„Siaubas, kuris lieka už kadro, dar niekur neaprašytas“, – LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sako kasdieną visą save Ukrainai atiduodantis komikas, aktyvistas Olegas Šurajevas. Tikėjimą Rusijos žmonėmis jis tikina praradęs dar prieš kelerius metus iki karo Ukrainoje: „Esu buvęs Rusijoje 2016-aisiais. Žiūrėdamas į socialinius dalykus supratau, kad tai miręs reikalas.“
Kiekvieną dieną beveik visą savo laiką skiriantis paramos ir mitingų organizavimui komikas, aktyvistas, „1K“ paramos fondo Ukrainai įkūrėjas O. Šurajevas pripažįsta, kad nevengia eiti į atvirą konfliktą su žmonėmis, kurie demonstruoja palaikymą Rusijos veiksmams. Pasak O. Šurajevo, viltį dėl Rusijos žmonių sąmoningumo jis prarado dar prieš kelerius metus iki karo pradžios.
Rusijoje būti laisvai mąstančiais žmonėmis nesirenkama dėl savisaugos, mano komikas. O. Šurajevas kartu su savo komanda, su visišku nuliu išlaidų savo asmeniniams poreikiams sugebėjo įgyvendinti daugybę paramos Ukrainai veiksmų be jokios algos, be biuro, sandėlių išpildė labai daug Ukrainos kariams reikalingų poreikių. Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėjas Ignas Klėjus.
– Man kyla natūralus klausimas: ar tu, jūs, kaip komanda, suprantate, kad darote turbūt daugiau nei kai kurios Vakarų valstybės?
– Geras klausimas – nežinau atsakymo. Esmė tokia, kad dirbame truputį kitame fronte. Karo frontas, darbas su informacine agresija, propaganda, problemomis, ėjimas į konfliktą iš dalies tave labai motyvuoja, antras dalykas, yra labai daug neapibrėžtumo, sudėtingų situacijų, kuriose nėra atsakymų. Aš komunikuoju tai, kas daugmaž yra aišku, bet galima sakyti, kad siaubas, kuris lieka už kadro, yra dar niekur neaprašytas.
Čia dar labai daug ciniškumo. Aš bandau komunikuoti motyvuojančiai, kad kiltų moralinė dvasia, bet yra labai daug šlykštaus karo momentų, sudėtingumo, kai reikia grąžinti nekokybiškų prekių užsakymus ar ne taip panaudojama parama, ji ne ten nueina. Kai komunikuoji, sudedi šviesiausius taškus.
Kasdieniniame darbe yra ciniškumo, jo į viršų nelabai traukiu, bet apmokėti sąskaitas, rinkti pinigus, aktualizuoti problemas, kalbėti apie žemiškus norus yra labai sudėtinga – kiekvieną dieną galvoti, kad tai gali būti paskutinė diena, nes rytoj žmonėms bus nebeaktualu. Šitie dalykai laikosi tik tada, kai panašiai mąsto kritinis kiekis žmonių. Tai yra ir aktyvizmo, ir savanorystės esmė. Atsipalaiduoti nuo socialinės, politinės veiklos padeda savanorystė, kai nueiname ir daliname maistą, vežame pagalbą.
– Kiti žmonės gali kalbėti apie informacinį nuovargį, bet tu dirbi su tuo kiekvieną dieną, natūraliai ateina nuovargis. Ar jauti nuovargį?
– Aš labai aiškiai atskiriu dalykus. Aš tiesiog vadovauju kaip organizacijai, įmonei, esu kaip įmonės vadovas ir viskas. Turiu patirties kaip kūrybos vadovas ir kaip įmonės vadovas. Aš nelendu į tam tikrus niuansus, kalbu apie esmę ir viskas. Aš net 90 proc. žmonių, kuriems suteikiame pagalbą, nei mačiau, nei pažįstu, nei ką, pasiskirstome darbais ir pasitikiu komanda. Pas mus – 10–20 žmonių, priklausomai nuo projekto.
Kai kurie žmonės nėra ypač malonūs iš pirmo žvilgsnio, bet kas liečia pagalbą Ukrainai, visada einu į kompromisą. Kas nuveš, atveš, iš ko pirkti, kaip suteikti, man visiškai nesvarbu. Kaip Churchillis sakė: aš susitarsiu ir su velniu, kad nugalėčiau priešą. Kas susiję su aktyvizmu, tai turi būti moraliai švarus dalykas.
Ar įmanoma civilizuotai diskutuoti, kai žmonės nesusitaria nuo pamatų? Aišku, galima diskutuoti manipuliatyviame lygyje, bet tada truputį įsitrauki į žaidimą. Juk jie iš esmės su tavimi nediskutuos – jiems ne to reikia.
– O aktyvizme emocinis nuovargis?..
– Aš visada buvau aktyvus, tik kovojau su abstrakčiais momentais. Kai kuri komediją, kovoji su žmonių kvailumu, nenoru įsigilinti, silpna, paviršutiniška edukacija arba humanitarinio išsilavinimo nuvertinimu, homofobija ir t. t. Tai – gana abstraktūs dalykai. Dabar yra konkretus priešas, dabar žmonėms ir paaiškėjo visa ta kova. Kai kas suprasdavo ir anksčiau, o dabar įjungi penktą pavarą.
Aš visada vengiau tokio aktyvizmo, bet dabar nėra kur slėptis, nėra su kuo maloniai šnekučiuotis. Dabar jau viskas aišku, nebent reikia suteikti pagalbą, išgelbėti žmones. Tai kaip su Raudonuoju Kryžiumi: jie kalba su visomis karo pusėmis, nes jiems reikia evakuoti žmones.
