Dabar vilnietė Dovilė Petkevičiūtė sakosi atvertusi tuščią gyvenimo lapą. Prieš pusmetį ji išvyko į kelionę pėsčiomis per Ameriką, atsisakiusi darbo ir nuomojamo buto, o spalio 7 dieną grįžo į Lietuvą – viską pradeda iš naujo ir stengiasi neprarasti atsparumo stresui ir tikrumo pojūčio, kurių įgavo kelionėje.
29-erių metų Dovilė LRT.lt pasakojo, kad kelionė pėsčiomis per JAV buvo jos sužadėtinio Juliaus svajonė, o ji visuomet mėgdavo nuotykius, tad su jo pasiūlymu mielai sutiko. Pati apie kelionę informacijos internete neieškojo, paliko pasiruošimą savo išrinktajam – ir gerai, mat, jei būtų pradėjusi gilintis, tikriausiai būtų pabūgusi to, kas laukia.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Pereiti Ameriką buvo Dovilės sužadėtinio Juliaus svajonė, o ji visuomet mėgo nuotykius ir mielai prisijungė.
- Per metus leidimą eiti Ramiojo vandenyno keteros taku gauna 7000 žmonių, o visą kelią įveikia apie 30 proc. jų.
- Dovilė su sužadėtiniu per 5 mėnesius nužingsniavo 4000 km, o 200 km turėjo praleisti dėl miškų gaisrų.
- Sunkiausia buvo eiti per dykumą, bet ir kitose atkarpose kartais apleisdavo jėgos.
Pradžioje jiedu ketino eiti per Ameriką horizontaliai, nuo vieno vandenyno iki kito, bet paskui, paskaitę apie iš apačios į viršų, nuo Meksikos į Kanadą, vedantį pėstiesiems skirtą Ramiojo vandenyno keteros taką (angl. Pacific Crest Trail), nusprendė pasirinkti jį.
Viso tako ilgis – apie 4 300 kilometrų, ir Dovilė su Juliumi visą jį įveikė pėsčiomis, tik porą šimtų kilometrų turėjo praleisti dėl miškų gaisrų. Pasak pašnekovės, šį taką labai pamėgę įvairūs nuotykių ieškotojai ir žmonės, neabejingi gamtos grožiui. Taip pat jį renkasi iššūkių mėgėjai, norintys jį bėgte įveikti kuo greičiau. Rekordas – vienas bėgikas šį taką įveikė per 60 dienų. Dovilė su draugu ėjo lygiai 5 mėnesius, nors kartais jiems atrodydavo, kad jau visiškai nebeliko jėgų.
Beje, per nacionalinius parkus vingiuojančiu Ramiojo vandenyno keteros taku keliauti galima tik su leidimais. Tokių leidimų keliauti nuo Meksikos iki Kanados per metus išduodama 5 000 ir dar 2 000 – keliauti priešinga kryptimi. Statistika rodo, kad visą taką įveikia maždaug 30 procentų leidimus gavusių žmonių, o kiti renkasi trumpesnes atkarpas.
Beje, leidimas nemokamas, bet norinčių yra daugybė, tad reikia laukti eilėje, o leidimai išduodami tam tikram laikotarpiui. Dovilė su Juliumi pradžioje gavo blogesnę datą, bet dar kartą stoję į eilę gavo leidimą pradėti žygį gegužės 3 d. – tokia data laikoma itin gera, mat pradėjus žygį anksčiau arba vėliau gresia susidurti su sniegu.
„Iš viso teko eiti per tris valstijas. Maždaug pusė kelio, arba 2 000 km, driekėsi per Kaliforniją – iki šiol neįsivaizdavau, kokia ji milžiniška. Paskui kelias vingiavo per Oregono ir Vašingtono valstijas, jis ėjo per ne vieno gražaus nacionalinio parko teritoriją“, – pasakojo Dovilė.
