„Susireikšminimas chirurgui yra pražūtingas. Jeigu operacinėje – žvaigždė chirurgas ir situacijos nevaldantis anesteziologas, ligonis mirs.“ Kauno klinikų Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vadovas Linas Velička kraujagyslių chirurgu dirba beveik 30 metų. Patyręs medikas sako buvo susirgęs ir žvaigždžių liga, ir skausmingai išgyvenęs paciento netektį, ir sėkmingai vyrui prisiuvęs nutrauktas kojas: „Vieną koją atsinešėme nuo palangės maišelyje, o kita koja laikėsi tik ant nervo ir mažo odos lopinėlio.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- „Mane informavo, kai pacientas jau buvo beveik nukraujavęs. Vyras mirė. Šį atvejį aš visada nešiojuosi su savimi.“
- „Įsivaizduokite, per bendrą skyriaus susirinkimą darbuotojas visiems atsuko nugarą, žiūri per langą ir sako: „Aš jūsų visų nekenčiu.“
- „Mano tuomečio vadovo sprendimas buvo nebeatstatinėti visiškai nutrauktos kojos, o aš nuėjau prieš jo valią. Ir mums pavyko.“
- „Rūkymas, persivalgymas ir per mažas fizinis aktyvumas – didžiausi kraujagyslių priešai.“
- Didžiausias chirurgo košmaras, anot L. Veličkos: „Kai matai, kad iš tavo rankų slysta žmogaus gyvybė ir ką bedarytum, pakeisti nieko negali.“
– Sakote, kad chirurgija jus veža. Ar per beveik trisdešimt metų darbo operacinėje buvote nors kartą pasigailėjęs, kad pasirinkote chirurgiją?
– Jeigu būna daug sudėtingų operacijų per savaitę ir nemiegu kelias naktis iš eilės, kyla visokių minčių. Bet tada reikia eiti ilsėtis. Jeigu jau pradedi nekęsti pacientų – privalai išeiti atostogų. Tada grįžti pailsėjęs, laimingas ir vėl gali kantriai klausyti močiutės, kuri bėdavojasi, nors jai reikia ne chirurgo konsultacijos, bet psichoterapijos.
– Minėjote, kad yra pasitaikę dienų, kai teko išoperuoti dvylika nelengvų ligonių. Iš operacinės į operacinę bėgiojote kaip koks kurjeris. Atsiprašau, bet aš nenorėčiau tą dieną būti jūsų dvylikta paciente ir kad mane operuotų parą nemiegojęs chirurgas.
– Chirurgas visada yra atsakingas. Be to, yra operacijų, kurios yra nesudėtingos, aiškios. Darai jas tarsi automatu. Sudėtingoms operacijoms kartais ruošiuosi kelias dienas. Einu anksčiau miegoti, atsisakau vakarėlių, kad operacijos metu būčiau maksimaliai susikaupęs.
– Didžiausias kraujagyslių chirurgo košmaras?
– Kai matai, kad iš tavo rankų slysta žmogaus gyvybė ir ką bedarytum, pakeisti nieko negali. Dar didesnis košmaras – įvykusi komplikacija, kuri lydi visą gyvenimą.
Jeigu jau pradedi nekęsti pacientų – privalai išeiti atostogų.
– Ar yra pacientų, kurių niekada nepamiršite?
– Žinoma. Turėjau vieną jauną vyrą pacientą su aortos aneurizma. Aš jam sakau, kad reikia daryti operaciją. Jis man tada atsakė: „Daktare, aš jaučiu, kad mirsiu.“ Raminau, sakiau, kad jis yra jaunas, turi visus šansus į sėkmę: „Jau kam kam, bet jums mažiausia tikimybė mirti.“
Padarėme operaciją ir įvyko komplikacija. Užsikimšo viena koja. Atstatėme kraujotaką, išvalėme krešulį. Išeidamas kolegoms perdaviau, kad jeigu jam po operacijos kristų spaudimas, blogėtų parametrai, nedelsiant informuotų mane ir vežtų pacientą į operacinę.
Nors skyriuje budėjo labai patyręs gydytojas ir reanimatologas, jie priėmė neteisingus sprendimus. Mane informavo, kai pacientas jau buvo beveik nukraujavęs. Vyras mirė.
Šį atvejį aš visada nešiojuosi su savimi. Visada atsiminsiu šio paciento pavardę.
Man, asmeniškai, kiekviena paciento mirtis yra klaida.
– Ar šį atvejį galite pavadinti savo klaida?
– Man, asmeniškai, kiekviena paciento mirtis yra klaida. Žinoma, kad yra ligonių, kurie neturi jokių šansų išgyventi, bet jeigu žmogus turi šansų ir neišgyvena – tada tam tikrus gydymo momentus aš vertinu kaip neteisingą sprendimo priėmimą.
– Minėjote, kad prieš kelias dienas ant operacinio stalo mirė pacientas. Kaip dažnai tai nutinka?
– Retai. Per visą mano karjerą gal du, trys žmonės.
– Jūs turite apie mirtį pranešti artimiesiems. Kaip su tuo tvarkotės emociškai?
