Marcelijaus Martinaičio anūkė senelio sodyboje rado hobį: vaikšto žaizdotomis rankomis

Poetas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) paskutinius gyvenimo metus nugyveno Vilniaus pakraštyje esančioje Skersinėje, kur savo sode ir rašė, ir mėgavosi ramybe. Dabar tame sode dažniausiai lankosi poeto anūkė Jurgita Skučaitė, tik ji ten ne eiles kuria, o perdarinėja automobilį: metų pradžioje įsigytą krovininį autobusiuką stengiasi paversti kemperiu.

Kalbėdama su LRT.lt, Jurgita atsiminė, kad iš senelių yra girdėjusi, jog jų sodas, dabar priklausantis Vilniaus miesto teritorijai, seniau buvo sunkiai pasiekiamas: autobusu būdavo galima nuvažiuoti tik iki dabartinės Kunigų seminarijos Jeruzalėje, o nuo ten keletą kilometrų tekdavo keliauti pėsčiomis.

Poetas su žmona menotyrininke Gražina Marija Martinaitiene turėjo dukrą Eglę ir keturis anūkus. Turėjo ir butą Vilniuje, bet jiems patikdavo būti atokiau nuo miesto: kurį laiką sode tik vasarodavo, o paskui persikraustė visam laikui.

M. Martinaitis buvo gimęs Raseinių rajone, Paserbenčio kaime. Gavęs žemės sklypą Vilniaus pakraštyje poetas į jį atsigabeno ir pasistatė savo tėvų sodybos namą. Tiesa, buvo atlikta vidaus ir išorės apdaila, įrengti priestatai, tad senojo rąstinio namo pėdsakų mažai telikę, bet, matyt, poetas čia jausdavęs gimtųjų namų dvasią.

Jurgita su savo dviem broliais ir sese pas senelius vasarą dažnai lankydavosi ir smagiai leisdavo laiką. „Atsimenu, senelis mums pripasakodavo daug visokių istorijų, kai kurios iš jų būdavo baisios. Viena iš jų buvo susijusi su tokiu mediniu velniuku, kuris namie tebestovi. Ir dabar, jei patamsyje mano žvilgsnis užkliūva už jo, man akimirkai pasidaro baugu“, – nusišypsojo Jurgita, kuri ir dabar stengiasi name išsaugoti autentiškus senelių daiktus ir nieko neperdaryti.

Rašyti mėgo, bet išmoko programuoti

O kaip mergina jausdavosi mokykloje, kai atsivertusi lietuvių kalbos vadovėlį išvysdavo M. Martinaičio eilėraštį? Jai, žinoma, būdavo smagu, bet tuo, kad autorius – jos senelis, visiems girtis neskubėdavo. Labiausiai norėdavo giminystės faktą nuslėpti nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, nes bijojo, kad šios prašys senelį kviestis į mokyklos renginius ar pradės daryti jai nuolaidų, kurių ji nebus nusipelniusi.

„Su seneliu pasišnekėdavome ir apie mokyklines literatūrinių tekstų interpretacijas. Jam būdavo įdomu sužinoti, kas ten ko „prikuria“. Jis man pritarė, kad nebūtinai autorius, rašydamas eilėraštį, turėjo galvoje tą simboliką, tas prasmes, kurios pateikiamos tekstų analizėse. Žinoma, autorius naudoja nemažai simbolių, bet jie dažnai būna asmeniški, susiję su jo paties patirtimis“, – pastebėjo Jurgita.

Ji pati rašyti vaikystėje mėgo ir tebemėgsta, tik pastebėjo, kad užaugus atsirado daug savikritikos – visgi senelis buvo Marcelijus Martinaitis... Tačiau ji pasirinko visai kitokį profesinį kelią: studijavo inžineriją, paskui dirbo komercijos srityje ir kokybės vadove, o per pandemiją savarankiškai išmoko programuoti. Dabar ji dirba programuotoja ir ypač vertina šį darbą už tai, kad jį galima atlikti nuotoliu, o tuomet gali daugiau laiko skirti kelionėms, kurias labai mėgsta.

Dar viena rimta Jurgitos veikla – dalyvavimas Šaulių sąjungos veikloje. Prie jos mergina prisijungė 2014 m. po įvykių Ukrainoje, ji priklauso Vilniaus 1040-ajai medicinos šaulių kuopai – mokosi suteikti pirmąją medicininę pagalbą karo ir kitų ekstremalių situacijų metu, specializuojasi sužeistųjų ištraukime ir išvežime.

Rašytojais netapo ir kiti M. Martinaičio anūkai: Justina yra grafikos dizainerė, Antanas – animatorius bei režisierius, mėgstantis eksperimentuoti su dirbtiniu intelektu, o Martynas – programuotojas.