Įkaitęs asfaltas ir gyvatės ant tako
Kelionė nuo pat pradžių nebuvo lengva – netoli Meksikos sienos prasidėjęs kelias netrukus pasuko per dykumą. „Buvo daugiau nei 30 laipsnių karščio, gal pasiekdavo ir 40 (termometro neturėjome, tad tiksliai ir nežinome), mes ėjome, išpilti prakaito, ir prie kūno lipo smėlis. Dar reikėdavo teptis kremu nuo saulės, tada smėlis lipdavo dar labiau. Vandenį stengėmės taupyti, tiesa, buvo galimybė jį filtruoti. Dykumoje pasitaikydavo balų, bet jose plaukiojo kirmėlės“, – pasakojo Dovilė.
Dar bjauresnės už kirmėles buvo gyvatės barškuolės – jų ten pilna, guli ant kelio ir nesitraukia, tik iškelia uodegą su barškučiu ir įspėja, kad gali pulti. Vietomis tas gyvates gali apeiti, bet yra vietų, kur iš kelio negali išsukti, o gyvatė guli ir nesitraukia, tada bandai iš tolo ją nugąsdinti, kad pasijudintų (keliautojai įspėjami, kad šiukštu negalima lipti per gyvatę, nes įgels).
„Taigi visą laiką reikia žiūrėti sau po kojomis, kad ant gyvatės neužmintum, ir tai pradeda varginti – kai pamatai vieną gyvatę, vėliau kiekvienas pagaliukas atrodo kaip ji“, – pasakojo Dovilė.
Vietomis tuose kraštuose driekiasi asfaltas, o per jį galima eiti tik naktį, nes dieną jis pernelyg įkaitęs. Kartą 3 valandą nakties, paėjus asfaltu ir pasukus į šoną statytis palapinės, Dovilę labai išgąsdino dar vieni gyvūnai.
„Buvo matyti, kad ten bėgioja daug pelių, o tada pasirodė, kad jos dar ir šokinėja. Galėjo pašokti net man iki krūtinės, tad tikrai išgąsdino. Tik po kelių dienų, kai atsirado interneto ryšys, sužinojau, kad ten buvo vadinamosios kengūrinės pelės, kurios ne tik šokinėja, bet ir yra prisitaikiusios išgyventi be vandens“, – dykumoje įgytomis žiniomis dalijosi pašnekovė.
Pelių pasitaikydavo ir kitur – lauke palikę džiūti kojines, keliautojai ryte kelis kartus rado jose pragraužtų skylučių.
Kalnai ir kriokliai
Netrukus po dykumos ėjo vietos, nusiaubtos Kalifornijos miškų gaisrų. Keliautojai apie juos žinojo, bet nemanė, kad jų toks didelis mastas, būna, eini, eini, o aplink tik tamsios plynės su apanglėjusiais medžių kamienais. Daug keliautojų tas vietas apvažiuoja, bet lietuviai buvo nusiteikę per jas eiti ir praleido tik tas vietas, kurios buvo neįžengiamos dėl tebevykstančio gaisro.
Perėjusius dykumą ir gaisravietes keliautojus džiugino puikūs vaizdai – kalnai, miškai, upeliai ir kriokliai. Žavėjo Laseno vulkaninis nacionalinis parkas, Josemičio, Siera Nevados ir kiti nacionaliniai parkai.
Lankomose vietose būdavo daug turistų, bet paėjus nuo lankomo objekto kelis kilometrus žmonių visai nebelikdavo – kai kuriomis dienomis, keliaudami laukinėmis vietovėmis, jų sutikdavo vos keletą.
„Amerika didžiulė ir nacionalinių parkų su gražiais gamtos objektais ten daugybė. Šalia panašių vietų Europoje būtų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, užkopus ant aukštesnio kalno kokioje Prancūzijoje stovėtų kavinė, o JAV erdvės didesnės ir gamta atrodo beveik nepaliesta (nors kai kur pamatyti ledų kioskelį man būtų visai patikę)“, – pasakojo Dovilė.
Vėliau ėjo kelias per Oregono valstiją, jis buvo pats ramiausias ir paprasčiausias, po jo, pasiekus Vašingtoną, laukė kalvotos vietos su daug kopimo į kalnus.