– Per šiuos mėnesius perskaičiau visą tavo socialinių tinklų dienoraštį. Labai daug įvairiausių įvykių, susidūrimų su žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę šio karo atžvilgiu. Kalbu apie tuos žmones, kurie palaiko Rusiją dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių.
– Gal ne kiek palaiko Rusiją, kiek nepalaiko Lietuvos.
– Ar tu gali, nori su jais kalbėti ir ar turi ką jiems pasakyti?
– Aš dažniausiai nelabai su jais bendrauju, bet šiaip stengiuosi nepraleisti pro akis. Jei praeina žmogus su kažkokia vėliava ar simboliu ar ką pasako, tai dažniausiai sureaguoju, pasisakau. Tai gali virsti ir muštynėmis.
Pavyzdžiui, buvo situacija su vairuotoju. Jeigu jis būtų be dujų balionėlio ir mane stipriau pastumtų, aš tikrai jam trenkčiau ir nematau tame nieko blogo. Muštynėse nieko labai blogo nematau, kai tave puola, – gali gintis.
Taip, fizinis smurtas apskritai nėra labai toleruotinas dalykas taikos metu, bet šiuo konkrečiu atveju mielai su juo pasimuščiau. Bet ten buvo tokia situacija – jis turėjo ginklą, o aš nelabai mėgstu dujų į akis. Jeigu žmonės eina agresyviai į tavo pusę... Aš agresyvesnis visąlaik su ideologija: imk, pripažink sau, pasakyk tai, nemeluok... Man atrodo, kad šiaip jie ten visi bailiai.
Jeigu tu Rusijoje esi laisvas, mąstantis žmogus, tau gresia arba kalėjimas, arba marginalizavimas. Dėl to žmonės, kurie potencialiai galėtų būti laisvi ir mąstantys, sąmoningai to nepasirenka dėl savisaugos ir viskas.
– Manai, jie neatstovi savo ideologijos?
– Jie net neturi ideologijos, jie tiesiog yra prieš viską: prieš konservatorius, Lietuvą, mokslą, prieš bet ką arba už. Tai nesuderinami pasauliai. Jie mums – marginalai, mes jiems – atmatos. Vertinimas, švelniai tariant, nėra adekvatus.
Aš darau ne dėl žmonių reakcijos, o kad padaryčiau. Man tos reakcijos... Žmogus ateina su Rusijos vėliava, man nesvarbu, ką jis galvos, man svarbu, kad aš ją atimsiu ir suplėšysiu. Mums nesvarbu, ką jaučia rusai, mums svarbu juos išspirti. Kuo daugiau mirusių okupantų, tuo geriau, kuo mažiau Lietuvoje žmonių, kurie tuos okupantus palaiko, tuo geriau.
– Bet yra du skirtingi dalykai: žmonės, kurie palaiko Lietuvoje, ir Rusijos Federacijos žmonės.
– Taip, Rusijos Federacijos žmonės yra agresoriai ir turi būti utilizuoti, o kurie čia, su jais reikia kažkaip dirbti, bendrauti. Bet pirminė reakcija šiuo metu, kai vyksta karas, genocidas Ukrainoje, tai nežinau, ar labai noriu su jais diskutuoti. Yra vėliava – reikia, kad jos nebūtų, yra tam tikri ženklai – reikia, kad jų nebūtų. Jie nori pasisakyti, tegul pasisako, bet ir tu jiems turi atsakyti. Jie turi teisę į žodžio laisvę ir tu turi teisę į tą žodį reaguoti. Manau, viskas kaip ir logiška. Vis tiek šitų dalykų nesukontroliuosi.
O tai, kad reikia mažiau agresijos, daugiau civilizuotų diskusijų... Ar įmanoma civilizuotai diskutuoti, kai žmonės nesusitaria nuo pamatų? Aišku, galima diskutuoti manipuliatyviame lygyje, bet tada truputį įsitrauki į žaidimą. Juk jie iš esmės su tavimi nediskutuos – jiems ne to reikia. Jie gi sakys: taip, taip, taip... Pavyzdžiui, visi mūsų „vatnikai“ kaip ir palaiko Ukrainą, bet kai atsiranda esminiai momentai, kaip sankcijos, ekonominiai ribojimai, ginkluotės tiekimas, Vakarų valstybių konsolidavimas, vakarietiškumas, tada požiūriai stipriai išsiskiria. Labiau kalbu ne apie „vatnikus“, o apie antivalstybininkus.
– <...> Karo pradžioje buvo manoma, kad visgi žmonės Rusijoje supras, atsitokės, išeis į gatves. Mes jiems ir skambinome... Bet skaičiau keletą tavo įžvalgų dar prieš karą. Atrodo, kad tu nelabai jais tikėjai ir iki karo.
– Aš jais netikėjau jau paskutinius kokius trejus metus. 2014 metais dar buvo kažkoks naivus tikėjimas, bet... Esu buvęs Rusijoje 2016-aisiais, pasirodęs, dalyvavau humoro projektuose, bandžiau įgyti patirties, nes kūrybinė sritis buvo labai įdomi, bet žiūrėdamas į socialinius dalykus supratau, kad tai miręs reikalas, kai sąmoningi, protingi žmonės save specialiai nugesina alkoholiu, nihilizmu ar metaironija.
Jeigu tu Rusijoje esi laisvas, mąstantis žmogus, tau gresia arba kalėjimas, arba marginalizavimas. Dėl to žmonės, kurie potencialiai galėtų būti laisvi ir mąstantys, sąmoningai to nepasirenka dėl savisaugos ir viskas. Viskas aišku. Apskritai matome, kad rusų kultūra stovi ant labai stiprios manipuliacijos.
Visas pokalbis – birželio 27 d. laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
