Asiliuką Valentiną atsimena nemažai lietuvių, nes seniau jis prieš Kalėdas lankytojus džiugindavo Vilniaus Bernardinų bažnyčios prakartėlėje, o nuotraukos iš jos pasklisdavo po visą Lietuvą. Dabar Valentinas prieš Kūčias bažnyčioje nesilanko ir švenčių laukia nukaršusių arklių prieglaudoje „Arklių slėnis“. Tačiau tai nėra liūdna istorija – Valentinas dabar jaučiasi kuo puikiausiai. Na, o jo gyvenimo vingiai tikrai verti aprašymo.
Valentino išgyvenimus iki 2008 m. gaubia migla. Vienas iš LRT.lt pašnekovų atsiminė girdėjęs kalbų – nors tai galėjo būti ir legenda, kad šio amžiaus pradžioje Valentinas gyveno dvare. Kitas sakė girdėjęs, kad ten buvo paprastas ūkininkas, o gal žirgynas. Užtat pastarasis pašnekovas savo ausimis girdėjo, kaip močiutės dėl bažnytinės veiklos šį asiliuką vadindavusios „šventuoju“. Be to, jam teko būti valstybiniu turtu, reklamos žvaigžde ir savotišku kovos už gyvūnų teises simboliu.
Neaiški ne tik Valentino kilmė, bet ir tikrasis amžius – pagal pasą jam yra 25-eri, tad jis būtų tikras tūkstantmečio kūdikis, bet pagal dantų būklę atrodo, kad jam daugiau nei 30 metų (gyvūnų pasai, kaip pripažino pašnekovai, dažnai meluoja).
2008 m., kai Artūras Čeponis pradėjo dirbti tuomečiame Pavilnio Jaunųjų gamtininkų centre, Valentinas ten jau gyveno. „Tapau jo pagrindiniu prižiūrėtoju. Iš pradžių jis į mane dar žiūrėdavo šnairomis, o vėliau užmezgėme ryšį – pakakdavo jį pakviesti vardu, ir atlėkdavo iš bet kurio kampo. Kai ko nors jam norėdavosi – pašaro ar pasiganyti pievoje – būdavo tikras gerietis, o kai gaudavo, ko nori, jau parodydavo savo charakterį. Tačiau jis buvo labai draugiškas, socialus, niekad niekam neįkando ar neįspyrė“, – atsiminė A. Čeponis.
Jis tiksliai nežino, prieš kiek laiko iki jo darbo Jaunųjų gamtininkų centre pradžios jame atsidūrė Valentinas. Tik girdėjo, kad jį čia atvežė buvusi šeimininkė – galbūt dėl to, kad jis turėjo problemų su kanopomis ir sąnariais. Tais laikais, kai gyvūnų prieglaudų veikla Lietuvoje dar nebuvo įsivažiavusi, probleminius gyvūnus kartais priglausdavo jaunieji gamtininkai. Kas ta Valentino šeimininkė buvo, A. Čeponis tiksliai nesužinojo – girdėjo, kad ji galimai buvo ūkininkė, o gal – iš žirgyno.
Kitas tuomečio Jaunųjų gamtininkų centro darbuotojas Almantas Kulbis sakė girdėjęs, kad kažkokia moteris Valentiną seniau laikė dvare. Nors aplinkybės ir privertė jį atiduoti, tikriausiai jį mylėjo – vėliau ne kartą aplankė, vienu metu lyg ir norėjo atsiimti, tačiau tą padaryti būtų buvę pernelyg sudėtinga, nes Valentinas jau buvo tapęs valstybiniu turtu.
Gyvendamas gamtininkų centre Valentinas buvo tapęs visų lankytojų – ir vaikų, ir suaugusiųjų – numylėtiniu. Pasak A. Kulbio, labai charakteringas buvo jo balsas – jį išgirdę mažieji lankytojai net nustėrdavo ir iškart susidomėdavo, kas ten taip bliauna. Nors „selfiai“ anuomet dar nebuvo paplitę, žmonės mielai su asiliuku fotografuodavosi.
Maža to, Valentinas sulaukdavo kvietimų dalyvauti įvairiausiose fotosesijose, filmavimuose ir kitokiose veiklose – pradedant Biologinės įvairovės dienomis Kairėnų Botanikos sode ir Fizikų dienomis FiDi, baigiant jau minėtąja bažnyčios prakartėle.
