Renginių organizatorė, scenaristė Jurga Klimaitė-Riebling įsitikinusi – gyvas eteris yra tikras sportas, kuriame netrūksta pergalių, nusivylimų, netikėtumų, komandinio žaidimo ir net fizinių traumų.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kokius renginius savo profesiniame kelyje esi organizavusi? Ar įmanoma būtų juos suskaičiuoti?
– Visų neįvardyčiau, bet paskutiniai iš jų: EUROVIZIJA.LT, „M.A.M.A“, „Sidabrinė gervė“ – nesu ten nuo pat pirmųjų dienų. Tarp jų dar įsiterpia ledo arenos, televizijos laidos.
– Ar užkulisiai tau vis dar tokie pat romantiški?
– Mano darbas nėra pasikartojantis, tai labiau įvykiai ir visi jie skirtingi, kiekviena laida yra skirtinga, kiekvienas jos epizodas yra skirtingas, kiekvieni apdovanojimai, kiekvienas šou. Skiriasi ir nuotaikos, ir atlikėjai, ir vedėjai, todėl neprarandu džiaugsmo dirbti savo darbo. Aš tuo labai mėgaujuosi.
Žinoma, streso kupinų situacijų netrūksta, tačiau daug ką lemia ir šalia esanti komanda – man gera su jais būti.
Po vieno renginio man dingo balsas ir ne todėl, kad praradau amą, o todėl, kad iš tikrųjų turėjau stygų uždegimą. Bandžiau išsikviesti taksi po renginio, vairuotojas man pradėjo skambinti, nes nesuprato, kur yra tarnybinis įėjimas, o aš niekaip jam negalėjau atsakyti. Jis mane pamokė: „Ateikite kaip visi normalūs žmonės prie pagrindinio įėjimo.“ Net nežinojau, kur yra tas „pagrindinis įėjimas“.
– Ar tiesioginį eterį galima prilyginti sportui? Ar tokiame sporte galima patirti traumų?
– Traumų gali įvykti įvairių, ne kartą esu tai patyrusi. Sykį su Emiliu Vėlyviu kūrėme filmą, aš bėgau koridoriumi tarp rekvizitų, ten buvo kalnai dėžių ir kitų dalykų – užkliuvau, kritau, prasikirtau kelią, šalia manęs stovėjo tankas – siurrealybė.
Sykį su Emiliu Vėlyviu kūrėme filmą, aš bėgau koridoriumi tarp rekvizitų, ten buvo kalnai dėžių ir kitų dalykų – užkliuvau, kritau, prasikirtau kelią, šalia manęs stovėjo tankas – siurrealybė.
– Daugelio Lietuvos vedėjų rankose renginio metu atsiduria tavo parašytos kortelės. Ar visi jomis naudojasi?
– Man visai neskauda, jei jie nuklysta, juk jie gyvi organizmai. Jiems sakau, kad viską perleistų per savo gomurį, kad žodžiai nugultų natūraliai. Darome nemažai sporto varžybų, Mantas Stonkus pradžioje dar vadovaujasi parašytomis kortelėmis, vėliau pasiduoda tėkmei.
Bet Andriaus Rožicko rankose scenarijus ištirpsta, juokauju, kad tą patį scenarijų galėčiau parduoti dar du kartus, nes jis juo nesinaudoja.
– Ar yra istorijų, kurių dar negali papasakoti?
– Tikrai taip, dar nevedu užrašų, nors reikėtų pradėti.
Parengė Emilija Balcerytė
