Istorijos studijas baigęs kaunietis Dainius Babilas ir savo didįjį pomėgį – alpinizmą – linkęs sieti su istorinėmis datomis. Kalnuose jis su bendražygiais minėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio bei Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus, Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Taip pat juose šventė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų, ir, jeigu niekas nesutrukdys, artėjančią kovo 11-ąją taip pat kops į kalnus.
Dainius LRT.lt pasakojo, kad kalnus pamilo studentiškais laikais, kai įsidarbino kelionių vadovu bei gidu ir pirmą kartą nuvyko į Tatrus. „Išsyk suvokiau, kad noriu labiau pažinti kalnus. Po pirmo kelionių sezono labai greitai baltus sportbačius pakeičiau į kalnų batus. Jaunatviškas veržlumas ir entuziazmas skatino ieškoti naujų galimybių ir maršrutų, eiti vis gilyn į kalnus ir kopti vis aukščiau. Subūriau jaunimą žygiams Kauno jėzuitų gimnazijoje, pradėjau ieškoti patikimų bendražygių tarp draugų“, – atsiminė jis.
Ir šį norą pašnekovas pavertė realybe – šiemet sueis 25-eri metai, kai jis kasmet traukia į ekspedicijas. Iš viso buvo daugiau nei 150 kelionių į kalnus, o bendražygių – jau per 2000. Septynios jo įveiktos viršukalnės buvo aukštesnės nei 5000 m virš jūros lygio, tarp jų ir Kazbekas, į kurį praėjusį rudenį traukė kartu su „Narsuoliais“ pasivadinusiais bendražygiais, pasiryžusiais aukštybėse minėti M. K. Čiurlionio jubiliejų.
Mintis apie šį minėjimą Dainiui kilo, kai skaitė knygą apie M. K. Čiurlionio fotografijas ir joje pamatė menininko iš Kaukazo kalnų išsiųstą atvirutę. Tuomet kreipėsi į jo muziejų, kad gautų daugiau informacijos. „Daugelis įsivaizduoja M. K. Čiurlionį sėdintį Druskininkuose po obelimi ir tapantį ar muziką kuriantį, o ne kopiantį į kalnus ir rizikuojantį. O pasirodo, jis irgi mėgo iššūkius, štai kartą laiške rašė, kaip ėjo pirmyn, brovėsi per pavojingas vietas, kur bendrakeleiviai blyško apsipildami šaltu prakaitu ir drebėjo visu kūnu. Supratau, kad turiu grįžti su „Narsuoliais“ ant to paties kalno po lygiai 120 metų“, – pasakojo Dainius.
Tąsyk iš Kazbeko apylinkių M. K. Čiurlionis išsiuntė atvirlaiškį savo broliui (rašė lenkiškai), tad ir Dainius su bendražygiais nusprendė pasidaryti šimtus to atvirlaiškio kopijų ir jas išsiųsti į Lietuvą. Kopimas į kalną buvo sudėtingas, nes vyko prastomis oro sąlygomis, bet visgi lietuviams pavyko pasiekti viršūnę. O pats M. K. Čiurlionis į patį viršų nelipo, rašė, kad pasiekė 4 varstų (apie 4 km) aukštį, ir tai yra daug, juolab kad jo žygis vyko neturint tokios aprangos ir įrangos, kokią dabar naudoja alpinistai.
Kelionei ėmė paskolą
Reikšmingi Dainiaus kelionėms buvo 2009-ieji metai, kai buvo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Tada jis su žmona Ingrida, kuri taip pat dažnai keliauja kartu, nusprendė įkopti į Tanzanijoje esantį Kilimandžaro kalną. Dabar tarp iššūkius mėgstančių lietuvių šis gana populiarus, o prieš keliolika metų tokių keliautojų dar buvo reta. Kelionei jauna šeima stengėsi taupyti, bet paaiškėjo, kad santaupų neužteks, ir tada jiedu, gerokai pasvarstę, nusprendė imti banko paskolą.
Daugelį poros draugų šis sprendimas nustebino, o gal ir pasirodė neišmintingas, bet keliautojai dėl to nepasigailėjo, na, o kelionių biudžetą vėliau įgudo susidėlioti be paskolų. Būtent po šio išskirtinio kopimo Dainiaus pomėgis įgavo dar didesnį pagreitį. Jau 2010-ais metais, kai buvo Nepriklausomybės atkūrimo 20-metis, jis su kitais lietuviais kopė į aukščiausią Slovėnijos (ir visos buvusios Jugoslavijos) viršūnę. Slovėnija buvo viena pirmųjų šalių, kuri netrukus po Islandijos pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
„Beje, tąsyk mūsų susibūrė 19 žmonių, o simboliškai norėjosi suburti 20. Parašiau į Slovėnijos ambasadą, paklausiau, gal Liublianoje gyvena koks lietuvis, kuris norėtų prie mūsų prisijungti, ir tuometinis ambasadorius Rimutis Klevečka atrašė, kad jis prisijungs – juk iki kelionės dar pusmetis, tad spės pasitreniruoti. Taip jis padarė. Labai dėl to apsidžiaugiau“, – atsiminė Dainius.
