Pirmąsias kasetes gavau 1996-aisiais. Man buvo devyneri. Vaikų popchoro „EN-DEN-DU“ ir Vaiduoklio iš „Kibir Vibir“ kasetę mama nupirko po apsilankymo festivalyje „Laumės juosta“ Palangoje. Kitą – po apsilankymo S. Gedos, K. Antanėlio ir E. Nekrošiaus roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Pastaroji kasetė padėjo pamatus mano muzikiniam skoniui.
Tais pačiais metais dvi kasetes padovanojo tėvas. Vargu ar jis, kaip retai apsilankantis svečias, pats tai sugalvojo – tikriausiai pasufleravo mama. Gavau populiarias klasikos melodijas ir Latvijos vaikų ansamblio kasetę (nes tėvas – latvis), kur tokius hitus, kaip Flinstounų dainelė ir „Circle of Life“, aranžavo Raimonds Pauls.
B pusėje buvo tie patys kūriniai, tik atliekami nebe laužyta anglų kalba, o latviškai. Vėliau iš tėvo dar gavau Elvį, Joe Dassiną (abi kasetės mirtinai nuklausytos), Joan Baez, bitlus (mažiau patiko) – turbūt tai, ką pats labiausiai mėgo. Ši suaugusiųjų muzika visam laikui įsigraužė į pasąmonę.
Po poros metų, susitaupiusi litų, pasiryžau apsilankyti „Muzikos bomboj“ Gedimino prospekte. Tada ir turbūt dar kokius 15 metų muzikos parduotuvėse visad labai jaudindavausi. Galbūt dėl to, kad tekdavo palikti daug pinigų. Bet jausdavausi taip, tarsi nežinočiau, už kurio galo tą kasetę ar CD paimti, o kartais dėkliuko viduje dargi nieko nebūdavo (dėl vagių), tad tekdavo eiti pas pardavėją, o tas (visad vyras) kreivai nužiūrėdavo, kaip aš čia perku SEL ir „Titaniko“ garso takelį…
Pastarasis pirkinys daug ko išmokė. Sužinojau, kad kiti „Titaniko“ kūriniai ne tokie pritrenkiantys kaip Celine Dion daina. Dauguma netgi išvis be žodžių… Taip pat sužinojau, ką reiškia „mix“, – SEL kasetėse pasirodė esantys singlai (to termino, aišku, nežinojau), taigi tiesiog po kelias tos pačios dainos versijas („Pyp Club Mix“, „Lights Mix“, „Atmospheric D’N’B“…).
Ačiū Dievui, kad bent jau originaliosios dainos „Lengvai“ ir „Svetimi“ bei bonusas „Bet tai kaip tau mano… (naktys)“ – buvo tikrai žiauriai geros. (Čia man vis dar vos 12 metų.) Tuo metu įsigyta ir nuostabi „Spice Girls“ hitų piratinė kasetė (man atrodo, Gariūnuose), ir originalios L+ „Lauko vidury“ bei Foje „1982“. Kasečių klausydavausi per senutėlį mažutėlį magnetofoną ir per naują firminį nešiojamą grotuvą, svėrusį kaip visas rankinukas.
Nesu muzikos kolekcionierė ir šiaip daiktų mažai perku, bet kai kuriuos labai branginu ir saugau. Net ir visokias (galimai) šiukšles. Mano muzikos kolekcija visai nedidelė, objektyviai – visiškai nereikšminga, bet man – neįkainojama. Aišku, kokį trečdalį bevertės, neklausomos muzikos tikrai galėčiau išmesti, bet nekyla ranka. Tarsi išmestum nykstantį paveldą.
Jei iškilmingas pirkimo aktas keldavo stresą, tai kasečių įrašinėjimas ir perrašinėjimas buvo itin malonus, tik atidumo reikalaujantis laisvalaikio užsiėmimas. Seniausias mano turimas artefaktas – ant latviškų kalėdinių giesmių įrašytas Ainio ir Gedimino Storpirščių albumas „Tarakonas iš vaikystės“. Ant likusios juostelės B pusėje – Keistuolių „Aukštyn kojom“. Abejoju, ar po šitų šedevrų vaikams dar kas nors gražesnio besukurta.
Kitą šedevrą perrašė prastai besimokęs chuliganavotas klasiokas – nė iš šio, nė iš to taukštelėjo ant mano suolo kasetę ir pareiškė, kad man turėtų patikti. Tai buvo „Nirvanos“ koncertas „MTV Unplugged in New York“, savaip pakreipęs mano būsimą gyvenimą.
