„Jei norėsi, visuose gyvenimo etapuose rasi sunkumų, jei norėsi – privalumų“, – neabejoja LRT laidų vedėja ir kūrėja Livija Gradauskienė. Ji sako, kad viskas priklauso nuo to, kur kreipi savo žvilgsnį, o jos veiklų misija paprasta – sukurti ką nors, kas pradžiugintų kieno nors širdį ar bent atitrauktų nuo rūpesčių: „Jei pavyksta – valio, nieko daugiau ir nereikia.“
– Jums vasara prasideda gražiomis progomis. Birželio 3-iąją – jūsų gimimo diena. Ar ji kelia kokių nors emocijų?
– Kelia, nors mano santykis su gimimo diena yra gana keistas, – ji mane kiek liūdina, pradedu graudintis. Nemoku į šią progą žvelgti džiaugsmingai, nes kiekvieną kartą ji primena apie laiko tėkmę.
– Turbūt artimieji, bičiuliai vis tiek pasveikina, pamini drauge?
– Taip, nors pati šiai dienai nesiruošiu ir jos neplanuoju – man keista kviesti draugus ir sakyti: „Rengiu SAVO šventę! Bus MANO diena.“ Kita vertus, būtų nesąmonė susireikšminus sėdėti ilgesingai ir laukti, ar kas mane beprisimins... Juokinga. Todėl parašiau visiems: „Ką jūs šeštadienį? Atvarykit.“ Dažniausiai paminiu spontaniškai, taip, kaip išeina.
Kita vertus, būtų liūdna, jei tądien būčiau viena, pamiršta, todėl visada labai džiaugiuosi, kai atvyksta bičiuliai, draugai ir, pamiršę visas progas, galime tiesiog pabūti kartu ir smagiai praleisti laiką.
– Kol vieni liūdi dėl kapsinčių metų, kiti džiaugiasi – vaikai jau užauginti, galima dažniau pagalvoti apie save, keliauti, kurti...
– Jei norėsi, visuose gyvenimo etapuose rasi sunkumų, jei norėsi – privalumų. Viskas priklauso nuo požiūrio. Kai pagalvoji, nebuvo lengva auginti mažus vaikus, dukra nelabai miegodavo, todėl ir aš dažnai būdavau neišsimiegojus, tačiau tada buvau jaunesnė, užteko energijos, jėgų ir buvo labai gražus laikas. Kūdikėlį panešioji, pamaitini ir visos jo problemos išsisprendžia, o dvidešimtmečio problemų pasūpavimu neišspręsi – juk net vaikams suaugus, vis tiek rūpi, kad jiems būtų viskas gerai ir jie būtų laimingi.
Kaip minėjau, visuose etapuose būna visokių momentų, bet supratimas, kad gyvenimas yra baigtinis, suteikia prasmės kiekvienai dienai. Kuo toliau, tuo labiau suvoki, kad iš kiekvienos dienos reikia imti tai, kas džiugina, ir neeikvoti laiko nereikalingiems dalykams: neigiamoms emocijoms, pykčiams, burbėjimams ir ieškojimams, kas dar negerai. Svarbiausia pasirinkti, kur kreipsi savo žvilgsnį. Kai pamatai, kiek daug gražių dalykų aplink, skųstis ir bambėti – šventvagiška.
Aišku, norėtųsi, kad pasaulis būtų valdomas išmintingesnių žmonių, bet ir tokiame kontekste mūsų asmeninis gyvenimas eina ir praeina, jis nepalauks, kol baigsis nesąmonės, kad tada jau galėtų tęstis gražiai. Prasmė yra kažką nuveikti dėl gėrio ir grožio. Tik depresuoti, kad viskas blogai, – savo laiko deginimas. Todėl net aplink vykstant tokiems siaubams, svarbu pamatyti ką nors gero. Gal net sąmoningai versti savo smegenis fokusuotis į gerus dalykus. Treniruoti jų grožio fiksavimo raumenį. Ištreniruoji ir tada jos dirba, ko išmokytos, – rodo tau, kas gražu! Nors pasaulis – toks pat, koks buvo.
