Vladas Užtupas iš Alizavos Kupiškio rajone juokauja, kad jį, kaip ir poetus, kartais aplanko mūzos, tik jam jos pašnabžda ne tai, kaip rimuoti žodžius, o tai, kad iš senos keptuvės išeitų geras laikrodis ar iš traktoriaus pavarų dėžės – įdomi tortinė. Noru gaminti laikrodžius, tik ne iš keptuvių, o iš siūlų, nuo Vlado užsikrėtė jo žmona Audronė.
Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietų ar žmonių, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Alizaviškis Vladas, nors ir pensininkas, remontuoja „viską, kas mechaniškai juda“, ir gamina originalius buities rakandus.
- Jo žmona Audronė, dailės ir technologijų mokytoja, pamėgo gaminti laikrodžius. Vienam iš jų gali prireikti ir 1240 vinukų.
- Vyras kelionėms pritaikė už 600 svarų pirktą suvargusį visureigį ir su žmona išvažinėjo didelę Europos dalį.
- Šeimai smagiausia važiuoti ten, kur nėra asfalto: per kalnus, pelkes ar nuslūgusios jūros dugnu.
Vladas oficialiai yra išėjęs į pensiją, bet vis dar pasidarbuoja: kai prireikia, remontuoja įvairius elektroninius, hidraulinius ir kitokius prietaisus. Kaip linksmas meistras sako, jis taiso viską, kas mechaniškai juda. O jeigu lieka sugedusių detalių, jas, pasitaikius progai, galbūt panaudos kokiai pakabai ar papuošalų laikikliui pagaminti.
Alizaviškių namuose televizorius stovi ant stovo, pagaminto iš senų automobilių detalių – kelių stūmoklių, švaistyklių ir paskirstymo veleno. Kambarinis augalas žaliuoja ant pakylos, pagamintos iš automobilio greičių dėžės detalės ir variklio dantračio. Telefonai ir jų krovikliai nesimėto kur pakliuvę – jiems skirtas laikiklis, pagamintas iš automobilio skirstymo veleno ir greičių dėžės korpuso. Prie šio laikiklio pritvirtinta ir stalinė lempa, o jos lemputė įsukta į dušo galvutę.
Vladas mėgsta meistrauti tokius dalykus, kurie bus naudojami buityje, bet kartais padaro ką nors, kas tiesiog įdomiai atrodo. Praktinės paskirties neturinčius savo darbus jis vadina „baibokais“.
LRT.lt Vladas pasakojo, kad ką nors knebinėti mėgo nuo jaunų dienų. Dar tada, kai kiti ruošdavosi egzaminams, jis paišinas iki ausų garaže krapštydavosi su savo mopedu, kurį vadino „birbinka“, taip pat sumeistravo lenktyninį automobiliuką „bagį“. Galiausiai pagal latvių sportininko brėžinius žurnale susikonstravo motorinę valtį, vėliau su žmona ir dviem dukromis vis leisdavosi ja plaukioti po apylinkių ežerus.
Eidavo meistrauti, kad nusiramintų
Seniau Vladas dirbo gamybos vadovu ceche, kuris gamino medines paletes. Pradžioje dauguma darbų buvo atliekami rankomis, bet vėliau pagal jo pasiūlymus buvo pagamintos ar pritaikytos staklės, rąstų pjovimo automatas ir kiti įrenginiai, kurie padėjo darbus atlikti daug našiau.
Ceche V. Užtupas vadovavo 30 žmonių kolektyvui. „Dauguma tų žmonių buvo iš kaimo, nebūtinai išsilavinę, būdavo, kai kas nors mane sunervina, nueinu iš cecho į savo kambariuką ir pradedu meistrauti. Tokia veikla mane nuramindavo“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Jis turi draugą, kuris vadovauja autoservisui, o ten – daug sulūžusių automobilių detalių. Vladas pasirenka niekam nereikalingų vožtuvų, stūmoklių ir kitokio „gėrio“ – ką gali žinoti, gal mūza pašnabždės, kaip iš jų pasigaminti ką nors naudingo buičiai. „Būna, pamatau kokį aprūdijusį gelžgalį ir pamanau, kad šitas man tikrai tiks“, – pasakojo meistras.