Keliautojai pakeliui netoli tako užkopė į Vitnio kalną (angl. Mountain Whitney) – jo beveik 4 500 metrų aukščio viršūnė yra aukščiausia žemyninėje JAV dalyje (neskaitant Aliaskos ir Havajų).
Žmonės rūpinasi keliautojais
Keliaujant per dykumą ir kitose sudėtingesnėse vietose keliautojams labai padėdavo tai, kas vadinama kelionės magija (angl. trail magic). Pavyzdžiui, vienas „viduryje niekur“ gyvenantis vyras priima visus keliautojus, kad jie galėtų nusiprausti ar papildyti geriamojo vandens atsargas.
Arba eini dykuma, kur geriamasis vanduo toks, kaip arbata, ir pamatai stovintį kelioninį šaldytuvą, kuriame yra ledukų ir šalto vandens. Yra ir tokių vietų, kur palieki tuščius vandens buteliukus, o pasiimi pilnus – geranoriški žmonės reguliariai papildo jų atsargas.
„Pastebėjome, kad paprastai keliautojais savanoriškai rūpinasi pensinio amžiaus žmonės, kurie seniau daug keliaudavo, arba tie, kurie dabar keliauti norėtų, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių negali to daryti“, – pasakojo Dovilė.
Taip pat geranoriški žmonės keliautojus kartais pavaišina maistu, sustoja, kai šie stabdo automobilius, išsukę iš tako į gretimą miestelį pasipildyti maisto atsargų. Mat kas 4–5 dienas tekdavo pasukti iš kelio, o išsukus iki miestelio neretai dar būdavo 20–30 km. Ten kartais lietuviai apsistodavo ir motelyje, nes jau būdavo labai pavargę miegoti palapinėje.
Meškos ir kalnų liūtai
Lietuviai žinojo, kad kelyje susitiks su juodosiomis meškomis. Keliautojams dalijamos atmintinės, kuriose įspėjama, kaip reikia elgtis: netoli meškų nevalia valgyti, nes ir jos gali užsinorėti, prie jų nereikia artintis, o dera patriukšmauti, kad jos išsigąstų. Keliautojams išduodami ir specialūs kanistrai maistui susidėti, kad gyvūnai neužuostų jo kvapo. Be to, teritorijoje dirba reindžeriai, viena iš jų pareigų – gąsdinti meškas, kad jos žmonių bijotų ir nesugalvotų prie jų gretintis.
„Meškučių sutikti mes norėjome, buvome nusiteikę, kad jos mūsų bijos labiau nei mes jų. Ir sutikome ne vieną – viena ėdė uogytes per kokius 15 metrų nuo mūsų, kita kabarojosi medžiu. Ji mane ypač nustebino, nes nežinojau, kad meškos tuo užsiima“, – pasakojo Dovilė.
O kalvotose Vašingtono vietovėse grėsė sutikti ir kalnų liūtų (pumų), kurie kartais puola iš pasalų. Kad taip nenutiktų, taip pat reikėjo kelti triukšmą, kad gyvūnai nedrįstų prisiartinti, Dovilė eidama tiesiog šūkavo: „Kalnų liūtai, aš jūsų nebijau!“
50 proc. malonumo ir 50 proc. vargo
Keliautojai pradėjo eiti palengva – pradžioje per dieną nueidavo po 20–30 km, paskui distancijas didino iki 40 km, o Oregone, kur keliai lygūs, įveikdavo ir po 50 km per dieną. „Manau, mūsų sprendimas pradėti nuo mažesnių atstumų buvo geras. Mus lenkė keliautojai, nusprendę kasdien nueiti kuo didesnį atstumą, bet paskui mes ne vieną jų prisivijome, kai jie buvo pavargę ir sustoję pailsėti“, – pasakojo Dovilė.
Ji neslėpė, kad ir jai su vaikinu būdavo momentų, kai atrodydavo, kad jėgų nebėra, bet jie nuo pat pradžių sau kartojo, kad nepasiduos ir įveiks visą maršrutą. Tą jie kartojo ir tada, kai kažkuris Juliaus kojos raumuo atsisakė veikti ir vaikinas ėjo, vilkdamas koją.