Močiutė mirė, kai sutvarkė raštus

Jurgita su šeima kasmet važiuodavo pas senelius švęsti Velykų. Dažnai kartu su jomis paminėdavo ir senelio, gimusio balandžio 1 d., gimtadienį. Ruošėsi pas jį važiuoti šventėms ir 2013 m., tačiau poetą prieš pat gimtadienį ištiko insultas ir po kelių dienų jis mirė.

„Po to sodyba liko tuščia – močiutei ji kėlė liūdnus prisiminimus, tad ji grįžo į miestą. Ir sakė, kad nemirs tol, kol sutvarkys visų likusių senelio raštų ir neišleis to, ko trūksta – ir išties ji mirė 2023 m., kai jautėsi atlikusi visus darbus“, – atsiminė Jurgita.

Kai sodas liko tuščias, dažniausiai jame lankydavosi anūkė Jurgita. Ji su šypsena atsiminė, kad seniau dar buvo manoma, jog žolę pakanka nupjauti du kartus per metus, ne taip, kaip dabar. Ir dabar ji čia mielai leidžia šiltąjį metų laiką, o orams atšalus grįžta į miestą.

Nusiteikė keliauti viena

Sodu Jurgita rūpinasi, tačiau stengiasi jame auginti tik tai, kas ilgiau išbus be priežiūros, jai išvykus į keliones. Seniau Jurgitos kelionės būdavo labiau tipiškos – daugiausia ji keliaudavo su sese arba su draugais. O dabar dažnai keliauja viena, niekieno nevaržoma.

Ji pastebėjo, kad jos poreikis keliauti buvo didesnis nei draugų ir bičiulių – derindavosi atostogų laiką su jais, bet jai vis tiek būdavo per maža. Tada nusiteikė ir galiausiai išdrįso keliauti viena. Tuomet pastebėjo, kad solo kelionės turi ir kitų privalumų – nereikia derintis prie kitų poreikių, gali daryti vien tai, ką pats nori, be to, tokiose kelionėse gali geriau pažinti save.

2019 m. Jurgita viena nuskrido į Lvivą, o po to jau pasipylė – viena vyko į Italiją, Tailandą, Australiją, Naująją Zelandiją.

Dabar ji jau keletą vasarų viena išvyksta mėnesiui ar dviem į Skandinaviją. Keliauja automobiliu, kuriame ir dirba, ir miega. „Šiose kelionėse daugiau dirbu, nei atostogauju, bet tą darau gyvendama gamtoje. Kiti kartais užsideda gražią ekrano nuotrauką su kalnais ar kriokliais, o pas mane toks fonas būna natūraliai. Vakarais ir savaitgaliais, taip pat, jei yra poreikis, pasiėmusi kelias dienas atostogų leidžiuosi į žygius po nacionalinius parkus, lipu į kalnus ar ieškau dar kažko įdomaus“, – pasakojo keliauninkė.

Pirmą kartą viena stovyklauti ji leidosi dar paprastu automobiliu: išvažiavo į Latviją, Estiją bei Hyjumos salą. Turėjo grįžti į Rygą švęsti sesės gimtadienio, pakeliui automobilis sugedo ir teko ieškoti pagalbos. Šiaip taip grįžo namo, bet tai jos neišgąsdino – tik pamokė, kad reikia pasirūpinti draudimu su pagalba kelyje užsienyje, antraip gali būti bėdos.

Žiemą ji savo automobilį, hečbeko tipo „Ford Focus“, išmatavo ir nusprendė, kad galima jį geriau pritaikyti kelionėms. Atlenkusi galines sėdynes ir vieną jų dalį išėmusi, įsirengė gyvenamąją vietą: pasisiuvo tinkamą čiužinį, įtalpino dėžes daiktams, komodą ir net virtuvės kampelį su vandens baku ir elektriniu maišytuvu bei kilnojama virykle.

Pasak pašnekovės, išėjo tarsi mikrokemperis, kurį, pasibaigus vasaros sezonui, gali vėl perdaryti į įprastą automobilį.

Ėmėsi to, ko niekada nedarė

Po trijų vasarų kelionių su „Ford Focus“ Jurgita visgi susimąstė apie kitokį, didesnį variantą, kur būtų patogiau įsikrauti nešiojamąjį kompiuterį ir tilptų „Starlink“ įrenginys, su kuriuo bet kur galima gauti interneto. „Kartais apsistojus kokioje gražioje vietoje vakare nepavykdavo įkelti vaizdo įrašo į socialinį tinklą, ir tai man būdavo ženklas, kad rytoj gali kilti problemų dirbant – tekdavo ieškoti kitos nakvynės vietos“, – atsiminė Jurgita.