Sunkiausia – pereiti per šventorių
Bernardinų bažnyčioje savanoriaujantis parapijietis Darius Joneikis pasakojo, kad prakartėlės idėja kilo kunigui Juliui Sasnauskui prieš daugiau nei du dešimtmečius – užsinorėta gyvai parodyti, kokioje aplinkoje į pasaulį atėjo kūdikėlis Jėzus. Tikro tvartelio vaizdas bei kvapas bažnyčios prieangyje kaimo nemačiusiems vaikams palikdavo didžiulį įspūdį.
„Pradžioje, gal nuo 2003 m., prakartėlėje gyveno vien avytės, netrukus atsirado ir asiliukė Morta, o po poros metų, kai ji iškeliavo į dausas, ją pakeitė Valentinas. Sakyčiau, ši gyva prakartėlė tuo metu būdavo vienas ryškiausių reiškinių Vilniuje prieš šventes, na, o didžiausio susidomėjimo sulaukdavo asiliukas. Žurnalistai dar iš anksto domėdavosi, kada jis bus atvedamas į bažnyčią, kad galėtų įamžinti tą momentą“, – teigė D. Joneikis.
Jo darbas būdavo ir pasirūpinti asiliuko atvežimu iš Pavilnio į sostinės senamiestį, ir kartais dėl to tekdavo pavargti – užsispyręs gyvūnas nenorėdavo nuo automobilio per šventorių eiti į bobinčių, kur įrengta prakartėlė, ir tekdavo visaip jį įkalbinėti. „Kai jį atsiveždavome, dar pavykdavo jį suvilioti obuoliais ar morkomis, o pas mus būdamas jis iki soties prisivaišindavo, tad jį įtikinti eiti atgal būdavo daug sunkiau“, – nusišypsojo D. Joneikis.
Jis nesutiktų su gyvūnų teisių gynėjų nuomone, kad bažnyčioje Valentinas šaldavo ir kankindavosi – pasak jo, ten sąlygos būdavo panašios į bet kurį įprastą tvartelį. Dabar, kai bažnyčios prakartėlėje žmonių laukia vien avytės, darbuotojai neretai sulaukia klausimų, kodėl nėra Valentino – lankytojai jo tikrai ilgisi.
„Kažkuriuo metu gamtininkų centre išgirdau, kaip vyresnės moterys kalba: „O, čia gi tas šventasis.“ Pradžioje nesusigaudžiau, ką jos turi omenyje, paskui susigriebiau, kad buvo mačiusios mūsų Valentiną bažnyčioje. Šventuoju lankytojai jį vadino ne kartą“, – nusišypsojo A. Čeponis.
Jis taip pat nemano, kad bažnyčioje ar gamtininkų centre asiliukas jautėsi blogai. „Buvo ir kurioziškas nutikimas, kai į bažnyčią buvo iškviesta policija, nes prie prakartėlės kyšojo kažkoks polietilenas – sakyta, kad jis gali gyvūnus apnuodyti. Iš tikrųjų asilas, nors gal ir nėra labai protingas, tokio dalyko tikrai neėda“, – atsiminė A. Čeponis.
Uždrausta reklama ir pusnuogė gražuolė
Ne visos Valentino veiklos buvo tokios dvasingos. Jo buvęs prižiūrėtojas atsiminė, kaip kartą vasario mėnesį į gamtininkų centrą atvyko fotografas su nedaug teapsirengusia (nors aplink buvo sniego) gražuole manekene, ir buvo surengta fotosesija Valentino dienos proga.
Taip pat Valentinui teko filmuotis filme apie tamsiuosius amžius ir bent vienoje reklamoje. Pastarasis atvejis neapsiėjo be skandalo. Interneto reklamoje teigta: „Tik asilas atsisakytų tokio pasiūlymo!“. Dar šiame šūkyje minėta beždžionė bei višta. Visgi reklama ne tik neįtikino vartotojų, kurių daugelis dabar šį interneto tiekėją jau užmiršę, bet ir sulaukė kelių skundų. Lietuvos reklamos biuras šią reklamą pripažino neetiška, žeminančia žmogaus orumą, ir ją rodyti bei publikuoti uždraudė (tiesa, kol šis sprendimas buvo priimtas, ir reklamos transliavimo laikas pasibaigė).
