Lietuvoje

2019.07.20 15:28

Vilniaus vyskupas Darius Trijonis apie tai, ką patyrė tikėdamas sovietmečiu (I)

Miglė Lopetaitė2019.07.20 15:28

Įdomi ir vingiuojanti Vilniaus vyskupo Dariaus Trijonio gyvenimo istorija veda kur kas toliau nei didingos arkikatedros sienos. Su Lietuvos tikinčiaisiais išmaišyta Europa, bažnyčios vadovybės paskirti, iš pradžių gąsdinę, tačiau visada sėkmingai įveikti ir naudingos patirties padovanoję iššūkiai, praktikavimasis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio parapijose, bendros kalbos suradimas su įvairaus amžiaus žmonėmis, trauka kelionėms bei talentas užsienio kalboms ir viską apjungianti meilė Lietuvai, Žemaitijai ir kasdien branginamai gimtajai Telšių tarmei.

Tiek ir daugiau telpa vieno žmogaus, vyskupo Dariaus Trijonio, asmenybėje, su kuriuo kalbantis, išnyksta bet kokie statusai ir lieka tik džiuginantis, paberiantis linksmų istorijų ir rimtų samprotavimų, nuoširdus pašnekesys...

Už dalyvavimą mišiose – nurėžti pažymiai

Vyskupas Darius Trijonis gimė ir augo Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Prakalbęs apie šį laikotarpį, tiki, kad tai buvo ypatinga, niekad nebepasikartosianti patirtis: „Man buvo tikra Dievo dovana gyventi dviejų laikmečių – tarybinių laikų ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo – sandūroje. Tiesa, tarybiniais laikais buvome pratę žiūrėti televizorių ir matyti komunistinių suvažiavimų partijų atstovus, klausytis propagandos... Vis pasirodydavo nauji penkmečio planai ir kiekvienąkart buvo žadama, kad gyvenimas gerės ir gerės. Prisimenu, kai atėjome į pirmą klasę, mus pasveikino direktorius ir žadėjo, kad nupirks naujų žaislų – tiek mums džiaugsmo tie pažadai suteikdavo! Teko ir rikiuotėse dalyvauti, ir užklasinėje veikloje kolūkyje – akmenis rinkti,“ – juokdamasis prisimena dvasininkas.

D. Trijonis pasakoja, kad jo šeima, nepaisant tarybinių laikų ateistiškos ideologijos, išliko tikinti, tačiau tai neapsiėjo be pasekmių.

„Atsimenu, kai buvau aštuntokas, pasikeitė mūsų klasės auklėtoja – ja tapo labai ideologiškai nusiteikusi pedagogė, stipriai pasisakiusi prieš bažnyčią ir katalikybę. Ji atėjo manęs aplankyti ir mūsų namuose pamačiusi daug kryžių bei šventųjų paveikslų, pradėjo klausinėti – kodėl čia jų tiek daug, kodėl nėra sovietinės atributikos, „derėjosi“, kaip būtų galima suderinti tai, ką mes turime ir tai, ką pagal ją turėjome garbinti – bet tokios „derybos“ man tada kėlė tik skardų juoką,“ – vaikystės nutikimais dalijasi Vilniaus vyskupas.

Tačiau, kaip pats pasakoja, ne visada būdavo taip linksma – tikėjimas kliudydavo gauti aukštus elgesio įvertinimus: „Visąlaik už tai, kad eidavau į bažnyčią, gaudavau ketvertus (penkiabalėje sistemoje – aut. past.) – nors neturėjau jokių prasižengimų, mokiausi puikiai, penketo už elgesį auklėtoja būtent dėl religijos niekada neparašydavo. Toks auklėtojai būdavo įsakymas „iš viršaus“ – kitaip negalėjo vertinti. Sekmadieniais eidavau į bažnyčią, o kiti mus, tikinčiuosius, stebėdavo, surašinėdavo ir skųsdavo.“

Piligriminėse kelionėse – ir linksmi nesusipratimai, ir prasminga rimtis

Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasak pašnekovo, viskas akimirksniu pasikeitė: „Pamatėme tą laisvę, apie kurią mes nieko nežinojome, apie kurią buvo viskas slepiama, apie kurią niekas nekalbėjo...“ Kaip pasakoja jis, ypač įsiminė istorijos mokymasis lyg pirmąkart: „Reikėjo iš naujo pažinti Lietuvos istoriją ir man tai buvo labai įdomu. Tai buvo ta istorija, apie kurią anksčiau nieko nebuvau girdėjęs – ją į save gerte gėriau.“