– Sunku. Kita vertus, tai yra mano darbo dalis, mano kryžius.
– Ar esate verkęs dėl paciento?
– Liūdesio yra buvę labai gilaus. Labai paliečia, kai nesugebi iš mirties nagų ištraukti jauno paciento. Arba tenka amputuoti galūnę. Net pačiam chirurgui amputuoti jauniems žmonėms galūnes yra traumuojanti patirtis. Kita vertus, iš chirurgo negalima reikalauti labai didelės empatijos, nes tada jis pats sunaikins save ir nesugebės profesionaliai atlikti savo darbo.
Kai kurie gydytojai atvirai sako: „Mane užknisa pacientai, aš nenoriu jų klausytis.“
– Turite ir sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, esate pacientui prisiuvęs nutrauktas kojas. Papasakokite plačiau.
– Atvežė vyrą, kuris įkrito į lentų pjaustymo aparatą. Vieną koją atsinešėme nuo palangės maišelyje, o kita koja laikėsi tik ant nervo ir mažo odos lopinėlio.
Tada dar buvau jaunas gydytojas. Mano tuomečio vadovo sprendimas buvo nebeatstatinėti visiškai nutrauktos kojos, o aš nuėjau prieš jo valią. Ir mums pavyko. Operacinėje dirbo apie 12 chirurgų. Šiandien šis vyras vaikšto ir net dirba.
– Bendravimas su pacientais ir jų artimaisiais irgi chirurgo darbo dalis. Ar yra atvejų, kurie jus labai erzina?
– Medicina – kaip dailusis čiuožimas. Yra privalomoji ir laisvoji programos. Niekada negausi laisvosios programos, kol nesušokai privalomosios. Taip ir mes, medikai, negalime rinktis tik laisvosios programos.
Kai kurie gydytojai atvirai sako: „Mane užknisa pacientai, aš nenoriu jų klausytis.“ Taip neturėtų būti. Tu privalai turėti tiek pacientų, kiek pajėgi išoperuoti, išklausyti ir prižiūrėti.
– Bet juk yra chirurgų, kurie labai talentingi operacinėje, bet su pacientais bendrauti nemoka. Kas svarbiau chirurgui?
– Pacientai patys pasirenka. Yra tokių, kuriems labai svarbu, kad chirurgas vaidintų teatrą, o kaip jis ten operuoja, ne taip ir svarbu.
– Ką turite minty?
– Chirurgus, kurių fasadas labai gražus. Jie turi daug pacientų. Nors stebint jų darbą su skalpeliu tu galvoji: „Viešpatie, kaip jis drasko, kaip jis nemokšiškai operuoja.“ O yra tokių, kurie gan grubokai bendrauja, bet dirba fantastiškai ir tiksliai kaip iš anatomijos vadovėlio.
Žinoma, yra chirurgų nuo Dievo, kurie moka ir gražiai bendrauti, ir operuoti gerai, ir dar mokslo srityje daug pasiekę. Čia yra tikrosios medicinos žvaigždės.
Bet kokiame kolektyve visada bus žmonių, kuriuos geriau atleisti.
– Ar tarp kraujagyslių chirurgų egzistuoja konkurencija. Pavyzdžiui, dėl statuso, įtakos ir panašiai?
– Žinoma. Kraujagyslių chirurgai, kaip ir visi medikai, kaip ir visuomenė. Niekuo neišskirtiniai.
– Kaip ta konkurencija pasireiškia?
– Pavyzdžiui, kas pirmas atliks novatorišką operaciją, kas pasieks geriausių rezultatų.
Jeigu kalbame apie akademinę mediciną, dėstantys gydytojai konkuruoja, kuris yra mėgstamas studentų, skaito įdomius pranešimus, moka gerai išdėstyti temą.
– Kauno klinikų Kraujagyslių chirurgijos skyriui vadovaujate 18 metų. Ar pasitaikė chirurgų, kurie, liaudiškai tariant, susireikšmino. Pradėjo aiškinti, kad tą operuos, to neoperuos ir panašiai?
– Žinoma. Bet kokiame kolektyve visada bus žmonių, kuriuos geriau atleisti. Pasitaiko darbuotojų, kurie infekuoja aplinką.
Įsivaizduokite, per bendrą skyriaus susirinkimą darbuotojas visiems atsuko nugarą, žiūri per langą ir sako: „Aš jūsų visų nekenčiu.“
– Čia chirurgas?
– Ne. Čia ne gydytojas buvo. Aš jo klausiau: „Gal tada eik kitur dirbti.“ Atsakymas: „Ne. Darbas man patinka, bet jūsų nekenčiu ir nešnekėsiu.“ Tai ar gali toks žmogus būti kolektyve? Jeigu jis ateina pas kolegą ir sako: „Jeigu tu ką nors blogo apie mane pasakysi, aš ateisiu po tavo balkonu ir pasikarsiu.“ Teko su darbuotoju atsisveikinti.
– Ne paslaptis, kad neretai chirurgų ego tampa problema. Esate su tuo susidūręs?