Laikrodis su 1 240 vinių
Vlado žmona Audronė dirba mokykloje dailės ir technologijų mokytoja. Ir namuose ji vis užsiima daile ir technologijomis – ypač mėgsta dirbti su tekstile, iš jos įvairiomis technikomis yra sukūrusi paveikslų, o gėlyne prie namų stovi burbulas, kurį ji pagamino iš audinio ir betono.
Prieš kurį laiką moteriai kilo noras išmėginti simegrafijos techniką – ja išvedžioja įvairiausius simetriškus siūlų raštus. Tokia technika ji pagamino kelis paveikslus, o paskui perėjo prie laikrodžių – noru gaminti būtent juos tikriausiai užsikrėtė nuo vyro.
Kad toks meniškas laikrodis atsirastų, reikia prie medinio pagrindo pagal tam tikrą schemą prikalti daugybę vinučių, aplink jas vėliau bus varstomi siūlai. „Apskaičiavau, kad vienam jos laikrodžiui turėjau sukalti 1 240 vinučių“, – sako vyras. Jis žmonos kuriamiems laikrodžiams įtaiso mechanizmus, tiesa, pirktinius.
Audronė prasitarė, kad vyras jai padeda ir tada, kai prireikia ką nors sumeistrauti jos darbui, tarkim, sukalti stovus mokinių piešinių parodai. „Ir mokykloje yra darbuotojų, kurie padėtų, bet vyrui tokie dalykai patinka, taigi galiu prašyti jo“, – nusišypsojo mokytoja.
Nenuostabu, kad rankdarbius mėgsta ir poros dukros – Indrė pina mikromakrame technika, o Donata riša šiaudinius sodus.
Laivas supuvo – teko perdaryti automobilį
Rimčiausias darbas, prie kurio paplušėjo nagingasis meistras, neskaitant laivo ir cecho įrangos, yra suremontuotas ir kelionėms prikeltas visureigis. Jį pirko Anglijoje vos už 600 svarų ir per žiemą prikėlė naujam gyvenimui. Ir angliško automobilio vairą pats perkėlė iš dešinės į kairę pusę – sako, kad jam atrodė savaime suprantama, kaip reikia tą daryti.
Automobilį Vladas pritaikė tolimesnėms kelionėms: pasidarė stalčių daiktams susidėti, galinės sėdynės yra atverčiamos ir virsta lova. Sutuoktiniai tikina, kad joje miegoti patogiau negu kai kuriuose viešbučiuose.
Kam Vladui to prireikė? „Na, laivas supuvo, o kuo nors užsiimti reikėjo, tad pamaniau, kad gerai bus ir įdomesnis automobilis. Išties mano brolis buvo (ir tebėra) Pasvalio visureigių klubo prezidentas, tad nuo jo nusižiūrėjau, bet jis nepyksta, važinėjam kartu“, – pasakojo pašnekovas, 2010 m. su žmona leidęsis į pirmąją kelionę į Karpatų kalnus.
Kai pirmasis visureigis „pavargo“, Vladas susiremontavo kitą. Savo automobiliu sutuoktiniai su bendraminčių kompanija jau yra apvažinėję nemenką Europos dalį – nuo Barenco jūros ir Murmansko viršuje iki Turkijos, Juodkalnijos ir Albanijos apačioje.
Kai baigiasi asfaltas, prasideda nuotykiai
Kelionėms šeima mieliau renkasi ne senamiesčių įžymybes ar kelius su gražiais apylinkių vaizdais, o maršrutus per kokią tundrą, pelkę ar kalnuotą vietovę – geriau, jei ten nebus asfaltuoto kelio.
Kartais važiavimas bekele užtrunka, yra buvę, kad 5 km važiuoja visą valandą. Karelijoje 13 km iki vadinamosios Velnio Nosies uolos Onegos ežero pakrantėje (ten ant uolų iškalti labai seni piešiniai, turistai jų pažiūrėti paprastai plukdomi laiveliu) jie važiavo 6 valandas; teko riedėti akmenimis, pelke ir ežero dugnu. O iki to paties Onegos ežero nuvažiuoti 100 km per pelkėtą tundrą užtruko dvi paras.