Tais pačiais 2010-aisiais susibūrė pašnekovo vadovaujama „Narsuolių“ bendruomenė, vienijanti kalnus mylinčius žmones. Beje, nors gali atrodyti, kad joje buriasi daugiausia vyrai, iš tikrųjų dažnai merginos ir moterys sudaro didžiąją iššūkiui pasiryžusios komandos dalį.
Renka viršūnių kolekciją
Kaip kiti mėgsta kolekcionuoti magnetukus ant šaldytuvo iš aplankytų šalių, taip Dainiui po pirmųjų kelionių kilo noras kolekcionuoti įvairių šalių aukščiausias viršukalnes – dabar pasiektos jau 49 valstybių aukščiausios vietos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad čia priskaičiuojamos ir aplankytos tokios viršūnės kaip Lietuvos Aukštojas, kurio aukštis yra 294 m virš jūros lygio. Taigi Lietuvos, taip pat Latvijos, Estijos, Nyderlandų, Liuksemburgo ar Danijos aukščiausias vietas nebuvo sunku pasiekti, o dėl kitų teko gerokai sunkiau paplušėti.
Kai kurių šalių viršūnės nėra labai aukštos, bet gana sunkiai pasiekiamos. Štai Šri Lankos aukščiausioje viršūnėje įsikūrusi karinė bazė, tad teko ieškoti galimybių ir gauti leidimus ten pakliūti. Ir pavyko!
Dingęs matomumas ir išniręs petys
Kas tiek daug mačiusiam alpinistui buvo sunkiausia ar pavojingiausia? „Labai skauda širdį ir ilgai nebūna ramybės, kai viršūnės pasiekti nepavyksta. Daugelis alpinistų turi tokią, į kurią neįkopė, kai dėl pasikeitusių oro sąlygų ar kitų aplinkybių teko apsisukti ir grįžti atgal. Nors kartais iki tikslo būna likę gal tik koks penkiasdešimt vertikalių metrų, gali paaiškėti, kad dėl kilusio stipraus vėjo ar slidaus paviršiaus į ją kopti pernelyg pavojinga. Nėra lengva priimti sprendimą apsigręžti ir eiti atgal, apsukti visą komandą, ypač kai buvo tam paskirta daug laiko ir santaupų, bet visada svarbu prisiminti, jog geras alpinistas yra gyvas alpinistas, o kalnai niekur nedings – jei pavyks išsaugot sveikatą, į viršūnę bus galima sugrįžti“, – sakė pašnekovas.
Jam toks apmaudus atvejis buvo, pavyzdžiui, kai su bendražygiais 2014 m. ketino įkopti į aukščiausią Europos viršūnę Elbrusą (5642 m). Tais metais buvo Kristijono Donelaičio gimimo 300 m. jubiliejus, žygeivių buvo 10 ir kiekvienas turėjo marškinėlius su viena raide. Ant kalno jie ketino sustoti taip, kad iš raidžių susidėliotų užrašas Donelaitis, ir pasiųsti linkėjimus Lietuvai – perskaityti Donelaičio simboliškus žodžius vyžotiems nabagams, kad šitie tramdytų ašaras ir nustotų verkti.
Tačiau naktį prasidėjo pūga (aukštai kalnuose taip gali nutikti net vasarą), nesimatė jokio orientyro, galėjai įžiūrėti nebent priešais einančio bendražygio batus, ir, kadangi kopti pirmyn tapo pernelyg pavojinga, nuspręsta pasukti atgal, nors trūko tik 280 metrų iki viršūnės.
Apmaudu buvo ir dėl to, kad kai nusileidę nuo kalno pajudėjo link oro uosto, oras vėl tapo giedras. Tiesa, po trejų metų Dainius grįžo ir Elbrusą įveikė.
Kitą sykį JAV jam teko atsisakyti galimybės pasiekti aukščiausią Arizonos viršukalnę, kai kopiant su sniegžengiais kilo itin smarkus vėjas. Tąsyk Dainius keliavo su žmona, jis dar galėjo išsilaikyti ant kojų, o ji – jau nelabai, taigi neberizikavo.
„Daug nelaimių kalnuose nutinka būtent tada, kai alpinistai laiku neapsigręžia ir kopia į viršų iš paskutiniųjų. Tačiau reikia neužmiršti, kad viršūnė – tik pusiaukelė, reikės grįžti atgal, o tada jausis nuovargis“, – pabrėžė pašnekovas.
