčiau ar vėliau joms tektų įžengti į Rusijos teritoriją. Bet tada kas atsitiktų, jei Rusija grasintų branduoline eskalacija, iš esmės smogdama arba grasindama panaudoti branduolinius ginklus?
Taigi manau, kad visame šiame kontekste kyla sunkumų išskiriant taikinius ir tikslus. Jei pažvelgtumėte į Leningrado karinę apygardą, ten yra daug Rusijos karinių pajėgumų, įskaitant „Iskander“ raketas, kurios gali būti užtaisytos branduoliniais arba įprastiniais sprogstamaisiais užtaisais.
Tai apima visus lygmenis. Yra branduolinis aspektas, kur NATO net taktiniu lygiu turi pasirengti, kaip su tuo elgtis ir kaip tai turėtų būti atspindėta operatyviniuose planuose, nes manau, kad NATO viduje yra atotrūkis tarp karinio ir politinio aspektų.
Atsižvelgiant į viešus Lietuvos dokumentus, neatrodo, kad gynybinės sistemos būtų tokios įtvirtintos, kokios turėtų būti jau dabar, po tiek daug karo Ukrainoje metų.
Franzas-Stefanas Gady
Trečiasis punktas iš tikrųjų susijęs su Lietuva ir visomis Baltijos valstybėmis. Jos turi būti pajėgios iš tiesų ginti NATO teritoriją ties pačia siena. Taigi reikia sukurti tikrai stiprią sienų gynybą.
Be to, reikia stengtis užpildyti pačius skubiausius pajėgumų trūkumus ir taip pat stengtis, kad bet kokiam Rusijos įsiveržimui būtų kuo sunkiau įvykti, iš esmės sukuriant gynybos poziciją, pagrįstą atgrasymu. Tai vyksta, bet, mano nuomone, nepakankamai greitai. Reikia daryti daugiau. Atsižvelgiant į viešus Lietuvos dokumentus, neatrodo, kad gynybinės sistemos būtų tokios įtvirtintos, kokios turėtų būti jau dabar, po tiek daug karo Ukrainoje metų.
Tai nesako nieko apie tai, kiek lietuviai pasiryžę gintis, bet kalbama tik apie karinius faktus, pajėgumus ir galimybes.
– Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidoje, bet ir Briuselyje vėl išpopuliarėjo idėjos apie Europos saugumo sąjungą ar net Europos kariuomenę. Ar tai padėtų užpildyti spragas, apie kurias kalbame?
– Nenoriu įsitraukti į kokias nors filosofines diskusijas apie Europos kariuomenės privalumus. Manau, turime NATO. NATO vis dar veikia. NATO keisis. Aljansas bus daug labiau orientuotas į Europą, o europiečiai turės imtis lyderio vaidmens. Pirmasis praktinis žingsnis – kilus krizei Baltijos šalyse, europiečiai turi sugebėti būti pirmieji reagavimo pajėgų nariai. Taigi tai yra konkreti karinė problema, kur europiečiai gali būti labiausiai naudingi. Tai reiškia, kad jei įvyktų toks scenarijus, kontratakai turi vadovauti europiečiai.
Todėl europiečiai turi sukurti sausumos kovines pajėgas, pajėgias vykdyti vienokį ar kitokį kontrpuolimą, taip pat būti pirmieji gynybos linijoje gindami Baltijos valstybes. Čia ypač svarbi bus Vokietija, ir tai turi atsispindėti ir Vokietijos karinėje strategijoje, ir Vokietijos kariniuose planuose, kuriuos ji jau įgyvendina. Turime sugebėti tai padaryti be Amerikos paramos. Manau, kad tai bus lemiamas veiksnys pirmojoje fazėje.
Turime daryti prielaidą, kad JAV liks ištikimos įsipareigojimams Aljansui, bet europiečiai turi sukurti karinę struktūrą, kurioje jie imtųsi lyderio vaidmens. Tai, manau, vis dar yra NATO, tik labiau europietiškoje Aljanso versijoje.
Negalvoju, kad dabar yra laikas bandyti išradinėti dviratį iš naujo, nes grėsmė bus didžiausia nuo to momento, kai Ukrainoje įsigalios ugnies nutraukimo padėtis ir po to praėjus maždaug trejiems–ketveriems metams. Būtent tada, santykinai kalbant, Rusijos kariniai pajėgumai bus stipriausi, palyginti su Europos pajėgumais.