Mokykloje be istorijos Dariaus dėmesį taip pat traukė tikslieji mokslai ir ypač – geografija. „Žinojau, kur yra kokios šalys, nuo mažens domėjausi jomis. Apie tolimas keliones tais laikais, kai buvau paprastas moksleivis iš Telšių, buvo galima tik pasvajoti – tai buvo pernelyg sudėtinga ir brangu. Tolimiausios paauglystės laikų kelionės būdavo iki Vilniaus, Palangos ir Rygos... Nors ir ta pati Ryga tokia egzotika atrodė – taip buvo įdomu stebėti kitos tautos žmones, susipažinti su nauja kultūra, klausytis negirdėtos kalbos – susidomėjęs analizavau visą tą dar nepažįstamą, tokią atradimų pilną aplinką,“ – apie paauglystės laisvalaikio įsimintinas akimirkas pasakoja D. Trijonis.

Pasaulio pažinimo, geografijos ir istorijos žinių Dariui Trijoniui prireikė tapus kunigu ir dešimtmetį organizuojant piligrimines keliones Lietuvos tikintiesiems. „2000-aisiais metais vyskupas man pasiūlė organizuoti piligrimines keliones į Romą, kadangi prieš tai studijavau šiame Italijos mieste. Labai gerai atsimenu pirmąją išvyką – dviaukščiai autobusai, 130 žmonių ir mes, du lydintys kunigai. Tada pirmąkart paragavau piligriminės kelionės skonio. Man tai labai patiko – ypač bendravimas su žmonėmis, kai tau jie atsiveria ir tu jiems atsiveri. Šis žmogiškas santykis, bendros maldos mane labai įkvėpė,“ – mintimis dalijasi dvasininkas.

Vyskupas Darius prisimena, kad tais pačiais metais turėjo organizuoti kitą piligriminę kelionę, šįkart su jaunimu į vykusias Jaunimo dienas Romoje – pirmąjį tokio didumo renginį, kur tąkart dalyvavo beveik 2 mln. žmonių.

„Prieš rengiant kelionę į Italiją su Lietuvos 16–20 metų jaunimu, mintyse sukosi daug baimių – ar man pavyks, ar sugebėsiu suvaldyti paauglius, tuo labiau, kad tai buvo skirtingo amžiaus grupė... Kelionėje, kaip dažnai ir būna Italijoje, netrūko netikėtumų – tik atvažiavę ir prieš tai susitarę su vyskupija dėl miegamųjų vietų, supratome, kad nesusikalbėjome, vietų nebelikę, todėl teko miegoti mokykloje ant grindų miegmaišiuose. Bet tai buvo įdomi patirtis, paskatinusi kūrybiškumą – neturėdami, kur nusiprausti, susidraugavome su vietiniais italais, kurie mums visiems leido maudytis jų baseine!“, – su šypsena pasakoja Vilniaus vyskupas.

„Pamenu ir kitą juokingą momentą kelionės metu – lietuvės merginos susidraugavo su italais, bet jos nemokėjo italų kalbos, o italai beveik visai nekalbėjo angliškai. Tai štai neilgai trukus ateina pas mane italas, prašydamas pavertėjauti. Aš jo klausiu, o ką tau išversti? Ir jis man sako, na pasakyk jai, kad aš ją myliu – aš tau atsidėkosiu, su motoroleriu pavešiu, tu tik išversk!,“– iš kuriozinės situacijos juokiasi Darius. Tąkart, kaip pasakoja pats, pamatęs, kad gali nutikti bėdų, panaudojo gudrybę – jaunimui pasakė, kad jei neis miegoti, tai laiku neatsikels ir nepamatys Neapolio pakrantės bei Kapri salos vaizdų, kurie daugiau gyvenime gali ir nebepasikartoti: „Šiaip ne taip su tais žodžiais prikalbinau juos eiti miegoti ir ryte išvykome laiku, nepraradę nė vienos keliauninkės.“

Kaip teigia Vilniaus vyskupas D. Trijonis, su Lietuvos tikinčiaisiais buvo aplankyta nemaža dalis Europos šventovių. „Pagrindinis piligriminių kelionių aspektas yra malda – visada kalbėdavome rožinio maldą, taip pat vyko pokalbių valandėlės „Klausk kunigo drąsiai“. Be to, kiekvienoje piligriminės kelionės šventovėje rodydavome filmą edukaciniais tikslais. Pavyzdžiui, nuvažiavę į Lurdo miestą, žiūrėdavome filmą apie Lurdą, o lankydamiesi Fatimos šventovėje – filmą apie Fatimą. Ir autobuse, kai sutemdavo, dažnai pažiūrėdavome kokį nors religinės tematikos filmą,“ – 10 metų organizuotų katalikų kelionių detalėmis pasidalija D. Trijonis.

