Kaunietė Agnė Ščiučkienė kas vakarą iš savo darbo šunų kirpykloje skuba namo, žinodama, kad ten jos labai laukia dvi varnos: pamačiusios šeimininkę jos puola džiugiai plasnoti ir ją sveikinti, lipa ant pečių, Karkuša dar ir pabučiuoja. Visgi moteris tuos, kuriems taip pat kyla noras auginti šiuos paukščius, perspėja, kad tai ne tik linksmybės, bet ir didelis rūpestis.
Agnė LRT.lt pasakojo gyvūnus mylėjusi nuo mažens. Seniau ji dirbo vadybininke, ėjo ir vadovaujamas pareigas, tačiau vis pagalvodavo, kad norėtų širdžiai mielesnio darbo, galiausiai, kai tik Kaune buvo pradėti rengti kursai, tapo šunų kirpėja. Tuo metu ji jau turėjo šuniuką, Jorkšyro terjerą, ir katiną, vėliau dar įsigijo Maltos bišoną.
Taigi Agnė mėgaujasi gyvūnų draugija ir namie, ir darbe, bet ji sako anksčiau nė nepagalvojusi, kad jos gyvenime atsiras vietos ir varnoms. O tada ji sutiko Karkušą.
Vieną gegužės rytą moteris automobiliu važiavo į darbą. Vos dieną prieš tai ji buvo grįžusi iš jubiliejaus proga sau pasidovanotos kelionės po Aliaską, tad jautėsi kiek atitrūkusi nuo realybės. Taigi, važiuodama į darbą moteris tiesiai ant kelio pastebėjo juodą kauburėlį, mažą paukštelį, ir jį apvažiavo. Bet jis nepurptelėjo į viršų, kaip būtų padarę kiti. Agnė dėl to susirūpino, automobilį pastatė šalikelėje ir nuėjusi pažiūrėti paukštelio pamatė, kad tai mažutis, dar neskraidantis varniukas.
Moteris buvo girdėjusi, kad iš lizdo iškritusių paukštelių nevalia imti į rankas ir reikia palikti jais rūpintis tėvams, tad varniuką paėmė su audinio gabalu ir nunešusi padėjo į šalikelę. Tačiau grįžusi prie automobilio pamatė, kad paukštelis vėl atitipeno ant kelio (ko gero, jam buvo šalta ir norėjosi pasišildyti ant asfalto). Tada Agnė, pamaniusi, kad šis mažylis be jos įsikišimo tikrai neišgyvens, pasiėmė varniuką su savimi į darbą.
Dar automobilyje paukštelis pradėjo rėkti – matyt, buvo alkanas. Tose pačiose patalpose dirbusios veterinarijos gydytojos pamokyta, šunų kirpėja netrukus skubėjo į prekybos centrą, ten įsigijo žvejybai skirtų gyvų kirminų. Tiesa, vėliau Agnė išgirdo ir pamokymą, kad mažiems paukšteliams šiukštu negalima duoti gyvų kirminų, nes šie gali net pažeisti paukšteliams vidaus organus.
Varnos ilgai atsimena skriaudas
Tą vakarą Agnė su Karkuša grįžo namo ir nuo tada jie neišskiriami. Varniukas iš karto pamėgo miegoti savo globėjai ant peties, įsisukęs jai į plaukus, laukia jos ateinančios ir nori jos draugijos. Išleistas į lauką, pabėgioja, pastrakalioja, pasidžiaugia dabar gausiai iškritusiu sniegu, bet netrukus grįžta pas šeimininkę.
Na, o Karkušos santykiai su kitais augintiniais kiek keblesni – varna norėjo draugauti, bet sykį jorkšyriukė jai kepštelėjo, o jeigu jau kas varną nuskriaudžia, ji, turėdama puikią atmintį, ilgai to neužmiršta. Paskui paukštis susipyko ir su kate, tad dabar santykiai nepašliję tik su Maltos bišone.
Agnė nuo gegužės mėnesio ypač susidomėjusi varnomis ir jų auginimu namie, perskaitė, kad šie paukščiai yra socialūs, įpratę gyventi būryje ir jiems būtinai reikalinga kompanija. „Tada labai susirūpinau, iš kur man paimti kitą paukštį, juk jie lauke nesimėto – na, jeigu ir mėtosi, tai tikrai ne tada, kai tau reikia jį rasti. Bet tada feisbuke paukščių mylėtojų grupėje pamačiau skelbimą, kad kiti žmonės, taip pat užauginę iš lizdo iškritusį varniuką, ieško jam naujų šeimininkų, mat visgi įsitikino, kad jam reikia daug rūpesčio.
