Akordeono virtuozas Martynas Levickis, į šoną bent trumpam padėjęs pailsinti akordeoną, pramankštinti miklius pirštus ir atsigauti po įtempto laikotarpio mėgsta ne kur kitur, o namie – atostogos jam daugiau nei aplinkos pakeitimas.
Viso pokalbio su M. Levickiu klausykite čia:
– Ar įsivaizduoji save grojantį per Jonines?
– Be abejo, įsivaizduoju daug kur save grojantį, daug kur ir kviečia, klausimas tik, ar yra laiko ir noro. Džiaugiuosi, kad galiu rinktis, tačiau tai nereiškia, jog prie laužo jau tikrai negročiau. Yra tekę groti ir užstalėje, ir giminėms – nuo vaikystės tai dariau.
– Kaip dažnai nutinka, kad tavęs prašo pagroti net tose vietose, kur akordeoną sunku atrasti?
– Ko gero, žmonės tikisi, kad pagrosiu, neretai taip ir nutinka. Esu ganėtinai išrankus akordeonams, kai kuriems trūksta klavišų, kai kurie per maži ir tai iš tikrųjų yra didelė problema. Su bet kokiu akordeonu gal polką ar valsą ir sugročiau, o gal ir ne.
Praėjusią vasarą mano sūnėnas buvo užsikabinęs groti akordeonu, paėmiau jo mažą instrumentą ir pradėjau išvis abejoti, ar groti moku, buvo keista prisiliesti prie tokio mažo instrumento. Ir atstumai kiti, ir oro valdymas skiriasi.
– Ko tikiesi iš šios vasaros?
– Pastarieji 10 metų buvo labai intensyvūs, o praėjusieji treji ar ketveri – itin intensyvūs, ypač vasarą. Turėjau nemažai vasaros festivalių, labai daug Vokietijoje, tačiau ši vasara yra išskirtinė – pagaliau išsikovojau turėti laisvo laiko – rugpjūtį galėsiu atostogauti. Tai yra didžiulis įvykis mano gyvenime.
Ši vasara yra išskirtinė – pagaliau išsikovojau turėti laisvo laiko – rugpjūtį galėsiu atostogauti. Tai yra didžiulis įvykis mano gyvenime.
Aš nemoku planuoti atostogų, neturiu tokio įpročio, o kai ateina suvokimas, kad jų labai reikia – nebėra laiko. Šiais metais rugpjūtį galėsiu veikti, ką tik panorėsiu, iki tol turiu intensyvų grafiką, daug laiko leisiu tarp Vokietijos ir Lietuvos.
Tačiau prie didelės darbų kaitos jau pripratau (...), išmokau ne tik koncertuoti, bet ir ruoštis koncertams – nors to laiko yra tikrai nedaug.
– Ar gali pavadinti save darboholiku?
– Tikrai galiu save pavadinti darboholiku. Kai kada tame darbe lengva pasislėpti nuo gyvenimo apmąstymų – manau, kad tai yra gerai, tačiau reikia jausti balansą. Ypač tada, kai kūnas pradeda prašyti sustoti, kuomet galva pradeda sakyti, kad reikėtų sustoti. Atsiranda tokių požymių ir džiaugiuosi tuo – esu ne robotas, o žmogus.
– Kur vyks tavo ilgai lauktos atostogos?
– Man labai patinka šis klausimas, nes niekur nevažiuosiu. Tai skamba taip nuobodžiai, tačiau tai yra mano rojus – pabūti namie, susitvarkyti namus, išsiskalbti, nuvalyti dulkes. Tokiems dalykams dažnai pristinga laiko.
Tai skamba taip nuobodžiai, tačiau tai yra mano rojus – pabūti namie, susitvarkyti namus, išsiskalbti, nuvalyti dulkes. Tokiems dalykams dažnai pristinga laiko.
Ko gero, kad kažkur pavyks ir trumpam išvykti, bet bilietų rankose dar neturiu ir tai man taip pat yra labai svarbu, nenoriu susiplanuoti per daug. Rugpjūčio laukiu kaip atokvėpio.
– Jei reikėtų išsirinkti vieną salę pasaulyje, kuri tobulai tiktų akordeono muzikai, – kur būtų ta salė? Ar tokių salių turime Lietuvoje?
– Kol auga vaikas, negali nuspręsti, kad jis bus aukščiausio lygio muzikantas – jei kalbame apie naują koncertų salę Lietuvoje (...). Viliuosi, kad ji bus aukščiausio lygio.
Visai neseniai grojau Vilniaus filharmonijoje, galbūt atsisėdau skirtingame taške, nei įprastai, tačiau mane tikrai nustebino salės akustika. Nors ten yra buvę ir kitų patirčių, kai garsas visai neskrieja, o akordeonui tai yra labai svarbu.
Mano mylima Kotrynos bažnyčia yra viena tų vietų, kur visada gera sugrįžti, Vokietijoje tų salių yra tikrai daug. Man nusišypsojo laimė ne vieną kartą pasirodyti Elbės Filharmonijoje Hamburge – tai viena prestižiškiausių salių ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje.
– Koks yra didžiausias tavo košmaras?
– Kairės rankos mygtukai yra apjuosti veilokėliu, vasarą, kai karšta, rankos pirštai prakaituoja, veilokas išbrinksta, prisirenka purvo – lengva įspausti klavišą į instrumento vidų. Tai yra mažas košmaras. Tačiau man ganėtinai dažnai nutinka taip, kad instrumentas lūžta.
Techninės problemos ištinka dažnai, jaučiuosi kaip „Fomulės 1“ vairuotojas, kuris nuolat turi tvarkytis su techninėmis kliūtimis.