Kelias į kunigystę per vaikystės patirtis

Sugrįžus į pačią pradžią ir paklausus Dariaus, kas lėmė pasirinkimą tapti kunigu, jis ilgai nedvejodamas įvardija patį didžiausią palaikytoją – Panevėžio vyskupą emeritą Joną Kaunecką.

„Jis mane labai imponavo eiti šiuo keliu ir galiu drąsiai sakyti, kad šiam žmogui jaučiu labai didelę pagarbą. Pas J. Kaunecką ruošiausi pirmajai komunijai ir dar tada pastebėjau jo ypatingą talentą savo pasakojimais ir mokymo būdu sudominti vaikus – net į egzaminą eidavau su dideliu noru! Prie to prisidėjo ir kunigo dėmesingas elgesys su mokiniais – jis turėdavo pasidėjęs kokio nors šventojo paveikslėlių ir tiems, kas išlaikydavo egzaminą, vieną jų padovanodavo. Spalvoti paveikslėliai, kas dabar atrodo elementaru, tais laikais buvo labai sunkiai gaunamas, deficitinis dalykas. Laikydamas egzaminus, prisirinkdavau tų paveikslėlių ir iki pat šiol saugau jų kolekciją – man labai brangią ir sukeliančią tik šiltus prisiminimus...“ – pasakoja Vilniaus vyskupas.

Pasak pašnekovo, J. Kauneckas vaikams apie tikėjimą mėgdavo pasakoti itin paprastai, dažnai pasitelkdamas gamtos vaizdus. „Iki pat šiol atsimenu vieną jo pamokslą – Sibire, prie Baikalo ežero, žmonės norėjo padaryti turistinę vietovę, bet kadangi ten daug uodų, nusprendė juos išpurkšti nuodais, galvodami, kad tada atvyks daugiau turistų. O, pasirodo, kai išpurškė tuos uodus, tada pradėjo visi medžiai pūti ir griūti – juk tais uodais maitindavosi paukščiai, o paukščiai lesdavo vabalėlius iš medžių! Vadinasi, taip, kaip Dievas sutvėrė – taip ir turi būti. Ir jei žmogus įsikiša, norėdamas savo egoistiškus kaprizus patenkinti – jis paprasčiausiai sugriauna harmoningą pasaulio tvarką,“ – prieš daug metų įsiminusiu pasakojimu dalijasi vyskupas Darius Trijonis, pridurdamas, kad dažnai žmonės nemato ryšių, kaip visi gamtos sutvėrimai yra neatsiejami vienas nuo kito.

Sostinėje dirbantis dvasininkas pasakoja, kad vyskupas J. Kauneckas jį lydėjo ir priimant sutvirtinimo sakramentą, ir mokantis katalikiškoje mokykloje, ir seminarijoje, kur tuomet J. Kauneckas buvo dvasios tėvas. „Pamenu, kad tikintieji tiesiog plūste plūsdavo į Telšių katedros bažnyčią, kai J. Kauneckas ten rodydavo skaidres iš kelionių į Romą, Vatikaną... Žmonės, niekada gyvenime nieko panašaus nematę (tuomet dar nebuvo nei interneto, o kelionės buvo retam įperkamos), labai žavėdavosi tais vaizdais. Ir aš būtent tada pirmąkart pamačiau Romą,“ – pirmąją pažintį su Amžinuoju miestu įvardija iš Žemaitijos kilęs 2017 m. vyskupu nominuotas D. Trijonis.

„Sutikau žmogų, nežinantį, kas yra krikščionybė“

Vis dėlto gyva pažintis su Italijos sostine Roma dar turėjo palaukti, nes tuometinis Kunigų seminarijos studentas Darius su kitais klierikais buvo išsiųstas ne į Italiją, o į vieną iš Rytų Vokietijos parapijų, kur teko gilintis į vokiečių kalbą Leipcigo kalbų institute. Dar vėliau, baigęs Telšių kunigų seminariją, 1996 m. pats vienas keliavo į antrą pagal dydį Vokietijos šventovę – Kevelaer miestą.