Kasečių laikotarpis mano gyvenime – vos keleri metai, bet jį pailgino galimybė įsirašyti geriausius hitus iš radijo. Vėl ir vėl traškindavau didelius naujo žydros spalvos magnetofono su dviem kasetėmis ir CD mygtukus. Viena užduotis – sustabdyti įrašą prieš pat radijo džinglą ar vedėjų balsus (arba paskui atsukti juostelę tiksliai iki to momento). Kita – sužinoti atlikėjo ir dainos pavadinimą. Kruopščiai pildytuose kasečių aprašuose įamžinti tokie pavadinimai, kaip „Chranberries“, M. Kerie, „Hoowhaphonic“, „Loveconaction“, „Original Prangster“, Dezrey.
2001 m. baigiau septintą klasę, o mano vasaros hitų rinkinyje skambėjo tokie seksualinio pobūdžio kūriniai, kaip „Omegos“ „Tu mano mergytė“, „Skamp“ „Padaryta dar viena“, „Bloodhound Gang“ „Bad Touch“ ir Shaggy „It Wasn’t Me“. Kitais metais, įsibėgėjus mokyklinėms diskotekoms Vilniaus M. Daukšos mokykloje, perėjau rusiško popso fazę – „Ruki Vverh“, Shura ir „Tatu“ maišėsi su Natalie Imbruglia, Bryanu Adamsu ir ATB.
Iš šeimos nei kasečių, nei kompaktų nepaveldėjau, persikrausčius į naują butą rasta vinilų krūvelė buvo išdalinta kiemo vaikams – buvau per maža tai sustabdyti. Teta muzikos nesiklausydavo, bet būtent pas ją atsirado pirmieji kompaktiniai diskai – rinkinys „Goodbye, Lady Di“ (apie princesę nieko nežinojau, bet mama apie ją kalbėdavo susijaudinus) ir nuostabus Whitney Houston 1998-ųjų albumas „My Love Is Your Love“ (nė kiek nepasenęs).
2000 m. įsigijau pirmuosius savo CD. Pradėjau nuo to, kas svarbiausia, – Scooter ir „Backstreet Boys“. Abu piratiniai rinkiniai buvo skirti naujo tūkstantmečio pradžiai. Nors miglotai suvokiau, kad brangiose parduotuvėse egzistuoja albumai su geresniu dizainu ir kitaip išrikiuotomis dainomis, piratiniai rinkiniai patenkindavo visus mano poreikius.
Visų pirma, juose būdavo net apie 20 dainų (apie 70 minučių muzikos) – arba „geriausi hitai“ (jei jau smarkiai atsilieki nuo atlikėjo diskografijos), arba naujausias albumas, plius kiek telpa – bonusiniai hitai. Su hitų rinkiniais esu skaudžiai apsigavusi tik kartą, kai Čekijoje išsirinkau Celine Dion kompaktą – kurį laiką jo klausiau, stebėdamasi, kodėl balsas toks prastas, o paskui žurnale pamačiau tikrąjį Celine Dion veidą ir sužinojau „koverio“ sąvoką.
Pagrindinė kompaktų pirkimo vieta man buvo kioskų eilė prie Antakalnio žiedo. Tik vėliau sužinojau ir dar vėliau išdrįsau nueiti į legendinį muzikos turgelį miškelyje už žiedo. Draugė tada iš automobilio bagažinės nusipirko „Linkin Park“ „Hybrid Theory“, kurį aš iš jos persirašiau (tokią technologinę galimybę turėjau tetos darbe – Seimo skaitykloje, kur darbuodavausi ir spausdintuvu, ir kopijavimo mašina, gamindamasi CD viršelius su lyricsų knygele).
Keletą prastos kokybės CD esu įsigijus „Rygos“ parduotuvės (dabar „Maxima“) prieangyje, o „G&G Sindikato“ „Gatvės lygą“ su lavono pėdomis viršelyje pirkau ką tik atidarytoje nesuvokiamo masto Žirmūnų „Hyper Rimi“ – per „plotą“ namuose tą CD iš manęs kažkas pavogė.
Bet didingiausia vieta buvo Kalvarijų turgus, kur nukeliavusi paskęsdavau pasirinkimų jūroje – saulės kepinamose kioskų vitrinose bluko bokštų bokštai geriausių ir blogiausių kompaktų. Nebūdavau godi, išsirinkdavau vieną ar du, kainuodavo po 10 litų. Ne visi patikdavo – juk tiksliai nežinodavau, ką perku, dažniausiai būdavau girdėjusi tik vieną kitą radijo hitą.
