Daugiau nei tris dešimtmečius radijui paskyręs Giedrius Masalskis sako, kad didžiausias eterio košmaras iki šiol išlieka tyla, tačiau kartais už tylą baisesnis tampa netyčinis „išstojimas“ į tiesioginį eterį.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
– Kada supratai, kad nori save įprasminti radijuje?
– Aš niekada gyvenime nebuvau pagalvojęs apie tai, kad būsiu radijuje. Radijas grojo mūsų namuose, tačiau nesidomėjau juo. Vėliau jis sugrįžo į mano gyvenimą, kai jau nuėjau dirbti į radiją – visi tuo stebėjosi, tuo stebėjausi ir pats. Vėliau prasidėjo renginiai, televizija, tačiau tas etapas man labai patiko.
– Kiek metų jau esi susijęs su radiju?
– 35-erius metus, kai kurie dabartiniai radijo klausytojai dar net nebuvo gimę.
– Koks, tavo manymu, yra didžiausias radijo žmonių košmaras?
– Tyla. Užtenka vienos ar trijų sekundžių – visi departamente pradeda bėgioti, klausti, kas vyksta. Po dešimties sekundžių įsijungia „signalizacija“, tačiau jos klausytojas negirdi, girdi tik mūsų inžinerinė komanda (...).
Kartą viena gerbėja pripirko man sūrelių ir atėjo į studiją penktadienį sakydama, kad nori su manimi praleisti savaitgalį.
Aš taip bijau tylos, kad bent kartą per metus susapnuoju scenarijų, kai matau, kaip mažėja sekundės, tuoj baigsis kūrinys, o aš daugiau nieko neturiu pasiruošęs.
– Kokį didžiausią radijo kuriozą prisimeni?
– Buvo daug visko, ir loterijų, ir skraidymų, kartą viena gerbėja pripirko man sūrelių ir atėjo į studiją penktadienį sakydama, kad nori su manimi praleisti savaitgalį. Istorijos pabaiga yra liūdna, labai tikiuosi, kad ji dar gyva, turėjo išeiti į šaltą žiemos vakarą nieko nepešusi.
– Ar kada nors eteryje netyčiomis esi prikalbėjęs to, ko nenorėtum?
– Kartą su Martynu Starkumi sėdėjome prie pulto ir vedėme laidą, tiksliau, jo laida ėjo į pabaigą, o mano laida turėjo prasidėti. Užėjau, pasidėjau kompaktines plokšteles ir pradėjau pokalbį apie praėjusį savaitgalį. Jis buitine kalba pradėjo pasakoti, ką veikė tą savaitgalį. Buvome jauni, todėl ir savaitgaliai buvo audringi – buvo ką papasakoti.
Jis į mikrofoną papasakojo visų trijų minučių istoriją. Nusprendęs pagarsinti ir grįžti į eterį, jis suprato, kad nesigarsina, suprato, kad mikrofonas jau yra įjungtas.
– Kaip atrodė jo savaitgalis, ar atsimeni?
– Istorija buvo labai linksma, kalba ėjo apie du vakarėlius – jame sudalyvavo visi. Tais laikais žmonės ne tik dažniau skambindavo į radiją, bet ir rašydavo laiškus, publika buvo ypač įsitraukusi – buvo smagu.
Tąkart nesulaukėme nė vieno skambučio, nežinau, gal visi buvo šoke. Atrodytų, kad muzika turėtų mūsų pokalbį užgožti, bet mes jau dirbome su naujomis technologijomis – vyšnia ant torto.
– Kiek ilgiausiai tau teko išbūti eteryje?
– Dirbau nuo 7 valandos vakaro, pernakt, iš viso 16 valandų – keli kolegos negalėjo atvykti, turėjau juos pakeisti.