„Atsimenu, važiuoju traukiniu ir galvoju, „o kas man dabar bus – vienas tarp vokiečių, juk kalbos taip gerai dar nemoku!“. Bet baiminausi be reikalo – mane pasitiko labai malonus prelatas, kuris norėjo supažindinti mus, atvykusius iš Rytų Europos, su itin išvystyta Vokietijos bažnytine kultūra – parodė, kaip daromi vitražai, kaip liejamos mišių taurės, kaip auksiniais siūlais siuvami arnotai. Net pamačiau, kaip iš aukso gabaliuko ištempia siūlą – tokių dalykų, kurių niekada nesitikėjau išvysti! Teko matyti ir kaip vargonus gamina, ir kaip žvakes lieja… Be to, turėjau galimybę pagerinti vokiečių kalbos žinias, o vėliau, kiek pramokęs vokiškai, bažnyčioje priimdavau ir piligrimus,“ – apie patirtį užsienio parapijoje pasakoja dvasininkas.

Iš Vokietijos 1996 m. grįžęs į pastoracinę praktiką Palangoje, Darius, kaip pats pasakoja, tikėjosi atsikvėpti ir pailsėti nuo kelionių. „Metai prabėgo nuo kelionių, galvojau, na viskas bus gerai, dabar pagyvensiu ramiai... Atsimenu, atsitiktinai buvau atsivertęs vieną knygą italų kalba ir staigiai ją užverčiau, pasakiau sau – na jau ne, tokios kalbos tai aš jau tikrai niekada gyvenime nesimokysiu! Nepatiko man nei tas raštas, nei kalba... Bet štai neužilgo vyskupas man sako, važiuok į Romą, o aš tik galvą laužiau, o dievulėliau, ką man dabar daryti, kaip išsisukti, kaip aš sumaišysiu tas be galo skirtingas, kaip diena ir naktis, kalbas!“ – juokiasi pašnekovas.

Tačiau Darius buvo nuramintas, kad italų kalbą išmoks kalbos kursų metu ir 1997 m. išvyko į Romą. „Mintinai paskubomis iškaliau gal kokį 1000 žodžių – net nelabai supratau, ką ten išmokau – ir kai atvažiavau į tą vietą, suvokiau, kad mokiausi visai ne tai, ką reikia,“– šypsodamasis mena Vilniaus vyskupas.

Jis pasakoja, kad per italų kalbos kursus sėdėjo viename suole su japone, su kuria buvo labai sunku susišnekėti, mat ji nemokėjo anglų kalbos. „Man didžiausią įspūdį paliko tai, kad japonė rašė stulpeliais – tai man buvo tikras kultūrinis šokas!“, – juokiasi D. Trijonis.

„Paskui mūsų, dvasininkų, ta pati mergina iš Japonijos klausė – kas mes tokie esame. Atsakėme, kunigai. O ji žiūrėjo ir niekaip negalėjo suprasti, kas tie kunigai. Aiškinome, kad čia bažnyčia, krikščionys, Kristus, o ji, pasirodo, apie tai visai nebuvo girdėjusi! Tai man buvo dar vienas kultūrinis šokas – sutikau žmogų, nežinantį, kas yra krikščionybė. Todėl mes juokais nusprendėme tą japonę „atversti“ į krikščionybę – vieną šeštadienį su ja aplankėme katakombas Romoje ir bandėme visaip, ta silpna italų kalba, paaiškinti, kad čia pirmųjų krikščionių palikimas.

Parodėme jai ir krikščionių kapines – vaikščiojome, stebėjome paminklus ir paraginome juos nufotografuoti. Ji nedrąsiai išsitraukė fotoaparatą ir sustingo. Paklausus, kas atsitiko, atsakė, kad, laikantis jos tikėjimo tiesų, nufotografavus kapą – pasirodys dvasia ir įlįs į tą fotoaparatą. Ir tą akimirką supratau – kaip stipriai skiriasi mūsų mentalitetai! Žinoma, tada mūsų bičiulei kapų fotografuoti nebeleidome, norėdami, kad ji blogai nesijaustų ir išliktų nuoširdi pati sau,“ – apie pirmąją pažintį su žmogumi iš kito žemyno pasakoja Darius ir neslepia, kad kitų kultūrų pažinimas jam visada buvo ir tebėra didžiulė vertybė.