– Taip. Būna tokių, kurie labai išaukština save, kitus nuvertina. Bet susireikšminimas chirurgui yra pražūtingas, nes darbas operacinėje yra komandinis. Mes visi esame susikibę už rankučių. Jeigu bus žvaigždė chirurgas ir situacijos nevaldantis anesteziologas – ligonis mirs.
– Ar jūs per savo karjerą buvote pasijautęs arčiau Dievo, susirgęs žvaigždžių liga?
– Buvau. Paskui gyvenimas labai skaudžiai pamokė. Pavojingiausia susireikšminti chirurgui, kai jis pradeda savarankiškai operuoti ir pastebėti, kad jam gerai pavyksta. Patirties dar nėra, sunkiausių atvejų nėra susirinkęs, o vainikas auksinis ant galvos jau spindi.
Su laiku vainikai nukrenta. Žinoma, pasitaiko ir tokių chirurgų, kurie to vainiko iki gyvenimo pabaigos nenusiima.
– Kas jus labiausiai išveda iš kantrybės operacinėje?
– Operacinėje aš esu pakankamai ramus. Pasiuntęs nieko nesu, bet balsą pakelti teko. Visko nutinka. Įtampa operacinėje dažniausiai kyla tada, kai dirba naujas žmogus, kuris linkęs konfliktuoti. Mano, kaip vadovo, funkcija yra anksti nustatyti kylančias įtampas kolektyve ir jas spręsti.
Todėl priimant į kolektyvą naują žmogų, atsižvelgiu ir į jo bendravimą. Jeigu girdžiu gerus atsiliepimus iš sesučių, sanitarų, kitų kolegų, man tai svarbu priimant galutinį sprendimą.
– Kaip manote, kas labiausiai nustebintų visuomenę, jeigu jai būtų leista pamatyti nematomą jūsų darbo pusę?
– Aš laikausi nuomonės, kad jeigu žmogus nesupranta, kas vyksta už uždarų operacinės durų, tai jam ir nereikia suprasti. Kaip ir kiekvieno darbo virtuvėje. Pavyzdžiui, ar norėtumėte atėję į restoraną matyti, kokiais pašarais maitinama, kaip skerdžiama kiaulė. Juk svarbiausia, kad būtų skanu, tave gerai aptarnautų ir panašiai.
Svarbiausia, kad visuomenė pasitikėtų gydytojais. Juolab kad pas mus pacientai gali pasirinkti gydymo įstaigą ir gydytoją.
Mes dedamės 70 kilogramų sveriantį apsauginį kostiumą ir stovime su juo penkias valandas.
– Kokias savybes plačiąja prasme turi turėti geras chirurgas?
– Turi būti atviras naujovėms, atviras kritikai, būti smalsus, nebijantis permainų ir turėti gerą humoro jausmą. Fizine prasme jis irgi turi būti pasirengęs. Pavyzdžiui, operacijose, kuriose naudojamas rentgeno spindulius skleidžiantis aparatas, mes dedamės 70 kilogramų sveriantį apsauginį kostiumą ir stovime su juo penkias valandas. Kai jį nusiimi, esi visiškai šlapias.
– Ar jūs turite visas šias išvardintas savybes?
– Sunku pačiam save vertinti, bet manau, kad turiu pakankamai savybių, kurios man leidžia dirbti šį darbą.
– Kokie trys visuomenės įpročiai, jūsų galva, labiausiai kenkia kraujagyslių sveikatai?
– Rūkymas, persivalgymas ir per mažas fizinis aktyvumas. Deja, bet dauguma pacientų nori stebuklingų vaistų, operacijos, bet blogų įpročių keisti nenori.
Mane labai džiugina pacientai, kurie po kurio laiko pas mane ateina ir sako: „Daktare, po pokalbio su jumis aš mečiau rūkyti, arba subalansavau mitybą, pakeičiau gyvenimo būdą.“
– Kokius mitus girdite apie kraujagyslių ligas?
– Pavyzdžiui, kad alkoholis pravalo kraujagysles. Kitas mitas – mano senelis visą gyvenimą rūkė ir sveikas mirė sulaukęs šimto metų.
– Ar erzina pacientai, kurie ateina pasiskaitę google ir viską supranta vos ne geriau už gydytoją?
– Manęs neerzina. Mano, kaip gydytojo, reikalas yra paaiškinti, kaip yra iš tiesų. Bet pasitaiko ir tokių, kuriems įrodyti negali. Vakar kaip tik turėjau pacientą inžinierių, kuris man pasakojo, kaip net du radiologai padarė klaidą aprašydami jo rentgeno nuotrauką.
Jeigu aš matau, kad paciento pageidavimas prasilenkia su teisinga gydymo praktika, aš jam atsakau, kad eitų pas kitą gydytoją. Pacientas niekada neprisiims atsakomybės, nors ir reikalavo tam tikros operacijos, gydymo. Visada gydytojas ją turės prisiimti.
– Paskutinis klausimas. Kur kietesni chirurgai: Santaros ar Kauno klinikose?
– Mes, Lietuvoje, šiandien turime labai aukšto lygio mediciną. Tiek Santarose, tiek Kauno klinikose.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, – atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
