Dar visai neseniai kalbos apie atskirą Europos branduolinį skėtį atrodė kaip iš fantastikos srities, tačiau dabar, pasikeitus geopolitinėms aplinkybėmis, apie tai prabilta rimtai ir net Lietuvoje svarstoma apie tokio ginklo dislokavimo galimybes.
Ar Europa gali be JAV sukurti savo branduolinį atgrasymą ir kas yra dabar Prancūzijos pradėta branduolinė programa? Apie tai LRT interviu su studijos „Kodėl Europai reikalingas branduolinis atgrasymo ginklas“ autoriumi, branduolinės politikos ekspertu iš Lusíados universiteto Adérito Vicente.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Saugumo aplinka keičiasi ne tik dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, bet ir dėl kitų veiksnių, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos nėra tokios patikimos.
- Šiuo metu Prancūzija negali būti visiška alternatyva JAV teikiamai branduolinei apsaugai.
- Rusija yra pasirengusi sutikti, kad kiti gali turėti branduolinį ginklą, jei tik jie yra jos sąjungininkai.
- Prancūzija, siūlydama prisijungti prie jos vadovaujamos branduolinės programos, veikia kaip branduolinių ginklų neplatinimo veikėja.
– Prieš dvejus metus, kai Briuselyje pristatėte savo tyrimą „Kodėl Europai reikalingas branduolinis atgrasymo ginklas“, dalis kolegų žurnalistų gana skeptiškai jį vertino. Apskritai Europos branduoliniai pajėgumai atrodė kaip iš fantastikos srities. Dabar matome, kad situacija pasikeitė: vis garsiau kalbama apie Europos branduolinį skėtį, kurio pagrindą sudarytų Prancūzija, pažadėjusi plėtoti savo tokius pajėgumus; gegužės pabaigoje Norvegija sutarė prisidėti prie Prancūzijos branduolinio atgrasymo programos. Kodėl situacija pasikeitė taip dramatiškai?
– Kai pradėjau savo tyrimą, išties pagalvojau, kad tai gali būti toli siekiantis ar net nerealus klausimas, bet vis tiek kai kurie politikai ir ekspertai buvo suinteresuoti išanalizuoti šią temą kaip alternatyvą tam, ką turime NATO.
Dabar matome, kad saugumo aplinka keičiasi ne tik dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, bet ir dėl kitų veiksnių, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos nėra tokios patikimos, kaip buvo praeityje, ypač dėl Donaldo Trumpo administracijos retorikos.
Tuo pačiu metu buvo kitų iššūkių, kuriuos paminėjau savo tyrime. Rusija yra branduolinis iššūkis Jungtinėms Valstijoms, bet kartu turime ir augantį iššūkį – Kiniją, kuri vis labiau didina savo branduolinių ginklų kiekį ir kokybę.
Pavyzdžiui, nuo 2022 m. kinai dvigubai ar net daugiau padidino savo arsenalą, ir kai kurie ekspertai prognozuoja, kad jie nori turėti daugiau nei 1 000 branduolinių galvučių, nes siekia turėti tokį patį svertą, kaip ir Jungtinės Valstijos bei Rusija.
Dėl saugumo aplinkos Europoje, dėl Rusijos karo Ukrainoje, taip pat dėl mūsų sąjungininkų įsipareigojimo Europai miglos situacija yra šiek tiek nestabili.
Adérito Vicente
Taigi manau, kad dėl saugumo aplinkos Europoje, dėl Rusijos karo Ukrainoje, taip pat dėl mūsų sąjungininkų įsipareigojimo Europai miglos situacija yra šiek tiek nestabili. Todėl ir imta kalbėti apie Europos branduolinio atgrasymo problemą.
Pateiksiu pavyzdį. Prieš trejus metus, kai kalbėjausi su Prancūzijos pareigūnais, jie turėjo visiškai kitokią viziją, ko siekia savo atgrasymu, nei turi dabar. Taigi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šių metų kovo 2 d. pateikė idėją, kuri, mano nuomone, yra artima antrajai NATO atgrasymo pakopai. Taigi, tai gali veikti kartu su NATO ir reiškia, kad tai gali būti kaip NATO, Europos branduolinio atgrasymo dalis. Jis taip pat pasakė tai, ko iki tol niekas nebuvo girdėjęs: pirmą kartą nuo tada, kai Prancūzija sukūrė savo branduolinį ginklą, ji pradės dalytis informacija su Jungtinėmis Valstijomis.
