Kariuomenės psichologė: gyvenimas yra kaip „viskas įskaičiuota“ komplektas

Knygą apie psichologinį atsparumą parašiusi psichologė, atsargos karininkė Rosita Kanapeckaitė sako, kad vis dažniau pastebi sąmoningą žmogaus pasirinkimą nežinoti. Kaip pati įvardija, sąmoningą informacinį aklumą. Taip bandoma nesusidurti su realybe.

– Savo naujoje knygoje apie psichologinį atsparumą „Realybės vadovėlis“ rašote, kad gyvenimas yra kaip patirčių krepšelis. Mes visi turime gebėti priimti nekokias, skaudžias patirtis ir sugebėti tai priimti kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Gyvenime, kaip rašote, viskas įskaičiuota. Gal galite paaiškinti šią metaforą?

– Prieš kokius penkerius metus man toptelėjo, kad, jeigu nutinka koks blogas įvykis, mes į tai reaguojame kaip į kažkokią neteisybę. Ir tada pradėjau stebėti žmones arba jų patirtis ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje – visi turi visokių patirčių, bet labai priklauso nuo to, kaip tai suvokiame.

Kai žmogus sako „man buvo sunku tuo laikotarpiu, aš net nenoriu to prisiminti“, jis blogo etapo nepermąsto kaip pamokos. Bet, jeigu susikoncentruoji, tu iš blogųjų patirčių gali pasimokyti kaip ir iš gerųjų.

Tiesą sakant, iš gerųjų labai mažai ko gali pasimokyti, bet iš blogųjų – tikrai daug. Ir tada aš supratau, kad tas „viskas įskaičiuota“ atitinka gyvenimo realybę.

– Iš knygos išsinešiau ir mintį, kad neįmanoma pabėgti nuo gyvenimo, nes jo sunkumai vis tiek prisivis. Ar būna, kad žmonės yra taip susirūpinę kažkokių „apsaugos pagalvių ateičiai“ prisimėtymu, pastangomis suteikti sau protekcijų, kad dėl to jie netenka dabarties?

– Tikrai, taip yra. Daugumai žmonių yra susiformavęs įprotis nerimauti arba patirti nerimą kaip nuolatinę būseną, nes tarsi tas nerimavimas arba chroniškas nerimo patyrimas yra kaip garantas, kad jie turi dėl ko nerimauti ir rūpinasi savo ateitimi.

Man atrodo, kad kai kurie nesuvokia, jog jų nerimas kuria iliuziją, kad jie visada turi problemų ir dabar nenorėtų gauti kažkokio stipraus gyvenimo įvykio į veidą – mat ir taip nėra laimės kūdikiai. Vadinasi, jie turi turėti dėl ko nuolat nerimauti, nes tada sprendžia kažkokias savo galvoje susikurtas problemas.

Ir čia yra ne taip, kad „pagalvę pasidėsiu“, bet neva visada turiu gyvenime problemų ir, jeigu aš jų turėsiu, tai reiškia, Dievas, visata ar gyvenimas man nesiųs labai stiprių iššūkių, nes su tokiais mažais nerimėliais aš gerai tvarkausi.

Daugumai žmonių yra susiformavęs įprotis nerimauti arba patirti nerimą kaip nuolatinę būseną, nes tarsi tas nerimavimas arba chroniškas nerimo patyrimas yra kaip garantas, kad jie turi dėl ko nerimauti ir rūpinasi savo ateitimi.

– Kaip suprantu, čia yra dažno žmogaus mąstymas? Ar čia yra stereotipiniai, archetipiniai pasakojimai, atėję iš ankstesnių kartų? Kas tai lemia?

– Šitaip mąsto daug žmonių. Tas nerimas yra labai greitai ir labai lengvai užkrečiamas, tiesiog nuo kitų. Ir mes labai susitapatiname su aplinkiniais žmonėmis.