Kai kurie CD dabar atrodo menkai pažįstami – nes sukdavau vos porą dainų. O štai „Coldplay“, „Guano Apes“, „Linkin Park“, Marilyn Manson, Eminemo – nuzulinti, nučiupinėti, atmintinai žinau, kurią dainą praskipinti, kiekviena nata nostalgiškai griebia už širdies.
Kompaktai cirkuliavo ir kaip meilės kalba – nežinau, ar būtų man patikęs „Metallicos“ „St. Anger“, jei nebūtų įrašytas mylėto klasioko (kito). Nežinau, ar iki šiol suimtų drebulys išgirdus „Pearl Jam“, jei tas pats klasiokas nebūtų įrašęs ir padovanojęs „Ten“.
Pirmieji originalūs kompaktai, kuriuos, vėlgi stresuodama, įsigijau „Muzikos bomboj“ ant Jakšto ir Goštauto g. kampo, buvo „Nirvanos“ „Incesticide“ ir Jimi Hendrixo „Axis: Bold as Love“. Turbūt tam buvo skirta pirmo kurso stipendija, nes vienas kompaktas kainavo kosminius 60 litų.
Kompaktai cirkuliavo ir kaip meilės kalba – nežinau, ar būtų man patikęs „Metallicos“ „St. Anger“, jei nebūtų įrašytas mylėto klasioko.
Nors kompaktų klausydavau ir namie, švenčiausias daiktas buvo nešiojamasis CD grotuvas – apvalus, glotnus ir sunkus, įkištas į kelnių kišenę tempdavo jas žemyn, mokėjau nemačiom persijungti reikiamą dainą ir gražiai paslėpti ausinių laidą, kad netabaluotų. Nuolatinis asmeninis garso takelis pakeliui į Žirmūnų gimnaziją man buvo svarbiausia muzikos mokykla. Kartu ir savivokos būdas – 9 klasėje žiemą vis sukdavau „Placebo“ „Black Market Music“ ir su pasididžiavimu galvodavau, kad tikrai niekas iš pažįstamų šitos grupės nė girdėt negirdėję.
Daugiau niekada muzikos nesiklausysiu taip atidžiai, kone religingai, niekada su ja taip nebesutapsiu, jos poveikis nebebus toks galingas, įprasminantis ir pagražinantis visus paauglystės skaudulius.
12 klasėje mūsų namuose pagaliau atsirado kompiuteris. Nuo tada galėjau turėti viską, visą pasaulio muziką, kurios niekada neperklausysiu. Programa „eMule“ ir torrentai ilgai svaigino pasaulio artumu – mano muzikinė saviedukacija staigiai išsiplėtė į horizontus, aplanke „My Music“ kruopščiai rinkdavau ir kataloguodavau paskiras dainas ir ištisas diskografijas. Trumpai turėjau MP3 grotuvėlį – visiškai nepasiteisinusį prastos garso kokybės kokių 7 cm ilgio išradimą.
Kiek ilgiau naudojau subtilaus dizaino firmos „Sansa“ grotuvėlį, bet netrukus juos visiškai išstūmė telefonai. Muzikai nebereikėjo atskiro aparato, jos beveik nebereikėjo įjungti, nebereikėjo nei turėti, nei susirasti. Galbūt paskutinis ryškus daiktinis muzikos potyris ištiko gavus dovanų kokybiškas belaides ausines – rodės, pirmąsyk tą muziką iš tiesų išgirdau. Dabar muzikos kompiuteryje nebeturiu, ji visada prieinama, bet man nebepriklauso.
Kompaktai, nors kurį laiką juos dar galėjai įkišti į kompiuterį, ilgai dulkėjo kaip malonus prisiminimas. Prieš penketą metų mano būsimas vyras iš Žemaitijos pargabeno tikrų tikriausią muzikinį centrą – apie šitokį daiktą niekad nė nesvajojau. Nepasakytum, kad dažnai jį naudojame, bet dabar galiu be sąžinės graužaties pirkti lietuvių ir užsienio muzikos CD ir netgi kartais riboto tiražo kasetes.
Galbūt paskutinis ryškus daiktinis muzikos potyris ištiko gavus dovanų kokybiškas belaides ausines – rodės, pirmąsyk tą muziką iš tiesų išgirdau.
Atsirado visiškai nauji muzikos įsigijimo įpročiai – kompaktai kaip suvenyrai iš kelionių ir pirkiniai paremiant mylimus lietuvių kūrėjus. Nesu vinilų žmogus – tai reikalauja kažkokio visai kito kūno judesio, kito požiūrio (rimtesnio) ir turbūt kitos vaikystės.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