„Nesupratau, kur prasideda žodis, o kur – pasibaigia...“

Vyskupas dabar šypsodamasis prisimena, kad baigęs italų kalbos kursus drauge su kitais kunigais iš Lietuvos, mokytojai beveik sukėlė šoką: „Po kursų italų kalbos mokytoja paklausė, ką veiksime toliau. Vieni sako, grįšime į savo šalis, dirbsime gidais agentūrose, o mes – eisim į universitetą! Dar dabar matau tą vaizdą – mokytojai net akys ant kaktos iššoko! Bet mes drąsiai sakėme – eisime, nors ir beveik nemokėdami kalbos, privalome eiti ir tikėjome, kad išmoksime. Kai dabar žvelgiu atgal – tikrai beprotiškai pasitikėjome savo jėgomis, bet, ko gero, tas ir padėjo, vedė pirmyn.“

Trumpuose kursuose išmokus, kaip šmaikštauja Darius, tik makaronų pavadinimus, klausytis paskaitų dar beveik nepažįstama kalba Romos Popiežiškojo Laterano universitete, nebuvo taip paprasta. „Iš pirmų paskaitų užsirašiau 10–15 žodžių – tiek tada tesupratau. Visa kita dar tebuvo nenutrūkstama daina, kurios negalėjau identifikuoti – nesupratau, kur baigiasi žodis, o kur – prasideda... Bet per pusmetį drauge su kitais lietuviais prasilaužėme,“ – iššūkių pabėrusią studijų patirtį apibūdina Darius Trijonis, 1999 m. Romoje įgijęs pastoracinės teologijos licenciato laipsnį arba, kaip pats teigia, pasimokęs teorinių pagrindų, kaip reikia dirbti parapijoje.

Išbandymai doktorantūroje

„Pasibaigus 2 metams universitete, galvojau, na ką, dabar jau tikrai jokio doktorantūros laipsnio nenoriu, moku italų kalbą tiek, kiek moku, užtenka, reikia važiuoti namo. Bet taip jau Dievas lėmė, kad vyskupas man sako, stok į doktorantūrą ir keisk studijų kryptį – pereik nuo pastoracinės teologijos prie moralės teologijos. Kadangi trūko šios srities specialisto Telšių vyskupijoje, turėjau pasiaukoti,“ – juokdamasis sako dvasininkas.

Kaip teigia jis, doktorantūros mokėsi aukšto lygio Popiežiškojoje Alfonsianumo akademijoje, kuri etiniais klausimais konsultuoja net popiežių. Tačiau ir čia neišvengta netikėtumų – Darius Trijonis, prieš įstodamas, turėjo per vienus metus eksternu papildyti moralės teologijos licenziato kursą. „Nors dabar, kaip sužinojau iš pokalbio su universiteto rektoriumi, pasikeitė taisyklės ir taip nebegalėčiau daryti – taigi, galima sakyti, dar kartą išsigelbėjau, dar kartą mane lydėjo sėkmė,“ – prisimena jis.

Rinkdamasis doktorantūros baigiamojo darbo temą, Darius prisimena, kad vien susirasti rašto darbo vadovą buvo sudėtinga – reikėjo išsirinkti gerą temą, paruošti planą, surinkti bibliografiją taip, kad dėstytojas tikrai norėtų su studentu dirbti. Be to, pasak jo, daugelis jų labai užimti kitais darbais ir ne visada fiziškai gali atrasti laiko vadovauti rašto darbams. „Buvau sugalvojęs, mano manymu, labai aktualią socialinę temą – ar galime atrasti moraliai teisingo atlyginimo formulę. Vienas dėstytojas negalėjo, kitas – atmetė, o trečias sako – na gerai, atnešk man po 2 savaičių bibliografiją, surinkęs tinkamų autorių sąrašą. Daug dirbau, visas tas 2 savaites be perstojo rinkau autorių sąrašą ir atėjau pas dėstytoją su 80 puslapių teorine literatūrine medžiaga. Jis į mane žiūri ir sako – oho, na matau, esi nusiteikęs rimtai, viskas gerai, dirbsime, bet, atleisk, temą reikės keisti, ji yra diskutuotina ir nuo pat pradžių žinojau, kad ją apginti būtų itin sunku,“ – apie dėstytojo savotišką patikrinimą-testą pasakoja iš Telšių kilęs dvasininkas.