Audronė į klausimą, ar neatsibosta lėtai riedėti sudėtingais ruožais, atsakė: „Ne, kol jie per kokį kalną slenka pirmu bėgiu, mes išlipame ir pasivaikštome.“
Vanduo ne kartą beveik siekė automobilių langus, kartą, kai važiuodami per upę pravėrė duris, vėliau ant kilimėlio mašinoje pamatė žuvelę. Tiesa, kad visiškai nepriburbuliuotų ar neįklimptų, jie gerai išsistudijuoja, kur dar įmanoma visureigiais važiuoti, o kur jau ne. Seniau klausinėdavo žmonių ir ieškodavo informacijos internete, dabar apsižiūrėjo, kad paprasčiau nusipirkti kitų sudarytus maršrutus.
Žinoma, tokiose kelionėse nuotykių netrūksta. Prieš keletą metų prie Baltosios jūros važiavo į vieną atokų kaimą. Jį galima pasiekti arba važiuojant 80 km aplink, arba 20 km uolėta jūros pakrante, bet tik tada, kai būna atoslūgis (vietiniai gyventojai irgi taip važinėja). Žinoma, vandens keliu važiuoti įdomiau, tik keliautojai pataikė nelabai tinkamu metu: kai važiavo, atrodė, kad bangos automobilius tuoj nuplaus į atvirą jūrą.
Pasak Vlado, bene baugiausia buvo, kai jie dar 2019 m. per Ukrainą įvažiavo į Šiaurės Osetiją. „Ten įvažiuojant visas keturias mašinas kareiviai įvarė į tokį tunelį iš betono luitų. Moteris paliko mašinose, o mums liepė išlipti – su dokumentais turėjome įeiti į patikros punktą, kaip lėktuve, o priekyje ant taburetės sėdėjo darbuotojas marmuriniu veidu su automatu. Jam paduodant pasą buvo nejauku – nežinai, kas tokiam šaus galvon, o ir aplink buvo pilna ginkluotų kareivių. Viskas praėjo gerai, bet visgi Osetiją pervažiavome kuo greičiau“, – atsiminė Vladas.
Prakiuręs bakas ir įžūli karvė
Bekele važiuojant pasitaiko ir visureigių gedimų. Ar tada alizaviškiai nepasigaili, kurių galų jie beldėsi į tą tundrą ar kitą neaiškų užkampį? „Ne, juk keliaujame keliais ekipažais. Jeigu kas ir sugenda, neabejojame, kad vyrai ką nors sugalvos, visgi jie moka elgtis su technika“, – atsakė Audronė.
Štai kartą ant kalno, kur vaizdai buvo kaip Mėnulyje, trūko vieno automobilio vairo traukė, tuomet keliauninkai sugalvojo, kaip laikinai ją sutvirtinti vielomis.
„Kartą pelkėje prakiuro benzino bakas. Vienas palindęs po apačia laikė tą skylę užspaudęs ranka, kad kuras nebėgtų, o kiti galvojome, kaip ją užtaisyti. Ir atsiminėme, kad tarp senų šiukšlių turime šampano butelio kamštį, jis puikiai tiko tai skylei užkimšti. Mes šiukšlių gamtoje nepaliekame, vežiojamės jas su savimi, ir tąkart gamta mums atsidėkojo“, – nusišypsojo Vladas.
Kelionėse po pelkes ir tundrą labiau nei gresiantys pavojai keliautojus erzina uodai ir mašalai. Sakartvele dažnai prisistato didžiuliai šunys, kurie pradžioje atrodo grėsmingi, bet vėliau draugiškai lieka saugoti automobilių iki ryto. O štai Albanijoje kartą prie paežerėje pietaujančių keliautojų prisistatė labai įžūli karvė. Ji norėjo atimti jų maistą ir nepaisė jokių raginimų eiti šalin.
„Su bičiuliais sakome, kad taip keliaudamas labai gerai „nusinulini“, perkrauni galvą ir pamiršti visus rūpesčius“, – sakė Audronė. O Vladas pridūrė, kad galvoje lieka tik viena mintis – kaip iš čia išsikrapštyti.
Į nutrūktgalviškas keliones šeima leidžiasi kiekvieną vasarą, be to, vasaromis pas juos vis lankosi anūkai, kurių jie turi šešis. Na, o nuo rudens jie vėl turės laiko ir rankdarbiams bei „baibokams“. „Gal kam ir atrodo, kad mes čia užsiimame nesąmonėmis, bet, kaip sako vienas mūsų bičiulis, mus saugo kvailių dievas“, – sakė linksmų plaučių alizaviškis.