Na, o sykį Mongolijoje, kai kopė Altajaus kalnuose, tikslo jis nepasiekė dėl traumos. Tąsyk lipo keturiese, susirišę tarpusavyje. Tokiais atvejais, jei vienas žmogus paslysta ir ima čiuožti žemyn, situacija gali tapti labai pavojinga, nes paslydęs nutraukia žemyn ir kitus. Dainius pajuto, kad paskui jį iš paskos ėję trys bičiuliai jau čiuožia žemyn. Tokiu atveju vienintelė išeitis išsilaikyti lediniame kalno šlaite – įsmeigti ledkirtį. Jis taip ir padarė, ledkirtis užsifiksavo, bet jį patį žemyn trūktelėjo taip, kad išniro petys.
„Skausmo tuo metu dėl adrenalino net nejaučiau, bet supratau, kad negerai. Nusileidus nuo kalno iki ligoninės būtų buvusi para kelio visureigiu, ant kalno nebuvo telefono ryšio. Petį iškart bandėme atstatyti patys, bet nesėkmingai. Paskui leidomės žemyn, galiausiai atsirado telefono ryšys. Susisiekėme su ligonine, gydytojas nuotoliu aiškino, kaip ką daryti, ir petį atstatyti pavyko“, – atsiminė pašnekovas.
Kasdieniais rūpesčiais alpinistų neišgąsdinsi
D. Babilas anaiptol ne vien keliauja – jis yra Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės vadovas. Kaip jam pavyksta einant tokias svarbias pareigas palaikyti sportinę formą? „Išties laiko trūksta, užtat stengiuosi aktyvesnę veiklą įterpti į savo kasdienybę. Į darbą ir iš jo važinėju traukiniu, o likusį nuo stoties atstumą einu pėsčiomis. Dirbu trečiame aukšte ir visuomet lipu laiptais, nors yra liftas. Į susitikimus, kai pavyksta, stengiuosi eiti pėstute, suplanavęs, kokius reikalus eidamas galėčiau sutvarkyti telefonu. Na, o laiko rimtesniam pasiruošimui stengiuosi atrasti savaitgaliais“, – pasakojo Dainius.
Namuose vakare jis sėdi ne prie televizoriaus (jo nė neturi), bet prie žemėlapių arba internete dairosi naujų maršrutų. Pašnekovas patikino, kad alpinizmas ne tik padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, bet ir padeda ugdyti savybes, reikalingas kasdieniame darbe. „Alpinistai yra labai nuoseklūs ir atkaklūs tikslų atžvilgiu. Net jei kažkam iš šalies gali pasirodyti, kad atsitraukėme, jei tai iš tiesų svarbu, alpinistas sugrįš prie tos pačios užduoties, kai tam ateis tinkamas laikas. Grįžus namo ir gyvenime tampa lengviau atsirinkti, kurie tikslai yra svarbiausi, o kuriuos galima atidėti ateičiai, ir, kai užgriūva itin daug reikalų, patirtis iš kalnų padeda nepasimesti, rikiuoti prioritetus, nepulti į paniką ir mažais žingsneliais išjudėti iš probleminės situacijos“, – sakė Dainius.
Be to, pasak jo, tų žmonių, kurie daug keliauja į kalnus, suvokimas apie problemas yra kitoks. „Kasdieniais rūpesčiais jų lengvai neišgąsdinsi – na, jei žmogus kalnuose buvo atsakingas už kitų gyvybes, kvietė sraigtasparnius ir gelbėjo susižeidusius, tai, kad kažkam neįtiko kokio nors rašto formuluotės, neatrodo kaip itin didelė bėda. Juk dažniausia tai galima nesunkiai pataisyti. Kalnuose išsiugdytas adekvatumas padeda laikytis ramiai net ir atsidūrus nemenkoje krizėje“, – pastebėjo departamento vadovas.
Pasak jo, ir kai susikaupia daug problemų, kurios atrodo sunkiai išsprendžiamos, išvykus į kalnus viskas susidėlioja į vietas ir reikiami sprendimai ateina į galvą. Tad svarbus ne tik tikslas pasiekti viršūnę, bet ir pats procesas, kuris veikia kaip terapija.
Visgi, kaip jau minėta, Dainių traukia ir „kolekcionuoti“ aukščiausias šalių vietas, kurių yra aplankęs jau 49. Netrukus laukia solidus jubiliejus – 50-oji viršūnė. Ta proga alpinistas vėl planuoja atostogas – kartu su dar 14 žmonių šturmuos aukščiausią Pietų Afrikos Respublikos viršūnę Mafadį, o paskui ambasadoje susitiks su vietiniais lietuviais. Kalnas nėra itin aukštas, 3446 m, bet jo automobiliu neprivažiuosi, taigi laukia ilgas 4 dienų žygis su nakvynėmis palapinėse per džiungles primenančią vietovę. Šlapiam ir išvargusiam išlindus iš džiunglių įkopti į kalną Dainiui atrodo tobulas kovo 11-osios paminėjimas – būtent šią datą jis pasirinko įkopti į naują viršūnę ir ten iškelti lietuvišką trispalvę.