Kartą su gamtininkais susisiekė vienuoliai iš Zarasų rajone įsikūrusios bendruomenės, kurie laikė asiliukę ir norėjo, kad ji susilauktų palikuonio. Valentino atstovai sutiko ją priimti paviešėti. „Mes įsivaizdavome, kad jie atvažiuos kokiu automobiliu, bet po kelių dienų pro vartus įžengė vienuolis, vedinas ta asiliuke. Nežinau, gal tai dar viena legenda, bet susidarėme įspūdį, kad vienuolis su ja atkeliavo pėsčias į Pavilnį iš Zarasų rajono“, – atsiminė A. Kulbis. Kaip ten bebūtų, toji patelė Valentino nesudomino ir tąsyk jis liko bevaikis.
Gyvūnų kolekcijos egzempliorius
Taip pat Valentinas tapo laikmečio kaitos liudytoju – gyvūnų laikymas gamtininkų centre bei bažnyčios prieangyje, kuris kokiais 2008 metais, rodos, niekam nekliuvo, po dešimtmečio buvo pradėtas laikyti gyvūnų teisių pažeidimu. Paskutinius kelerius metus Pavilnyje Valentinas praleido jau nesilankydamas bažnyčioje ir nesirodydamas viešumoje, o gamtininkai ir gyvūnų globėjai aiškinosi jo teises. Pasak gyvūnų mylėtojų, jis centre gyveno prastomis sąlygomis ir buvo netinkamai šeriamas bei prižiūrimas.
Gamtininkas A. Kulbis pasakojo: „Seniau aš dirbau kitame centro skyriuje, o 2012 m. tapau Gamtinio ir ekologinio skyriaus vadovu ir „paveldėjome“ tokį dalyką, kuris vadintas gyvūnų kolekcija. Jai, be kitų gyvūnų, priklausė ir Valentinas. Vėliau įstaiga buvo reorganizuojama, daug kas keitėsi, o kolekcija liko.
Kadangi ji buvo laikoma valstybiniu turtu, vėliau, kai Valentiną panoro perimti gyvūnų globėjai, dėl to kilo daug keblumų. Valstybinio turto negalėjome jiems perduoti, galėjome jį atiduoti tik kitai švietimo įstaigai arba parduoti aukcione, o apie šį užsiminus pasigirsdavo komentarų, kad mūsų avytės puikiai tiktų mėsai. Galiausiai, padedant gyvūnų globėjams, visus formalumus pavyko sutvarkyti ir augintinius perleisti naujiems šeimininkams.“
Paprašo aprengti ir pakasyti
Taigi prieš ketverius metus biurokratinius reikalus susitvarkęs Valentinas atkeliavo ten, kur gyvena ir dabar – į seniems ir nereikalingiems žirgams skirtą prieglaudą „Arklių slėnis“ netoli Vilniaus.
Apie naująjį mūsų herojaus gyvenimo etapą papasakojo dabartinė jo globėja, Žirgų globos asociacijos vadovė Olga Choroškova. Ji Valentino gerbėjus patikino, kad dabar jam sudarytos tikrai geros gyvenimo sąlygos ir nieko netrūksta, tik nepatinka lietuviška žiema.
Pasak šios pašnekovės, įžengęs į slėnį Valentinas netrukus tapo tokiu gyventoju, kurio pilna visur. „Jo veislė – Italijos miniatiūrinis asilas ir jis visai nedidukas (88 cm ties gogu), tačiau jis turi dramblio dydžio ego ir mėgsta pasijusti tikru slėnio valdovu. Jis moka parodyti jų vietą ir keturkojams, ir dvikojams – na, to ir galima tikėtis iš buvusios reklamų žvaigždės. Jeigu jis kažko nori – ar pašaro, ar kad pakasytum, priėjęs vis stumdo žmogų į sėdynę (nes aukščiau nepasiekia), kol tas susipranta, ko iš jo pageidaujama. Šis mažylis tikrai moka išsireikalauti dėmesio ir parodyti, ko jam reikia“, – nusišypsojo O. Choroškova.
Tiesa, pradžia buvo gana liūdna – asiliukas atvyko sirgdamas infekcine odos liga, dėl kurios buvo būtina nuskusti visą jo kailį – o tada jam buvo labai šalta ir teko jį rengti tiesiog vyro drabužiais. Kailiukas ataugo, bet ir dabar, kadangi šalčio nemėgsta, gyvūnas kasmet orams atšalus aprengiamas specialia kombinezoną primenančia gūnia su gobtuvu. Tiesa, šiemet ruduo buvo apgaulingas, tad Valentinas globėjos vieną dieną prašė jį aprengti, kitą – nurengti, ir po to dar pakasyti po gūnia buvusį kailiuką.
