Daugeliui Irena Ulvydaitė-Snabaitienė iki šiol neatsiejama nuo legendinės grupės „Vaivorykštė“. Dainininkė prisimena populiariausių grupės dainų istoriją, pasakoja apie gyvenimą ankstyvoje vaikystėje netekus tėvų ir atvirauja, kodėl kadaise buvo skaudu girdėti ne jos atliekamą „Debesėli, debesėli“.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kaip dabar atrodo jūsų muzikos grupė?
– Saksofonininkas Jonas Kepalas – su mumis nuo „Vaivorykštės“ laikų, mano vyras Stasys taip pat yra muzikantas nuo „Vaivorykštės“ laikų ir aš – visi trys, kurie kažkada buvome ir dabar esame.
– Koks yra jūsų repertuaras?
– Mūsų repertuaras yra didžiulis ir įvairus, grojame daug metų, turime iš ko rinktis. Kai kurios dainos yra likusios nuo „Vaivorykštės“ laikų, yra šiek tiek atnaujintos, atgaivintos. Dainuoju daug dainų, verstų iš užsienio kalbų, mūsų repertuare yra ir lietuviškų kūrinių, ir kūrinių jaunimui.
Dabar tik atsiribojau nuo anglų kalbos, nenoriu juokinti publikos ir dainuoti angliškai. Jaunystėje dainuodavome įvairiomis kalbomis, net ispaniškai, dabar daug žmonių supranta tas kalbas, tai geriau nerizikuoti.
– Nedaug kas žino, kad daina „Debesėli, debesėli“ nėra Gintarės Karaliūnaitės daina...
– Ši daina pirmą kartą buvo sudainuota 1979 metais. Ta karta, kuri augo tuo metu, mano bendraamžiai, žinojo mano atlikimą (...). Tų laikų muzika buvo silpnesnė, Gintarė išleido savo įrašą ir visi pasigavo, kad tai Gintarės daina, juolab kad radijo stotys pristatydavo šią dainą kaip jos dainą.
Tada sukilo žurnalistai ir pradėjo sakyti, kad ji nėra pirmoji atlikėja. Buvo juokinga, mane iš naujo kvietėsi į televiziją, vyko atgimimas.
– Ar jums dėl to buvo skaudu?
– Tuo metu buvo labai skaudu. Skambinau į vieną radijo stotį, kai jie pasakė, kad sugros Gintarės naują dainą – drįsau pasakyti, jog tai ne jos daina, tai italų dainininkės daina, kurios tekstą mes išvertėme. Jie man labai maloniai atsakė: „Tada buvote jūs, o dabar yra Gintarė.“ Taip viskas ir pasibaigė, bet žiniasklaida sukilo, iš naujo mane atrado.
Gintarė dainuoja ir dabar, neseniai ją mačiau Panevėžyje, dainavo ir „Debesėli“ – tegul dainuoja jaunimas, man nėra gaila. Visi galime perdainuoti kitų dainas, svarbu susimokėti autorines teises ir tiek – ir aš dainuoju kitų dainas.
– Tais laikais didelę dalį repertuaro sudarydavo italų dainos, ypač tos, kurios prieš tai skambėjo Sanremo muzikos festivalyje – kodėl?
– Todėl, kad italų dainos yra labai melodingos. Aš žavėjausi, žaviuosi ir dabar pasigendu tų tikrų, melodingų dainų, kuriose aiškiai girdimas priedainis, kuris griebia už širdies. Kai dabar pasiklausau jaunosios kartos dainų, suprantu, kad jie tik išdainuoja tekstą, nebėra kulminacijų.
Kartais sakau, kad mane tuoj puls depresija nuo tų kitaminčių.
Dažnai visiems sakau – keičiasi kartos, keičiasi poreikiai, suprantu, mėgstu klasiką, džiazą, bet norėtųsi, kad vežtų ir populiarioji muzika (...). Bet matau, kad ir jaunimas dabar mėgsta perdainuoti senąsias dainas.
– Dar vienas kūrinys, apipintas legendomis – „Skrieja kamuolys“, kas parašė šį kūrinį?