– Pastebiu naują bangą straipsnių ir analizės dėl galimo Rusijos puolimo prieš Baltijos valstybes. Kodėl, jūsų nuomone, ši diskusija apie Rusijos keliamą pavojų Baltijos valstybėms sugrįžo? Galbūt tai susiję su neseniai Rusijos priimtu įstatymu, pagal kurį, Vladimirui Putinui suteikta teisė panaudoti karines pajėgas užsienio šalyje siekiant „apginti rusus“?
– Taip, sutinku. Bet pirmiausia visada svarbu nepasiduoti grėsmių infliacijai, nuvertinimui. Šiuo klausimu mūsų karo žaidimo scenarijus, mano nuomone, šiek tiek išslydo iš rankų, nes, kaip minėjau, rezultatai tam tikra prasme buvo žlugdantys Vokietijos politinei vadovybei. Tačiau mes galime iš to pasimokyti.
Be to, tai buvo scenarijus, kaip sakiau, kuriame NATO ir Lietuvos kariniai veiksmai mūšio lauke nebuvo įtraukti. Galiausiai buvo didelė Rusijos nesėkmės rizika.
Vis dėlto žiniasklaida kuria naratyvą apie tai, ir tai vyksta bangomis. Visada prasideda nuo optimizmo – nieko blogo neatsitiks, ir baigiasi, kad tai tikrai įvyks ir mes būsime nugalėti. Tai tarsi švytuoklė, kuri svyruoja pirmyn ir atgal. Turime būti atsargūs dėl to.
Kalbant konkrečiai, tai susiję su perspektyva, kad galbūt karas Ukrainoje šiais ar kitais metais baigsis paliaubomis dėl Rusijos pajėgų pažangos stokos. Paradoksalu, bet kai Ukrainoje bus paskelbtos paliaubos ir rusai turės laiko atkurti pajėgas, būtent tada mes įžengsime į pavojingiausią laikotarpį.
Pirmiausia tai turėtų įvykti po ugnies nutraukimo Ukrainoje, ir, mano nuomone, rusams tikriausiai prireiktų mažiausiai trejų–ketverių metų, kad galėtų pradėti didelio masto karines operacijas.
Franzas-Stefanas Gady
– Prisimenant pirmąjį klausimą, jei jūs būtumėte V. Gerasimovas ir turėtumėte savo politinės valdžios pritarimą surengti puolimą prieš Baltijos valstybes ir NATO, kokį laiką pasirinktumėte? 2026-uosius ar, kaip sakėte, lauktumėte karo Ukrainoje pabaigos?
– Pirmiausia tai turėtų įvykti po ugnies nutraukimo Ukrainoje. Mano nuomone, rusams tikriausiai prireiktų mažiausiai trejų–ketverių metų, kad galėtų pradėti didelio masto karines operacijas.
– Būtent 2030-ieji dažnai yra įvardijami kaip galutinis terminas, iki kurio Europa turi būti pasirengusi gynybai.
– Tai priklauso nuo to, kada bus paskelbta apie ugnies nutraukimą. Apie 2029 m., 2030 m. ar 2031 m. – manau, tai keletas rizikingesnių datų.
Kalbu ne apie tai, kad Rusija neturi pakankamai ginkluotės ar karių, jog pradėtų tai iškart po ugnies nutraukimo. Kalbu apie Rusijos kariuomenės perkvalifikavimą įtraukiant pamokas iš karo Ukrainoje ir konkrečiai – karininkų mokymą vykdyti didelio masto karines operacijas. Būtent tada jie galės vykdyti jungtines ginkluotųjų pajėgų operacijas, įtraukiančias daug tūkstančių karių, nes šiuo metu Ukrainoje matome tik nedideles karines operacijas.
Kai rusai turės karinę pauzę, iš esmės bus sustabdytos visos operacijos po ugnies nutraukimo, tuomet bus momentas, kai jie galės vėl pradėti rengti profesionalius karius, o tinkamai parengti karius užtrunka porą metų.
Taigi čia pagrindinė problema, o ne pajėgumai. Šiuo klausimu žmonės labai dažnai daro tą klaidą.