Ir pati mokyklos laikais iš tėvų buvau perėmusi nuolatinį nerimavimą dėl visko. Buvo posovietmetis, tai labai aišku, dėl ko – ir blokada, ir krizė, ir visokių kitokių dalykų. Vėliau, jau studijuojant, atėjo tokia mintis: kiek galiu čia nerimauti dėl savo tų egzaminų, jeigu iki šios dienos visus išlaikiau? Atėjo toks racionalus suvokimas, kad geriau daryk darbą, kad tau reiktų mažiau išgyventi, ir tiesiog padarysi. Tas užsikrėtimas nerimu labai veikia kiekvieną žmogų.

– Ar galime užkrėsti ramybe, nebūtinai nerimu?

– Galime ir ramybe, ir pasidžiaugimu. Kaip aš sakau, eikime prie tų ligonių, nuo kurių norime užsikrėsti. Tik tam „užkrėtėjui“ reikia labai daug energijos. Jeigu prie manęs yra nerimautojas, aš klausiu jo, kokie faktai pagrindžia jo nerimą, kiek žmonių jau tai praėjo. O jeigu kitas susitvarkė, kas tu toks, kad negali?

– Rašote ir apie atidėto gyvenimo sindromą. Kas tai?

– Atidėto gyvenimo sindromas – tai reiškinys, kai žmogus nebūna čia ir dabar, ir nesidžiaugia, kad šiandien turi sveikatos, gali sportuoti, gali skaityti knygą. Tokie žmonės nemoka pasidžiaugti ir sako, kad kai pabaigs bakalaurą, tada jau džiaugsis ir bus laimingas. Ir kas tada vyksta? Tada tiesiog nepastebi kasdienybės.

Manau, kad vyrauja tyčinis nežinojimas, sąmoningas apsisprendimas kurioje nors gyvenimo srityje neturėti supratimo.

– Kaip save prigauti, kad jau per daug atidėlioju gyvenimą?

– Įsivaizduoju, kad skaitytojas save atpažįsta, jog jis dabar gyvena iki dienos X. Štai užaugs vaikai, tada aš kažką darysiu. Tikslas, kad tu pastebėtum kiekvieną dieną kažkokius savo gyvenimo dalykus ir kad justum, kad gyveni dabar, ne tik egzistuoji iki atostogų, išeiginės ar dar kažkokio dalyko, bet kad tu tikrai gyveni.

Pavyzdžiui, šiandien turėjau tokią patirtį ir reflektuoju, ji gera, bloga, į kur mane veda ir ar tai susiję su mano tikslais po trejų, penkerių ar septynerių metų.

– Patartumėte žmonėms susidėlioti tikslus?

– Aš patarčiau turėti žinojimą, kaip noriu gyventi, kaip mano gyvenimas turi atrodyti po penkerių, dešimties, trisdešimties ar po penkiasdešimties metų, bet neprisirišti, kad tai yra vienintelė perspektyva. Tai, kas aktualu šiandien, po tų penkerių ar septynerių metų gali nebebūti taip aktualu.

Mes neturime gebėjimo suprasti, kad būsime pasikeitę, nes mūsų patirčių krepšelyje jau bus daugiau patirčių. Jeigu norėsime, bus daugiau informacijos ir tada galbūt jau kelsime sau kažkokį kitą tikslą. Bet kai tu turi tą tikslą, nors gal jis pasikeis visiškai, turi struktūrą ir sistemą, link kurios eini.

– Knygoje apžvelgiate susidūrimą su savimi ir rašote, kad jis ne visada yra patogus. Kodėl? Kaip tą susitikimą, pasimatymą su savimi padaryti malonesnį? Galbūt yra kas net ir per daug veiklų prisigalvoja dėl to, kad su savimi nesusitiktų?

– Visą laiką sakau, kad, jeigu nedarysi to mažo žingsnio į pokytį, kurio tu nori, tai visą laiką turi galimybę grįžti į dabartinę situaciją ir nebandyti. Visą laiką gali grįžti į tą senąją situaciją. Tik kai pabandai, pamatai, kad tą pokytį vis tiek galima padaryti.