Tai rimtas pokytis iš Prancūzijos pusės. Kitas proveržis įvyko pernai, kai Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pasirašė „Northwood“ deklaraciją, kurioje pirmą kartą abi šalys pareiškė esančios pasirengusios irgi dalytis informacija apie branduolinį atgrasymą.
Taigi per pastaruosius dvejus–trejus metus įvyko didelė evoliucija.
– Mes rytiniame flange šiek tiek skeptiškai žiūrime į Prancūziją, Prancūzijos politikus. Teko girdėti tokį klausimą: ar tikrai Prancūzija panaudotų branduolinę galią, jei, pavyzdžiui, prieš Varšuvą būtų surengta atominė ataka? Taigi mano klausimas – ar galime pasitikėti Prancūzijos branduoliniu skėčiu? Kiek jis yra stiprus ir ar jis gali pakeisti JAV branduolinį skėtį?
– Taip, tai geras klausimas.
Ne, šiuo metu tai negali būti visiška alternatyva JAV teikiamai branduolinei apsaugai. Vienintelis dalykas, ką prancūzai dabar gali padaryti, tai papildyti NATO ir JAV atgrasymo pajėgas.
Prancūzija, jos pareigūnai ir politikai patys puikiai supranta, kad šiuo metu dėl įvairių priežasčių negali suteikti patikimos branduolinio atgrasymo priemonės prieš Rusiją.
Adérito Vicente
Kad pasiektume tą tašką, kai turėsime alternatyvą JAV, prireiks šiek tiek laiko ir dar daugiau politinės valios. Bet jau dirbama šia kryptimi. Pavyzdžiui, net devynios Europos šalys prisidėjo prie Paryžiaus vadovaujamos branduolinio atgrasymo programos: Norvegija, Belgija, Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Danija, Lenkija, Švedija ir, žinoma, Jungtinė Karalystė. Aš tai laikau pirmuoju žingsniu link nepriklausomo branduolinio atgrasymo.
Kartu manau, kad Prancūzija, jos pareigūnai ir politikai patys puikiai supranta, jog šiuo metu dėl įvairių priežasčių negali suteikti patikimos branduolinio atgrasymo priemonės prieš Rusiją. Pirmiausia jie neturi pakankamai branduolinių galvučių, kad atgrasytų Rusiją.
Kitas klausimas – kodėl Baltijos valstybės ir kitos Rytų Europos šalys turėtų pasitikėti, kad Prancūzija jas gins ir panaudos branduolinį atgrasymą? Mes neturime atsakymo į jį. Mes tik žinome, kad jau daugiau nei 70 metų branduolinį atgrasymą mums užtikrina Jungtinės Valstijos ir NATO. Ir jis veikia.
Tai ne tik nepriklausomybės nuo Jungtinių Valstijų klausimas. Tai klausimas apie gyvenimą kitokiame pasaulyje, ir mums reikia į jį įsitraukti.
Adérito Vicente
Todėl manau, kad šis naujas Prancūzijos pasiūlymas turėtų būti kažkaip įtrauktas į NATO kaip, tarkime, antrasis lygis po Jungtinių Valstijų. Tai ne tik padidintų NATO atgrasymo pajėgumus Europoje, bet ir galėtų papildyti Jungtinių Valstijų atgrasymą, susiduriant su Kinijos ir Rusijos metamais iššūkiais. Bet kokiu atveju amerikiečiai, nepaisant to, ar Trumpas yra valdžioje, ar ne, daugiau dėmesio skirs Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui.
Taigi manau, kad Europa turi suteikti daugiau ne tik konvencinių, bet ir branduolinių pajėgumų mūsų sąjungininkėms Jungtinėms Valstijoms. Tai ne tik nepriklausomybės nuo Jungtinių Valstijų klausimas. Tai klausimas apie gyvenimą kitokiame pasaulyje, ir mums reikia į jį įsitraukti.