Todėl mano gyvenimo veiklos misija – ar radijuje, ar televizijoje – nėra didinga. Jei pavyksta sukurti ką nors, kas pradžiugina kažkieno širdį ar bent atitraukia nuo rūpesčių, – valio, nieko daugiau ir nereikia.
– Birželį laukia ir daugiau progų džiaugtis ir kurti smagias akimirkas – į LRT eterį grįžta jūsų kuriama laida „Duona ir žaidimai“. Anonsai išduoda, kad ji bus pasikeitusi, – svečius priimate nebe savo sodyboje, lyg ir sūnaus Andriaus nesimatė...
– Išties laida grįžta paaugusi ir atsinaujinusi. Kaip sakau, pirmasis sezonas buvo labiau vasarinis, o naujasis – labiau vakarinis. Juk ir laidos bus rodomos ketvirtadienio vakarais. Iš tiesų filmavimai vyko, kai mūsų sodybos verandoje dar buvo šaltoka. Su komanda pamanėme, kad tai puiki proga svečius pakviesti į prabangesnę, elegantiškesnę vietą.
Sūnų žiūrovai tikrai pamatys, tik nuo šiol jis ne vienintelis rūpinsis laidos dalyvių vaišėmis – mūsų virtuvėje šeimininkaus ir puikiai žinomi šalies šefai: Aistė Švetkauskė, Deivydas Praspaliauskas, Liutauras Čeprackas, Arnas Petronis. Kūrybingiems, garsiems svečiams – talentingiausi virtuvės meistrai. Tokio malonaus pralaimėjimo kaip mūsų žaidime turbūt niekur nėra – asmeninė superšefo pamoka! Taigi, nors aplinka nauja, nuotaika – ta pati.
Be galo juokingas, smagus, kartais ir labai jautrus bei atviras žaidimas prie stalo ir vyšnia ant torto, kaip ir kiekviename gerame vakarėlyje su draugais, – skanus maistas. Net negaliu pavadinti to, ką matysite, laidos filmavimu. Tiesiog smagiai leidome laiką prie stalo su puikiais žmonėmis. Kiekvieną kartą, kai baigdavosi filmavimas, sakydavome: „Ką? Jau viskas? Tai dar pasėdim!“ Tiesą sakant, visiems jiems ir vasaros neužteks – laidas kviesiu žiūrėti ir rudenį.
– Pasirodžius „Duonos ir žaidimų“ anonsams, buvo nerimaujančių, kad iš eterio dings klausytojų pamėgta LRT RADIJO laida „Genijaus kailyje“.
– Malonu, kad yra nerimaujančių, bet nerimauti tikrai nėra ko – vasaros pradžioje pirmąją gimimo dieną mininti laida žengia į antruosius metus ir tikrai skambės ne tik vasarą, bet ir rudenį.
– Kaip suprantu, „Duona ir žaidimai“ bei „Genijaus kailyje“ yra ne užsienyje išbandyti, o jūsų pačios sugalvoti laidų formatai, tiesa?
– Tiesa. Visą gyvenimą dariau tai, kuo pati labai tikėjau. Manau, ir mano svečiai, ir klausytojai ar žiūrovai tą taip pat jaučia – jie mato, ar tu kuri su tikru užsidegimu, ar kažkaip dirbtinai, nes kas nors tiesiog yra madinga ar primesta.
Kadangi esu linkusi į žaidimus, atrakcijas ir nenuobodžius dalykus, man patinka kurti laidas, kuriose rimtus dalykus galima pateikti smagiai. Per didelis rimtumas man visada kvepia susireikšminimu. Tarsi norėtum įrodyti visiems savo statusą, kad visi pamatytų, koks tu daug žinantis ir protingas. Jei tavo tikslas yra įrodyti kažkam kažką – atsiranda nenatūralumas ir įtampa.