Įsikūrė viloje, kuri virto bendrabučiu
Dar įdomiau yra tai, kad Valė, kaip jį vadina dabartinė globėja, į slėnį atvyko ne vienas, o su šeima. Kaip jau minėta, asiliukė iš Zarasų rajono seniau jo nesudomino. Užtat Pavilnyje jis paskutiniu metu gyveno kartu su ponių veislės kumelaite Bombonke ir naujus globėjus ši pasiekė jau būdama nėščia. Asilo ir kumelės palikuonis vadinamas asilėnu (liaudiškai – mulu), ir taip „Arklių slėnį“ papildė asilėnas, vardu Bagis.
Šis, pasak O. Choroškovos, atsigimė į tėtį – yra toks pats atkaklus, jo visur pilna ir jis mėgsta visur įvedinėti savo tvarką. Už savo tėtį jis ūgiu kiek didesnis. Tiesa, Valentinas pats savo sūnaus neauklėjo – dar kol patelė laukėsi, jis ėmėsi ieškoti naujos draugės ir pradėjo rėžti sparną aplink tikrą didelę kumelę, vardu Penkta Koja, ir vijo šalin jos partnerį drūtą kaimo arklį Širmantą. Po to globėjai pasiryžo nuvežti Valę į veterinarijos kliniką, ir aistros aprimo.
Pradžioje naujakuriui buvo skirtas atskiras aptvaras su pastatu, be to, jam leidžiama laisvai ganytis didelėje pievoje aplink globėjos namus. Tačiau paskui, kai gyventojų „Arklių slėnyje“ padaugėjo, jam savo namučius teko pasidalyti su keliais ponias.
„Taip vila, kurioje pradžioje Valė gyveno vienas, virto bendrabučiu, ir jis tuo neliko patenkintas, jam patiko šeimininkauti vienam“, – vaizdžiai pasakojo globėja, kuri dabar rūpinasi net keliomis dešimtimis senų arklių, taip pat keliais poniais bei asiliukais (Valentinas buvo pirmasis savo rūšies atstovas, o paskui jų atsirado daugiau, dabar iš viso jau 6).
Apskritai žiemą, kai orai vėsūs, mūsų herojus dažniausiai stovi savo „bendrabutyje“ ir rupšnoja šieną, o pavasarį, kai atšyla, tampa žvalesnis ir leidžiasi slėnyje įvedinėti savo tvarkos. Ir ko tik jis nebuvo prikrėtęs! Kelis kartus buvo įėjęs į namo vidų – asilas pakankamai gudrus, kad suvoktų, kaip atsidaryti duris. Tiesa, namie buvę šuniukai šeimininkei iškart pranešė apie neprašytą svečią, tad jis greitai buvo išprašytas lauk ir liko neaišku, ką norėjo namie nuveikti.
Sykį, kai namo durys buvo užrakintos, gudruolis bandė į vidų patekti per garažą – ir čia durys neatsidarė, bet Valė buvo atkaklus ir vis iš naujo mėgindamas smarkiai apgraužė durų rankenas. O sykį įėjo į savanorių namelį ir ten, pasak globėjos, paliko tokias šlapimo balas, kad jose varlės kurkti galėjo. Ir nėra tokios pašaro dėžės, kurios Valentinas nesugebėtų atidaryti, kad gautų skanėstą!
„Kadangi ganosi laisvai, jis vis ateina pažiūrėti, kaip aš rūpinuosi kitais gyvūnais, mes su juo pasikalbam, kartais ir pasibaram. O būna ir taip, kad vasarą aš prisėdu ant žemės pailsėti, o jis ateina ir padeda galvą man ant peties – tai būna labai jaukus momentas“, – pasakojo O. Choroškova.
„Arklių slėnis“ paprastai tampa paskutine gyvenimo stotele niekam nereikalingiems žirgams, tačiau Italijos miniatiūriniai asilai, kaip teigiama literatūroje, gyvena 40 metų ar dar ilgiau, tad Valentinas, tegu ir perkopęs per 30-metį, dar turi užtektinai laiko pasimėgauti gyvenimu, o gal ir patirti naujų nuotykių.