– Tuo pačiu metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad amerikiečiai ir NATO svarsto galimybę išplėsti NATO branduolinio ginklo pasidalijimo programą, dislokuoti tokią ginkluotę daugiau Europos šalių. Ką tai reiškia? Kaip turėtume elgtis mažos šalys prie rytinės sienos, pavyzdžiui, Lietuva? Viena vertus, tai galbūt mums suteiktų papildomą atgrasymo faktorių, kita vertus – tai gali provokuoti Rusiją.
– Žinau, kad kadaise prancūzai turėjo idėją dislokuoti branduolinius pajėgumus kitose šalyse, bet tokiu atveju jos taptų Rusijos taikiniu. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Europoje nebuvo stacionarių sausumoje dislokuotų branduolinių ginklų, yra ta, kad matyta, jog tos vietos taps karo teatru. Būtent dėl to dvi Europos šalys, kurios dabar turi branduolinį ginklą, – Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, neturi sausumos branduolinės bazės. Kalbant apie Prancūzijos branduolinį arsenalą, tai jis remiasi oro pajėgomis, t. y. šį ginklą nešti galinčiais „Rafale“ naikintuvais ir povandeniniais laivais. Ši ginkluotė yra mobili.
Net jei Europos šalys pasakytų, jog nori „Rafale“ naikintuvų, kad galėtų turėti Prancūzijos branduolinius ginklus, liktų klausimas, kiek tie naikintuvai gali sėkmingai atlikti užduotis.
Adérito Vicente
Tai labai panašu į branduolinio ginklo dalijimosi susitarimus su Jungtinėmis Valstijomis. Iš čia kyla kitas klausimas dėl Prancūzijos branduolinio skėčio. Dabar NATO branduolinio dalijimosi programoje dalyvaujančios valstybės (Belgija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Turkija – red. past.) naudoja amerikietiškus kovinius lėktuvus F-35 ir F-16, kurie gali nešti tuos ginklus. Taigi klausimas, ar Prancūzijos branduolinės galvutės gali būti naudojamos su Vokietijos turimais F-35 ar panašiais orlaiviais, o gal tam būtini „Rafale“ kovos lėktuvai.
Be to, tai ketvirtos kartos naikintuvai, neturintys mažo aptinkamumo radarais (stealth) technologijų, skirtingai nei naujausi kinų bei rusų koviniai lėktuvai. Vienas nesenas pavyzdys: Indijos turėti naikintuvai „Rafale“ oro mūšyje su Pakistano kinų gamybos naikintuvais patyrė pralaimėjimą.
Tad net jei Europos šalys pasakytų, jog nori „Rafale“ naikintuvų, kad galėtų turėti Prancūzijos branduolinius ginklus, liktų klausimas, kiek tie naikintuvai gali sėkmingai atlikti užduotis. Tai dar vienas klausimas, apie kurį, manau, daugelis žmonių galvoja.
Be to, yra ir daugiau klausimų. Prancūzijos prezidentas sakė, kad nori padidinti branduolinių galvučių skaičių ir modernizuoti pajėgumus. Ar kitos Europos šalys yra pasirengusios remti šią Prancūzijos branduolinių ginklų modernizacijos programą? Kaip tai daryti be jokios vadovavimo ir valdymo struktūros?
NATO branduolinio ginklo dalijimosi sistemoje toks mechanizmas egzistuoja: galutinis sprendimas priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui, bet yra vadovavimas ir valdymas, konsultacijos, bendradarbiavimas, įsitraukimo taisyklės. Jei kokia nors Europos teritorija būtų užpulta, NATO jau žino, kaip turėtų elgtis.
– Branduoliniai ginklai tam tikra prasme Europoje buvo tabu apie 20 metų ar net daugiau. Dabar mes pradėjome apie tai kalbėti. Ar tai reiškia, kad visame pasaulyje matome naują branduolinio ginklavimosi etapą? O gal tai yra tam tikros prevencinės priemonės, kad būtume pasiruošę Maskvos eskalacijos siekiant deeskaluoti taktikai, t. y. branduoliniam šantažui, kaip kažką panašaus matėme 2023 m., kai Maskva esą svarstė panaudoti branduolinį ginklą prieš Ukrainą?