Iš Ričardo Šumilos, su kuriuo susitikome laidoje „Genijaus kailyje“, išgirdau mintį, kuri visada man buvo labai aktuali. Jis sako: „Jei mokykloje apie didžius kompozitorius būtų mokę pasitelkdami ir tokias įdomias detales, kaip kad „Genijaus kailyje“ kalbame apie Ludwigą van Beethoveną, – visai kitaip pajaustum ir asmenybę, ir jo muziką, susidomėtum iš širdies.“
Todėl manau, kad laida, o ir apskritai viskas gyvenime yra tobula tada, kai rimtas, gilus turinys dera su lengva, žmogiška forma. Kuo mažiau dirbtinio oficialumo. Kelių eismo taisyklės turi būti raidė į raidę, be nukrypimų, o bendravimo grožis yra su netikėtais posūkiais ir smagiais kalneliais.
Per daugelį karjeros metų nesu dirbusi rimtosios žurnalistikos laidose, kur griežtumo turi būti daugiau, nes mano tikslai nėra ypatingi – jei laida padeda atsipalaiduoti ar išspaudžia šypseną, mano darbas pavyko! Iš to ir gimė abu šie projektai.
„Duona ir žaidimai“, mano supratimu, yra puikaus vakaro receptas. Juk kas gali būti smagiau, nei kartu leisti laiką prie stalo, iš širdies bendraujant, žaismingai, su humoru vieniems kitus geriau pažįstant ir ragaujant skanų maistą? Nuostabi ta televizijos magija, kai pas jus į namus ateina ir vakaroja įdomūs, charizmatiški žmonės...
Žaismės yra ir „Genijaus kailyje“. Pamaniau, kad informacijos apie žinomus žmones, interviu yra daug, taigi norėjau juos pakalbinti ne sausai, o atrandant įdomių detalių, kurios ir laidose aptariamo genijaus, ir mano svečio portretą papildo gyvomis, žmogiškomis detalėmis. Nors „Genijaus kailyje“ greičiau yra pažintinė laida, smagiausia, kad pašnekovų neprašoma pademonstruoti savo žinių, o jie kviečiami drauge leistis į žaidimą. Būtent tai, manau, padeda jiems atsipalaiduoti ir atsiverti, parodyti save tikrus, natūralius, tiesiog tokius, kokie yra. Man tai – didysis žmogaus grožis.
– Laida „Genijaus kailyje“ veikiausiai reikalauja ir nemenko pasiruošimo...
– Reikalauja, kartais tenka ir naktimis pasėdėti, bet nesiskundžiu – man ir pačiai labai įdomu, todėl negailiu tam nei energijos, nei laiko. Juolab kad šiais lėkimo ir bėgimo laikais ne visada randame laiko pasidomėti viskuo, kas mums įdomu, todėl tai, kad susigalvojau tokį laidos formatą, man išeina tik į naudą.
Juk nieko pasaulyje nėra įdomiau už tikrą žmogų ir jo kūrybą, todėl ruošdamasi laidoms, gaunu labai daug – turiu galimybę labiau pasigilinti į pasaulio genijų gyvenimą, iš naujo atrandu jų kūrybą. Tai teikia labai daug dvasinio pasitenkinimo, o jei su pašnekovu pavyksta įkvėpti ir žiūrovus, man – didelis malonumas. Taigi nors pasiruošimas ir kainuoja, galutinis rezultatas ir atsakas to verti.
– Smagu klausytis, su kokiu entuziazmu kalbate apie savo darbą. Ar per 35 metus eteryje tas entuziazmas nebuvo kiek sumažėjęs?
– Kaip minėjau, niekad nedirbau darbo, kuris man būtų neįdomus, neatitinkantis mano požiūrio į pasaulį ir manęs jame. Visada turėjau prabangą daryti tai, kas man įdomu ir leidžia išlikti kūrybiškai.