„Mes turėjome vieno keliautojo sudarytą atmintinę. Jis rašė, kad kai norisi pasiduoti, reikia apmąstyti, kada paskutinį kartą valgei karšto maisto ir miegojai tikroje lovoje, ir leisti sau tai padaryti pakelės miestelyje. Po kelių dienų poilsio noras eiti toliau sugrįžta. Apskritai maždaug 50 proc. tokios kelionės yra malonumas, kai mėgaujiesi matomais vaizdais ir džiaugiesi gyvenimu, o kiti 50 proc. – tai daug valios pastangų reikalaujantis iššūkis“, – konstatavo Dovilė.
Pasak jos, kasdien einant dažnai tenka tą daryti per skausmą, geliančiais raumenimis. Jie girdėjo, kad kai kurie kiti keliautojai kasdien geria skausmą malšinančius vaistus, bet patys apsiėjo be jų, nors tablečių dėl viso pikto ir buvo nusipirkę.
Kai jau buvo nedaug kelio likę, jie turėjo pasiskubinti, mat grėsė, jog pradės snigti, o tada per kalnuotas vietoves be specialios įrangos eiti būtų buvę per sunku. Ir išties simboliškai paskutinį kelionės rytą, kai jiems buvo telikę eiti 12 km, prisnigo.
Prisižiūrėjo grožybių ir tapo ramesnė
Į klausimą, kiek viskas kainavo, atsakyti Dovilė dar negali, nes biudžeto dar nesuskaičiavo. Bet kainavo nemažai. Yra apskaičiuota, kad tam, jog galėtum ramiai eiti tuo taku ir jaustumeisi ramiai, reikia turėti maždaug 10 000 dolerių. Brangiai kainuoja nakvynė viešbučiuose, o vienas mėsainis vidutiniškai kainuoja 17 dolerių. Kainuoja ir miegmaišiai, palapinė, kiti reikmenys, ypač ultralengvi, o mūsų herojai tokius ir įsigijo, mat nujautė, kad ir su lengvesne našta nueiti 4 000 km nebus lengva.
Ar dviese įveikdami tokį iššūkį jie labai pykosi? „Dar prieš iškeliaujant draugai klausinėjo, kaip mes tokiomis sąlygomis išbūsime kartu po 24 valandas per parą. Ir patys tuoj susirūpinome, iš anksto aptarėme taisykles, kad, kai kils noras pyktis, pabūsime kurį laiką atskirai. Ir labai blogai nebuvo, nors kartais ir pažingsniuodavome per keliasdešimt metrų vienas nuo kito. Sunku, kai artimas žmogus pavargęs, o tu ir pats neturi jėgų ir niekuo negali jam padėti“, – prisipažino Dovilė.
Tad ką gero ji gavo iš šios nelengvos kelionės? „Iki soties prisibuvome dviese gamtoje, kuri Amerikoje atrodo tiesiog beribė, ir prisižiūrėjome neišpasakytai gražių vaizdų. Per šią kelionę, galima sakyti, tapau didžiausia savo pačios gerbėja, ėmiau klausytis, ko iš tikrųjų noriu. Rodos, daug išmokau ir supratau, niekur nebeskubu ir nebesinervinu“, – kalbėjo mergina.
Ji pateikė pavyzdį, kaip skrisdami atgal jie oro uoste neatgavo vieno miegmaišio, labai brangaus, kainavusio apie 400 Eur. Bandė aiškintis su avialinijų atstovais, bet tai nepadėjo. Tad nors jiems tai buvo didelis nuostolis, Dovilė nesinervino, nes suvokė, kad stresas niekuo nepadės. Seniau sostinėje, pakliuvusi į kamštį, ji pradėdavo nervintis, o dabar laukia ir tiek, nes kas gi belieka. Kartą išėjusi pabėgioti pakliuvo į rudenišką liūtį ir visai neėmė to į galvą, nes žinojo, kad po 30 minučių grįš namo.
„Dabar man tik svarbu to, ko išmokau kelionėje, nepaleisti ir nepradėti vėl be tikslo naršyti telefone“, – sakė pašnekovė.