– Pirmas dalykas, kalbant apie branduolinį saugumą, – mes gyvename pagal kitokią pasaulio tvarką. Rusija nebėra branduolinio ginklo neplatinimo veikėja dėl dviejų priežasčių: vieną jūs paminėjote – ji bandė branduolinės grėsmės Ukrainoje ribas.
Kita priežastis – viena iš Rusijos sąjungininkių yra Šiaurės Korėja, kuri siunčia karius ir įvairiausią karinę įrangą karui prieš Ukrainą. Šiaurės Korėja turi branduolinių ginklų ir pažeidė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį – dėl to Jungtinės Tautos (JT) paskelbė didžiules sankcijas Pchenjanui. Norėta parodyti kitiems, kad bus taikomos griežčiausios JT sankcijos per visą istoriją, jei pasitrauksite iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Bet kai prasidėjo agresija prieš Ukrainą, Rusija vetavo šias sankcijas. Taigi, Šiaurės Korėjai netaikomos JT sankcijos, ir tai yra signalas, kad Rusija yra pasirengusi sutikti, jog kiti gali turėti branduolinį ginklą, jei tik jie yra jos sąjungininkai.
Kita dalis – Baltarusijos klausimas. Baltarusija, kaip Ukraina ir Kazachstanas, nusprendė atsisakyti savo sovietinių branduolinių ginklų 1994 m. pagal Budapešto memorandumą. Kartu dar nusprendė, kad jų teritorijoje neturėtų būti jokių branduolinių ginklų. Tačiau prieš kelerius metus Rusijos branduoliniai ginklai pradėjo grįžti į Baltarusijos teritoriją. Tai buvo dar vienas Budapešto memorandumo pažeidimas. Baltarusija tapo ne branduolinės ginkluotės valstybe, bet branduolinės ginkluotės dalijimosi valstybe.
Dėl Rusijos karo prieš Ukrainą išplito branduolinio skėčio valstybių skaičius, o kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, nori tapti branduolinio dalijimosi valstybėmis ir netgi tam tikru momentu norėtų turėti savo branduolinių ginklų.
Adérito Vicente
Europoje matėme nedidelį branduolinių ginklų valstybių skaičiaus padidėjimą, tiksliau, valstybių, atsidūrusių po NATO branduoliniu skėčiu. Kalbu apie Švediją ir Suomiją, kurios neseniai tapo NATO narėmis. Viena iš priežasčių, kodėl Švedija ir Suomija tapo NATO narėmis ir kartu palindo po branduoliniu skėčiu, yra Rusijos agresija prieš Ukrainą.
Taigi net tokia šalis, kaip Švedija, kuri ilgus metus skatino branduolinį nusiginklavimą ir daugiašalę diplomatiją kaip būdą apsaugoti savo nacionalinį saugumą, pradėjo suprasti, kad būtent branduoliniai ginklai yra būdas užtikrinti savo nacionalinį saugumą. Ji pamatė, kad tie saugumo ramsčiai, kurie buvo suteikti Ukrainai Budapešto memorandume, neveikia.
Dėl Rusijos karo prieš Ukrainą padidėjo branduolinio skėčio valstybių skaičius, o kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, nori tapti branduolinio dalijimosi valstybėmis ir netgi tam tikru momentu norėtų turėti savo branduolinių ginklų.
Taigi tam tikra prasme Prancūzija, siūlydama prisijungti prie jos vadovaujamos branduolinės programos, veikia kaip branduolinių ginklų neplatinimo veikėja, nes siekia sustabdyti tas šalis (Vokietiją ir Lenkiją) nuo tokios ginkluotės įsigijimo.
– Savotiškas paradoksas?
– Tikrai. Manau, jei NATO, Jungtinės Valstijos, taip pat Prancūzija ar net Jungtinė Karalystė taptų didesniais branduoliniais garantais toms šalims, tuomet išvengtume branduolinių ginklų plitimo Europoje, turiu omenyje, kad nebūtų vietinių branduolinių programų.
Tačiau kalbant apie visą pasaulį, prisiminkite, ką sakiau apie Rusiją. Kita vertus, Kinija yra prieš branduolinių ginklų platinimą ir net prieš tai, kad jos sąjungininkas Iranas turėtų atominę bombą.