Beje, domėdamasi varnomis Agnė sužinojo ir tai, kad jų jaunikliai iš lizdų iškrenta neretai – norėdami atlikti gamtinius reikalus, jie paeina atbuli ir taip kartais išvirsta per kraštą. Varnų lizdai aukštai, tad nemažai paukštelių žūva iš karto. Tuos, kurie išgyvena, varnos bando maitinti ir prižiūrėti (dėl to jos pavasarį gali ir pulti pro šalį einančius žmones), bet daugelis jų sušąla arba juos nudaigoja kiti gyvūnai, ištinka kitos nelaimės – išgyvena tik vienas procentas.
Karkuša labai pavydus
Na, o Agnės namuose rugpjūtį įsikūrė ir antras nelaimėlis – Kieša. Pirmasis jos numylėtinis iš pradžių buvo tuo pasipiktinęs, bet dabar paukščių santykiai jau pakankamai geri. Tik varnų būriuose būna nusistovėjusi hierarchija, taigi šiuo atveju vadu tapo Karkuša, jis gali parodyti Kiešai jo vietą.
„Apskritai jie yra skirtingi: Karkuša nuo pat pradžių buvo labai ėdrus ir energingas, o Kiešiukas ramesnis, lėtesnis. Kol vienas suryja penkis kąsnius, kitas – tik vieną. Dėl to stengiuosi juos maitinti pati, antraip tikėtina, kad Karkuša vys Kiešą nuo dubenėlio ir Kiešai visai nieko neklius“, – pasakojo Agnė, neabejojanti, kad veiklusis Karkuša ir gamtoje taptų būrio vadu.
Be to, pirmasis namie apsigyvenęs paukštis yra labiau prisirišęs prie šeimininkės. Antrąjį jai reikėjo jaukintis, kol ir jis įprato užlipti ant rankos ir atsitūpti ant peties. Abu augintiniai labai mėgsta šeimininkės paglostymus, visai kaip šuniukai. „Tačiau Karkuša yra pavydus, kiek pabuvusį man ant peties Kiešiuką jau veja šalin – nori, kad dėmesį skirčiau jam vienam“, – nusišypsojo Agnė.
Vienu metu, pasak šeimininkės, Karkušai pasireiškė kažkas panašaus į paauglystę – jis vis bandė priešgyniauti ir maištauti, bet pamatęs, kad šeimininkė tvirtai laikosi savo nuomonės ir griežtai sako „Ne“, aprimo. „Mes su Karkuša labai gerai vienas kitą suprantame, galima sakyti, kad mus sieja mistinis ryšys“, – sakė kaunietė.
„Dainuoja“ įjungus radiją
Varnos dabar dienas leidžia pusrūsyje esančiame specialiai joms sumeistrautame erdviame (2,5×3 metrų) voljere. Vasarą jos gyveno kitame voljere namo terasoje. Beje, kol sparnuotųjų augintinių neturėjo, Agnė sodo namelyje leisdavo vasaras, o gyvendavo bute, bet atsiradus varnoms susigriebė, kad žiemą bute neišsiteks, tad skubiai pasirūpino, kad sodo namelis būtų pritaikytas gyventi ir orui atšalus.
Dieną voljere praleidusias varnas Agnė po darbo išleidžia pavaikštinėti, išveda į lauką. Reikia turėti omenyje, kad varnos nemoka nueiti į tualetą, tad namie reikia nuolat valyti, ką jos pridaro. Taip pat reikia prižiūrėti, kad jos ko neiškrėstų. Varnos snapais mielai sukapos bet kokį popierių, na, o smalsusis Karkuša kartą įkrito į kibirą vandens. Vasarą paukščiai labai mėgsta turkštis vandens dubenyje, tačiau tąsyk kibire, jeigu šalia nebūtų buvusios šeimininkės, galėjo ir paskęsti.