Aišku, toji prabanga turi ir kitą pusę: joks projektas nėra amžinas ir kada nors baigiasi, tad nėra kada nuobodžiauti ar galvoti apie varginantį entuziazmą, tenka nuolat sugalvoti ką nors naujo. Galbūt žmogui iš šono taip neatrodo, bet per mano darbo metus buvo ir laikotarpių, kai nebuvau eteryje, nes šioje srityje didesnis iššūkis turėti galimybę kurti ir turėti, kur savo idėjas pateikti, parodyti. Niekada neturėjau stabilaus darbo. „Ačiū, viso gero“, – man nėra neįprastas sakinys. Tiksliau, mūsų srityje dažnai ir nesivargina atsisveikinti. Baigėsi ir baigėsi. Mūsų darbe nuobodu nebūna.
– Jūsų darbas veikiausiai reikalauja nemažai savęs išdalyti – pašnekovui, žiūrovui, klausytojui...
– Yra to, bet kitaip ir nemoku – nesitaupau, atsiduodu kitam žmogui, sugeriu savo pašnekovo žodžius, priimu jį tokį, koks yra. Sakyčiau, kad labai jaučiu kitą ir tai kainuoja nemažai energijos, bet jei labai save tausosi ar saugosi, tai pasijaus – kiek atiduodi, tiek gauni atgal. Jei tik užsitversi kokia siena, kad save pasaugotum, ir kita pusė iškart pajus – ar pašnekovas, ar publika renginyje – ir taip pat užsitvers, užsivers. Atsigauti, žinoma, reikia, čia ir yra grožis, įvyksta savotiški energijų mainai ir tu pasikrauni.
– Ne kartą sakėte, kad renkatės gyvenime matyti šviesius dalykus, o neigiamas emocijas apeiti. Vis dėlto neseniai pradėjote naudotis socialiniais tinklais, kuriuose žinomi žmonės neslepia sulaukiantys daugybės piktų komentarų, įžeidinėjimų...
– Pasakojimai, kaip ten visi pliekiasi ir puldinėja, buvo viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai vengiau socialinių tinklų. Bet mane Beata Nicholson galiausiai prispaudė. Aišku, spaudė, kas netingėjo... Žinot, kas įdomu? Čia taip pat galioja taisyklė, kad nepažintas baubas yra baisesnis. Visai gera terapija stoti į akistatą su savo nerimu ar įsivaizdavimais. Neigiamo dėmesio ar įžeidinėjimų nesulaukiau – man kaip tik pasirodė, kad instagramas yra gana teigiama erdvė. Bent jau pas mane užsuka labai faini žmonės!
Turiu padėkoti instagramui vien už tai, kad galiu kasdien pamatyti Giedrės Kilčiauskienės pokalbius su katinuku ir atrašyti šuniukų turėtojams, kaip gydau savo pagyvenusį mažylį. Ką jau kalbėti, kad pašnekovus į laidą „Genijaus kailyje“ lengviausia pagauti būtent susirašant instagrame. O ir pati laidų užkulisius galiu parodyti tik instagramo paskyroje. Beje, užsukite! Bus daug juokingų vaizdelių iš filmavimų. Prasidėjus laidai „Duona ir žaidimai“, parodysiu, kas dėjosi už kadro.
Gal vis dėlto pasaulyje yra daugiau gėrio ir gražių dalykų, tik jie yra kur kas tylesni už pyktį ir patyčias, kurios visada labiau rėžia akį bei širdį. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tie pikti žmonės, kurie ieško, su kuo susikalti internete, nepasidarė sau meškos paslaugos. Dabar, atrodo, pamačius piktą komentarą pagalvoji, kad tai arba botas, kuris nevertas tavo emocijų, arba labai nelaimingas žmogus, sukaupęs tiek pykčio, kad neturi kur pasidėti, ir jo greičiau pasidaro gaila.
Paprastai tariant, pyktis pats save diskreditavo, pikti komentarai nebetenka prasmės, nes į juos vis sunkiau žiūrėti kaip į kažką tikro, rimto. Na, kas gali rimtai žiūrėti į kokį nuo ryto iki vakaro pro langą klykiantį kaimyną? Numoja visi ranka, ai, čia tas... juokingas kažkoks... Galbūt kiekvienas esame tiesiog tam tikras mus supančio pasaulio veidrodis – aš matau daugiau grožio ir į kitą pusę nežiūriu.