Pagalvojęs apie kitas temas, galiausiai apsistojo ties imigracijos ir emigracijos klausimais: „Tai buvo 2002 m. – jau tada Europai šios temos buvo ypač aktualios. Tuo pačiu norėjau labiau pažinti islamo pasaulį, jį suprasti. Ši tema buvo nauja ne tik man, bet ir kitiems lietuviams, todėl neabejojau jos tinkamumu, aktualumu ir nauda.“

Darius Trijonis, rašydamas savo doktorantūros darbą, nusprendė panagrinėti tris skirtingą santykį su imigrantais turinčias šalis. „Padariau keliasluoksnį pjūvį – nagrinėjau imigrantų padėtį toje šalyje, kur jų buvo labai daug –Vokietijoje, ten, kur jų buvo vidutiniškai – Italijoje, ir ten, kur jų dar beveik visai nebuvo – Lietuvoje. Pagrindinė medžiaga, kuria rėmiausi, buvo Europos Sąjungos dokumentai, nagrinėjantys imigracijos temas, ir jų įvertinimas iš etinės katalikų Bažnyčios mokymo pusės – kiek tai yra etiška ir kiek nesuderinama, ir kiek mes perlenkiame lazdą,“ – kelią doktorantūros diplomo link apibūdina Lietuvos dvasininkas.

„Norėjome darbininkų – gavome žmones“

D. Trijonis sutiko pasidalinti keliomis įžvalgomis iš savo baigiamojo darbo. Jis pasakoja, kad Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, vokiečiai, norėdami atstatyti sugriautus miestus, į šalį pasikvietė turkų darbininkus, bet čia, pasak jo, jie neįsigilino į esminį dalyką – kaip integruoti atvykėlius į savo kultūrą: „Patys vokiečiai yra pasakę – norėjome darbininkų, bet gavome žmones. Labai įdomi mintis – vokiečiams reikėjo turkų darbininkų ir niekas negalvojo, kad jie atvažiuos su savo šeimomis, vaikais, pagaliau, su savo kultūra ir intelektu. Pagrindinė problema yra ta, kad negalima galvoti vien apie ekonominį gerbūvį – valdžios žmonės taip pat turėtų pasvarstyti, kaip padėti tiems žmonėms integruotis ir valstybės pilnateisiais gyventojais, piliečiais.“

Vyskupas pratęsdamas mintį teigia, kad etninės turkų grupės, gyvenusios uždarose bendruomenėse ir propagavusios savo susikurtus įstatymus bei kalbėjusios tik gimtąja kalba, patys sau susikūrė savotiškus getus. Panašias tendencijas jis įžvelgia ir kalbėdamas apie šio tūkstantmečio imigraciją: „Dažnai praleidžiama integracijos proga – visi galvoja, ai, paskirsime kalbos kursus, išmoks kalbą ir užteks. Bet to būtent ir neužtenka – reikia labiau kviesti į bendras valstybines šventes, į visuomeninius procesus, į visas veiklas ir bandyti iš kitų šalių atkeliavusius žmones ištraukti iš tų šiuolaikinių „getų“. Tačiau, deja, tiek Vokietijoje, tiek Italijoje šiandien vis dar gajos šios problemos – matome atsiskyrusias imigrantų bendruomenes, kurioms neskiriama pakankamai dėmesio. Matome, kad politikams labiausiai rūpi turėti pakankamą kiekį darbininkų, bet tai nėra tinkamas sprendimas – toks požiūris augina socialinę bombą, kuri vėliau, žmonėms sukilus į didelius protestus dėl savo vietos šalyje, paprasčiausiai sprogs.“

Vilniaus vyskupo D. Trijonio nuomone, svarbiausia, kad į kitą šalį imigravęs žmogus, išmoktų tapti tos šalies piliečiu. „Tam labai gali pasitarnauti ir Bažnyčia. Pavyzdžiui, ji gali pakviesti įsijungti katalikiškų šalių atstovus į bažnyčios bendruomenę. Tiesa, reikia pažymėti, kad šiek tiek baugina kita pusė – kai atvažiavę radikalūs kitų religijų ar kultūrų atstovai gali įnešti tam tikro susipriešinimo su vietiniais gyventojais. Todėl yra svarbu visiems ieškoti bendrų sąlyčio taškų, kuriant bendrąjį valstybės gėrį ir padedant atvykusiems integruotis bei atrasti savo savastį naujoje žemėje,“– įsitikinęs Vilniaus arkikatedros vyskupas.