Kokių dar eibių šie augintiniai yra prikrėtę? „Jie labai smalsūs, visur landžioja ir susigalvoja veiklos, slapsto daiktus kaip kokie beždžioniukai. Kartą vasarą su draugais sėdėjome terasoje ir vienu metu visi iš kažko pradėjome juoktis. Draugai nustebo, išgirdę ir kažkieno pašalinio juoką šalia – ten buvo Kiešiukas, jis mėgsta mėgdžioti žmones.
Karkuša tylus, nebent ima rėkti, kai ko nors labai išsigąsta, pavyzdžiui, jis bijo juodos spalvos daiktų, kad ir šiukšlių maišo, o Kiešiukas visą dieną kalba sava kalba, mėgdžioja šuniuko lojimą, įjungus radiją „dainuoja“ kartu. Ne veltui sakoma, kad varnos gali išmokti kalbėti“, – pasakojo Agnė.
Neaišku, ar galės skraidyti
Agnė neabejoja, kad varnos – labai protingi paukščiai. Jos skiria savo vardus, o jeigu tik šeimininkė turėtų daugiau laiko su jumis užsiimti, galėtų daug ko išmokti. Šie paukščiai turi gerą atmintį, pavyzdžiui, vieną dieną žaidžia su į dėžutę įdėtu akmenuku – išima ir įdeda jį atgal, o paskui jau ir kitus akmenukus norės sudėti į dėžutę. Dar jos viena nuo kitos mėgsta slėpti maistą – būna, viena kokį gardų kąsnį pasideda į vieną kambario kampą, kita ją stebi ir jai atsitraukus nusineša tą grobį į kitą vietą.
Agnė stengiasi, kad varnų mityba būtų kuo įvairesnė – duoda joms įvairios mėsos (Kieša labiau mėgsta žalią mėsą, Karkuša – virtą), kiaušinių, obuolių, ryžių. „Tik reikia žiūrėti, kad varnoms skirtame maiste nebūtų druskos, cukraus ir prieskonių, nes jie gali joms pakenkti. Kai kurie sako, kad jos bet ką lesa iš šiukšlių konteinerių, tačiau jos taip daro ne iš gero gyvenimo“, – sakė Agnė.
Tiesa, ji iki šiol nežino, ar Kieša ir Karkuša – patinėliai, ar patelės. Iš jų išvaizdos to niekaip neatskirsi, nebent galima būtų atlikti plunksnų DNR tyrimą. Agnė tikisi, kad dėl to ateityje jai problemų nekils ir varnos nesumanys poruotis tarpusavyje. Rūpesčių su jomis jai ir taip pakanka – dabar ji negali niekur išvažiuoti. Šuniukus ir katę ji palikdavo prižiūrėti draugėms ar auklytėms, o varnų joms nepaliksi.
Agnės įrašai apie jos draugystę su varnomis išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose. „Sulaukiu ir žinučių, kad žmonės taip pat norėtų laikyti varnas, gal net iš manęs jas nupirkti, bet noriu pasakyti, kad tai tikrai didelis kasdienis rūpestis ir atsakomybė, ne visiems tam pakaktų kantrybės. Ir aš dabar kartais išgyvenu, kad po darbo negaliu varnoms skirti tiek laiko, kiek joms norėtųsi. Būna, ir pagalvoju, kam pasiėmiau tokią bėdą, bet tai labai protingi paukščiai, dovanojantys daug džiaugsmo. Net ir artimieji man yra sakę, kad nuo tada, kai mano namuose atsirado šios varnos, mano akys spindi“, – sakė moteris.
Kaip ji įsivaizduoja, kas jos globotinių laukia toliau? Ji dar nežino, ar jos augintinės galės skraidyti: vienai sparnas buvo išniręs ir vargu ar pavyks skristi, kitai nubyrėjo plunksnos, nes ji turėjo erkučių (kol su tuo nesusiduri, nė nežinai, kad tokių problemų gali kilti), bet yra vilčių, kad plunksnos ataugs ir skristi pavyks. Ir, žinoma, Agnė yra girdėjusi kalbų, kad prie žmonių pripratę paukščiai vėliau gamtoje neišgyvena. Tačiau ji pasvajoja, kad jos varnelės, kurios yra pripratusios prie esamos aplinkos ir už jos ribų eiti nė nenori, išmokusios skraidyti nuo namų taip pat nenutoltų ir paskraidžiusios grįžtų saugiai nakvoti į voljerą.