Ir kas atsitinka? Jeigu aš susitinku su savimi ir suprantu, kad tai yra mano atsakomybė, niekas kitas už mane to nepadarys – nei valstybė, nei valdžia, nei aplinka, nei Merkurijus – ir reiks man daryti, aš tikrai turiu tos galios, tai man jau prieš save nepatogu, kad aš to žingsnio nežengiu. Kaip aš sakau, sofa visada laukia.

– Kas yra knygoje minimas katastrofinis mąstymas ir kaip jo išvengti?

– Tai yra katastrofinių scenarijų kūrimas. Kas būtų, jei aplinkybės ir visi reiškiniai pakryptų blogiausia įmanoma mano proto suvokiama linkme? Pavyzdžiui, jeigu aš neteksiu darbo, tai neteksiu pajamų, eisiu į gatvę, iš manęs atims būstą ir aš niekada nebesusirasiu darbo. Dėl ko, neaišku.

Katastrofinis mąstymas atima žmonių gyvenimo laiką, kai jie galėtų pasidžiaugti tuo, ką turi šiandien.

– Ar žmonės tai daro tam, kad pasiruoštų blogiausiam, o ištiktų geresnis scenarijus?

– Žmonės teigia, kad, jeigu jie pasiruoš blogiausiam scenarijui, kai jis ateis, jie bus tam pasiruošę. Bet iš tikrųjų labai didelis procentas katastrofinių, pačių baisiausių variantų, niekada ir neįvyksta. Vis dėlto žmonės galvoja, kad tai jiems padeda, nors iš tikrųjų trukdo. Katastrofinis mąstymas atima žmonių gyvenimo laiką, kai jie galėtų pasidžiaugti tuo, ką turi šiandien.

– Kaip išvengti to katastrofinio mąstymo? Ar tie žmonės, kurie viską taip juodai mato, geba suprasti, kad ateitį mato per juodą?

– Pirmas dalykas yra dėmesys, t. y. pastebėti, kaip tuos katastrofinius scenarijus pieši. Tada užduoti sau klausimą, kiek kartų man tas katastrofinis scenarijus yra įvykęs? Ir ar tai man padeda? Iš tikrųjų padeda? Ar aš tik galvoju, kad padeda?

– Kas yra psichologinis atsparumas, kas slepiasi po šiais dviem žodžiais?

– Psichologinį atsparumą laikau žmogaus gebėjimu arba kompetencija, kuri yra ugdoma sunkumo akivaizdoje. Tai yra galimybė susitvarkyti su savimi, savo mintimis ir emocijomis sunkiais momentais, pasinaudoti visais prieinamais resursais ir kiek įmanoma greičiau grįžti į gyvenimą ir veiklas, kurias dariau iki įvykio, su nauja patirtimi.

Gyvenime mes sprendžiame problemas ir priimame situacijas, nes problemos turi sprendimus, o situacijos dažniausiai ne. Todėl vienintelis būdas yra jas priimti, net jei jos mums visai nepatinka.

– Ar psichologinis atsparumas negresia virsti į situacijos neigimą? Pavyzdžiui, manau, kad daug žmonių neigia karo grėsmę. Ir, jeigu aš noriu psichologiškai jaustis ramesnis, tai nežiūrėsiu aktualijų laidų arba perjungsiu kanalą, nežiūrėsiu karo vaizdų, būsiu tarsi saugesniame burbule.

– Jeigu ieškai kažkokios informacijos, tai tu ją ir randi ir kaip tyčia randi kaip tik tai, kuo tavo protas bando tave įtikinti. Mes ieškome tik tokios informacijos, kuri patvirtintų mūsų turimus įsitikinimus. Jeigu surandame kažkokią prieštaringą informaciją, mums ne itin patinka, ir tai „nurašome“ atsitiktinumui, klaidai, netinkamam šaltiniui.

Atsisakydamas ruoštis, žmogus pasiruošia pralošti bet kurioje srityje. Manau, kad vyrauja tyčinis nežinojimas, sąmoningas apsisprendimas kurioje nors gyvenimo srityje neturėti supratimo, nors pasimokyti, rasti informacijos šiais laikais itin lengva kelių pirštų paspaudimu.