Išgirdusi diagnozę – autizmas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė nenorėjo ja patikėti. Toma prisipažįsta, jog susitaikyti su sūnaus diagnoze jai prireikė laiko, kaip ir pripažinti, jog nuo šiol gyvenimas privalės tekėti kita vaga.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Darbas teatre padėjo užsimiršti
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė – viena ryškiausių scenos menininkių, pelniusi žiūrovų širdis ir metų aktorės titulą. Anot jos, meninė veikla nėra tik jos profesinis kelias, ilgainiui tai virto būdu tvarkytis su savo emocijomis ir būsenomis.
„Kai Adomas gavo diagnozę, teatras man tapo savotiška terapija, išėjimu iš skaudžios namų kasdienybės. Teatro gyvenimas yra visai kitoks – nėra buitinių kalbų, tam neturime laiko, todėl teatre galėjau užsimiršti.
Po spektaklio jausdavausi dvasiškai apsivaliusi, pasiruošusi grįžti į namus, į savo dramą“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja T. Razmislavičiūtė.
Diagnozės svoris ilgainiui sumenko
Vienuolikmetį sūnų Adomą auginanti Toma neabejoja – pasitinkant trečiąjį Adomo gimtadienį, išgirdus sūnaus autizmo diagnozę, jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Tą dieną atsimenu labai gerai, atsimenu, kai išgirdau žodį „autistas“. Į kabinetą ėjome su klausimu, kas galėtų būti, bet atsakymo toli ieškoti nereikėjo. Man tai buvo kaip šūvis į kaktą. Tada tai priėmiau kaip įžeidimą ir pažeminimą. Nebegirdėjau, ką gydytoją sakė, tik norėjau išeiti iš kabineto ir pasiskaityti, apie ką ši diagnozė.
Atsisėdau į automobilį ir pradėjau verkti, galvojau, kad viskas yra beviltiška, nėra kelio į priekį“, – prisimena aktorė.
Nuo tos dienos praėjo aštuoneri metai. Toma sako, kad jos gyvenimas spėjo dar kartą kardinaliai pasikeisti – diagnozės svoris ilgainiui sumenko.
„Mano draugai, mano aplinka man kartojo, kad toks yra mano likimas, tame nėra nieko blogo ir aš su viskuo susidorosiu. Girdėjau žodį „meilė“ – išmoksi mylėti. Mano pirminė reakcija tikrai buvo neigimas, įsižeidžiau, nesupratau, kaip galima nemylėti savo vaiko.
Ilgainiui atėjo suvokimas, aš supratau, kad nemylėjau jo tokio, koks jis yra, nes meldžiau Dievo, kad jis būtų kitoks.
Supratau, kad visi mes mylime už kažką – talentą, grožį, protą. O jei jis netalentingas, negražus, netobulas – vadinasi, negalima mylėti? Kai supratau, kad mano meilė turi sąlygų, mano požiūris pasikeitė“, – sako ji.
Mokėsi pamilti sūnų tokį, koks jis yra
Į sūnaus autizmo bruožus Toma sako pradėjusi žiūrėti kaip į jo identitetą, net emocines iškrovas, kurios viešumoje ar namuose kartais būdavo itin stiprios, ji išmoko priimti.
„Kartais jis man įkąsdavo iki kraujo. Jei anksčiau rodydavau jam „stop“, neliesdavau jo, kai jis šaukia ar verkia, tai ilgainiui pradėjau nebesilaikyti šių taisyklių. Pradėjau savo vaiką glausti prie savęs, atsisėsdavau prie jo parduotuvėje, tada jis pradėjo keistis.
Autizmas yra apie baimę. Autistiškam vaikui pasaulis yra per ryškus, per garsus, per kvapnus. Kai supratau, kad pasaulis mano vaikui yra per sunkus, aš pradėjau matyti ne jo diagnozę, o jį“, – tikina aktorė.
Toma šiandien padeda ir kitoms su autizmo diagnoze susiduriančiomis šeimoms. Anot jos, svarbiausia pirma susitvarkyti su gėdos ir kaltės jausmais.
„Supratau, kad išprotėsiu, jei toliau slėpsiu situaciją ir savo sūnų – dėl to pradėjau rašyti socialiniuose tinkluose.
Sunku pripažinti, jog tau gėda, kad pagimdei netobulą vaiką, tą turi pripažinti ir sau, ir vaiko tėčiui, ir savo tėvams, ir vyro tėvams, ir draugams.
Tačiau tiesa gali skaudėti tik vieną kartą“, – sako ji.
Parengė Emilija Balcerytė
