Devynis mėnesius vis kitur Europoje gyvenęs žurnalistas Andrius Užkalnis tokiose išvykose ieško ir įkvėpimo naujoms mintims, ir ramybės nuo kitų akių. LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ jis tikina, kad šnabždesiai už nugaros nebeerzina, bet vis tiek užima dėmesio lauką, ką norisi eliminuoti. Jį nebe taip erzina ir kiti dalykai, svarsto, gal tai – branda?
Per devynis mėnesius A. Užkalnis su mylimąja Fausta Marija Leščiauskaite pagyveno Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje. Jis to nevadina kelione: žmonės kelionę įsivaizduoja kaip buvimą kelyje, o tai buvo labiau panašu į „iš vieno namo į kitą“, kuriuose įsikuri ir gyveni.
Su pora kartu keliauja ne tik jų mylimi šunys bei jų dubenėliai, bet ir namus svečioje vietoje sukuriantys daiktai, pavyzdžiui, mėgstamiausi puodeliai. „Tai ne sentimentalūs dalykai – yra skirtumas, iš ko tu geri kavą, iš ko tau patogu ją gerti“, – pažymi jis.
Kiekvieną naują gyvenamąją vietą tenka iš naujo prisijaukinti. Per pusantro mėnesio ar daugiau padarai tą vietą sava, ji tampa mini namais, sako pašnekovas.
„Per tą laiką spėji atrasti savo parduotuvę, vedžioji šunis, tad turi savo maršrutus, kuriais eini. Pažįsti kaimynystę, pirmas dienas labai daug fotografuoji, o paskui jau: aha, čia jau esu viską nufotografavęs, kas atrodė įdomu, reikia ieškoti kažko kito.
Tikriausiai tame didžiausias dalykas – neprognozuojamumas, kurį man buvo sunkiausia paaiškinti žmonėms. Daug žmonių, kurie norėjo pakviesti į laidą, susitikti, turėjo su manimi reikalų, klausinėjo, kada planuoju grįžti. Aš visą laiką turėjau nuoširdžiai atsakyti: aš neplanuoju, tiesiog nežinau. Žinojau, kad tai kažkada turi baigtis, bet aš tikrai neplanavau. Žmonėms, ypač Lietuvoje, tai labai „prieš plauką“, sukelia didelį nepatogumą. Tikriausiai yra dvejopas jausmas: jiems nepatinka neapibrėžtumas, kad su manimi neįmanoma susitarti, bet ir yra daug žmonių, kurie, man atrodo, irgi taip norėtų, bet yra pririšti tam tikrų dalykų“, – dalijasi A. Užkalnis.
Bet kodėl jis taip veržiasi į svečius kraštus? Kodėl nepakanka savų namų, savos sodybos, Lietuvos? Tikriausiai tai – nuolatinis išėjimas iš komforto zonos tam, kad kiltų minčių, kad turėtum apie ką rašyti, galvoti, teigia žurnalistas. „Išeini iš komforto zonos, prisijaukini naują vietą tam, kad paskui ją vėl paliktum ir keliautum į dar kitą“, – kalba jis.
Jau seniai nebekreipiu dėmesio, kai žmonės žiūri ar šnabždasi. Tai neerzina ir neskauda, bet užima dėmesio lauką, nelabai gali atsipalaiduoti, koncentruoti mintis kitur, nes visą laiką esi truputį ant scenos.
Palikti prisijaukintų vietų jau nebesunku – nelengva palikti tik Kaliforniją, nes ten A. Užkalniui – tarsi amžina komforto zona, ten viskas sutampa su tuo, ko jam norisi.
„Nepasakyčiau, kad ten naujų minčių išsiprovokuoja daugiausiai, nors skaitytojai su tuo nesutinka. Man, pavyzdžiui, visi sako, kad kai būnu Amerikoje, ypač Kalifornijoje, mano rašymas būna pats įdomiausias. Žmonės visą laiką taip sako. Toje vietoje tikrai yra mano širdis“, – pasakoja A. Užkalnis.
Visgi per šią devynių mėnesių išvyką jis Amerikos nepasiekė – nuolat buvo Europoje. Viskas prasidėjo Austrijoje. A. Užkalnis pabuvojo ir Italijoje: Apulijoje, tada ilgai buvo Sicilijoje, Palerme, ten sutiko ir Naujuosius metus, tuomet trumpai lankėsi Kampanijoje prie Neapolio, gana ilgai buvo prie Komo ežero. Galiausiai keliautojai išsiruošė į Prancūziją, kurios didelis mėgėjas pašnekovas prisipažįsta nesąs.
„Tai tikriausiai jaunystės traumos, arogantiški Paryžiaus padavėjai. Bet buvome Avinjone ir man tikrai labai patiko, padarė didelį įspūdį. Paskui važiavome į Portugaliją – kuo toliau į Vakarus, jau toliau nebeįmanoma. Portugalijoje buvau buvęs labai seniai, nebuvau buvęs 27 metus. Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko kontrastas, kaip ji pasikeitė, nebėra ta kažkokia vargana Europos šalelė, kuri yra vos vos Europos Sąjungoje“, – pasakoja jis.
Be to, kad išvykęs atranda įkvėpimo naujiems darbams, A. Užkalnis sako: svetur lydi geras jausmas, kad niekas tavęs nepažįsta ir į tave nežiūri, tik kaip į turistą.
„Dirbi lietuviškam skaitytojui, klausytojui, žiūrovui, tai mano profesija ir kodėl dabar nuo to taip nori pabėgti? Bet iš tikrųjų, kai visą laiką esi matomas, tai pradeda ne tik varginti, bet atklijuoja mintis nuo kitų dalykų.
Pradedi apie tai galvoti, nors jau seniai nebekreipiu dėmesio, kai žmonės žiūri ar šnabždasi. Tai neerzina ir neskauda, bet užima dėmesio lauką, nelabai gali atsipalaiduoti, koncentruoti mintis kitur, nes visą laiką esi truputį ant scenos“, – teigia laidos pašnekovas.
A. Užkalnis neslepia: anksčiau turėjo didelių problemų su giminių baliais, tetomis ir dėdėmis, kurie prašydavo pakalbėti kaip per radiją, į tai reaguodavo skausmingiau, bet dabar pasikeitė, tapo žymiai ramesnis. Gal tai – branda, svarsto jis. „Gal pasidariau nuobodesnis, bet mažiau konfliktiškas“, – apibendrina žinomas vyras.
Plačiau – birželio 28 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše. Laidą vedė Lavija Šurnaitė ir Gerūta Griniūtė.
Parengė Indrė Motuzienė.