Tad šių metų pradžioje ji nusipirko krovininį autobusiuką ir ėmėsi jį pritaikyti kelionėms. Mergina viską darė savo rankomis – pirmiausia išardė lentynas, kurios viduje buvo įrengtos kroviniams vežioti, išlupo grindis, kurios buvo iš faneros, naikino rūdis. Įsirengė naujas grindis, pasidarė dalinę sienos apdailą, sumeistravo kelis baldelius bei virtuvės kampą su kriaukle, vandens ir nuotekų baku, pasitiesė čiužinį iš „Ford Focus“ (kitą vasarą tikisi susimeistrauti ir lovą).

„Turėjau išsikėlusi tikslą, kad autobusiuku keliauti šią vasarą turi būti ne blogiau nei hečbeku. Darbo buvo labai daug, kartais per dieną net kelis kartus važiuodavau iki statybinių medžiagų parduotuvės, nes vis kažko pritrūkdavo ar kas nulūždavo. Visgi galiausiai įsikūriau ir leidausi į kelią – tik planavau išvykti per Jonines, o pavyko išsiruošti link liepos vidurio“, – pasakojo Jurgita.

Meistraudama ji nuolat vaikščiojo sužalotomis rankomis ir kojomis – stengėsi būti atsargi, bet vis tiek tai įsipjaudavo, tai prisispausdavo ar nusibrozdindavo. Tačiau darbuotis jai iš esmės patiko. „Mėgstu mokytis naujų dalykų, esu kantri ir užsispyrusi. Tik pasimokiau, kad nereikia sau kelti lūkesčių ir užsibrėžti terminų – negali numatyti, kiek laiko tau užtruks toks darbas, kurio niekada iki šiol nedarei“, – pastebėjo pašnekovė.

Kodėl ji tiesiog nenorėjo nusipirkti kemperio ar namelio ant ratų? „Keliaujant būna daug gražių vietų, kur tokios transporto priemonės netilptų, o mano nedidelis autobusiukas ten telpa. Be to, kemperiui įsigyti būtų reikėję iš karto didelės pinigų sumos, o autobusiuką įsirenginėju palengva ir išlaidos pasiskirsto. Galiausiai, smagu matyti progresą ir kažką apčiuopiamo susikurti savomis rankomis“, – vardijo pašnekovė.

Tolyn į šiaurę

Šiemet Jurgita savo dalinai įsirengtu autobusiuku keliavo per Suomiją į Norvegiją, kur aplankė Knivskjelodeną ir Kinerodeną – du šiauriausius Norvegijos ir visos Europos taškus. Beje, žmonės daug dažniau vyksta į Nordkapą, kuris yra labiau žinomas ir lengviau pasiekiamas, bet Knivskjelodenas yra toje pačioje saloje ir kiek šiauriau už jį. Mažiausiai populiarus yra tikrasis šiauriausias žemyninės Europos taškas Kinerodenas, nes jis yra sunkiau pasiekiamas.

Gyvendama ant ratų ji apsistoja ten, kur panorėjusi. „Už nakvynę šitaip keliaudama esu mokėjusi tik vieną kartą, ir tai buvo Lietuvoje, Kurtuvėnų regioniniame parke. Tąsyk apsistojau kempinge, mat Lietuvoje neaiškioje vietoje miegoti man būtų nejauku, kaip ir pietinėje Europoje, o Skandinavijoje tokių baimių nekyla“, – sakė ji.

Be to, ten daug poilsio aikštelių su keliautojams skirtais tvarkingais tualetais (iš kai kurių dar ir atsiveria puikūs gamtos vaizdai), tad ir dėl to didesnių rūpesčių nekyla. O kaip ji keliaudama prausiasi? „Na, tenka tą daryti upėse ir ežeruose. Nesu šalto vandens mėgėja, bet ką padarysi. Pradžioje tenka sukaupti valią – sakau sau, kad murzina miegoti juk neisiu, nes patalynės lengvai išsiskalbti negalėsiu. O po maždaug trijų savaičių įvyksta lūžis – galiu maudytis ir iš ledyno atitekančioje upėje, kur vos keli laipsniai šilumos“, – pasakojo Jurgita.

Pavasarį ji senelio sode toliau meistraus ir įsirenginės savo autobusiuką, mat dar daug ką reikėtų patobulinti. Ji vis pasvajoja, kad būtų smagu įkopti į visų Skandinavijos šalių aukščiausias viršukalnes, bet tokio tikslo sau neužsibrėžia – tiesiog keliaus ten, kur akys ves, ir žiūrės, kas iš to išeis.

Ar jos senelis M. Martinaitis irgi mėgo keliones? „Mėgo, jis nemažai keliaudavo į įvairius kultūrinius renginius – dar ir dabar sode renku graikinius riešutus, užaugusius ant riešutmedžio, kurio sodinuką jis kažkada parsivežė iš Gotlando salos. Be to, seneliui buvo svarbi Lietuvos laisvė, tad dabar turbūt džiaugtųsi už mane, kad galiu keliauti, kur panorėjusi“, – sakė Jurgita.