– Jį parašė „Vaivorykštės“ koncertmeisteris Eugenijus Jankevičius, o tekstą sukūrė poetė Elena Mezginaitė. Tuo metu „Žalgirio“ futbolo komanda buvo „ant bangos“. Aš grupėje buvau arkliukas, kuris ima publiką, todėl man ir duodavo tokias dainas, kurias galėčiau apžaisti.
Pasigaminome didžiulį gražų kamuolį, nuspalvinome dėmėmis ir dainavome, rėkdami „Žalgiris“ (...). Aš pati nelabai žinojau, kad daina tokia populiari, bet kai teko koncertuoti Vilniuje, prie manęs priėjo ir pasakė: „Žinome jus, dainuojate apie „Žalgirį“, tai himnas.“ Smagu, kad kai kurios dainos vis dar gyvena savo gyvenimą.
– Ar žmonės vis dar paprašo jūsų kartais padainuoti rusiškai?
– Šiuo metu rusiškai dainuoju tik vieną dainą ir tai ne visada (...), publika mane priima šiltai ir kartu dainuoja. Kitų dainų rusų kalboje niekada nedainavau. Buvo laikas Panevėžyje, kai visi save gaubė rusiška muzika, tada dainuodavau kiek daugiau. Dabar taip nėra.
Būna tokių renginių, kai pasako, kad norime, kad nebūtų dainų rusų kalba – apie kompozitorius nesako. Aš mandagiai atsakau, kad esu prieš karą, bet ne prieš muziką, ne prieš Alą Pugačiovą, kuri yra pasmerkusi Putiną.
– Kaip manote, ar diskusijos apie jūsų kartos žmones, išgyvenusius sovietmetį, režimą, turėjusius rinktis pusę, vis dar yra aktualios, ar jos dar besitęsia?
– Taip, žinau tokių atvejų, buvusių karininkų vaikai dabar dirba čia, mūsų mokyklose, palaiko tą kitą pusę, ne Ukrainą – prigimtis. Man pikta, juk jie tiek metų čia gyveno, žino mūsų istoriją – kaip taip.
Aš nekalta, kad gimiau tokiame režime, man taip pat buvo plaunamos smegenys – buvo toks gyvenimas, o ką daryti, dabar yra kitaip, reikia išgyventi tarp žmonių, kurie galvoja kitaip, reikia save suvaldyti, nesinervinti, bet mane tai labai veikia. Kartais sakau, kad mane tuoj puls depresija nuo tų kitaminčių.
Jie yra užpuolikai, o ne mes ir ne Ukraina. Ir dar jie nemoka lietuviškai – pragyvenus po penkiasdešimt metų, kaip galima nemokėti kalbos. Jei jums nepatinka čia, varykite ten, kur patinka.
– Kur jūs gyvenote „Vaivorykštės“ laikais?
– Gyvenome Panevėžy, bet miegodavome viešbučiuose, kaip ir Vilniuje – viskas būdavo apmokėta, buvome saviveiklinis ansamblis, bet iškovojęs liaudies kolektyvo vardą. Ne kiekvienas tokį statusą gaudavo – mus publika labai mylėjo. Visi dirbdavome eilinius darbus, o savaitgaliais koncertuodavome.
– Kai jums buvo 12 metų, per kelis mėnesius netekote abiejų tėvų – kaip atrodė jūsų gyvenimas?
– Buvau ką tik baigusi pradinę mokyklą. Buvo didelė tragedija, mano mamytė ilgai sirgo vėžiu, o tėtis susirgo ūmia kraujo vėžio forma. Gyvenau pas mamytės seserį, man buvo labai liūdna, kadangi palikau šeimą Joniškyje, jų labai pasiilgdavau.
Apsigyvenau Žagarėje, internate, baigusi aštuonias klases gavau pasiūlymą išvykti į M. K. Čiurlionio mokyklą, bet pabijojau atitrūkti nuo brolių ir seserų dar kartą.
– Iš kur jūs išmokote muzikuoti?
– Sakyčiau, kad tai – Dievo dovana, talentas, duotas iš aukščiau. Visa mano giminė tokia, visi muzikuojame iš klausos.
