Lietuvė ir indas po savo vestuvių įkūrė restoraną: žmonės linksminasi be alkoholio

Vilnietė Monika Juršaitė LRT.lt sakė, kad seniau traukos Indijai nejautė ir dvasingumo joje ieškoti nesiruošė, bet vis dėlto jos gyvenimas pasisuko taip, kad jos vyru tapo šios šalies atstovas Uvaisas Qureshi. Be to, seniau ji neplanavo savo profesijos sieti su maitinimo verslu – bet jau pusantrų metų sukasi sostinės Naujamiestyje įsikūrusiame indiškame restorane „Rice and Spice India“.

Monika pasakojo, kad Vytauto Didžiojo universitete buvo pasirinkusi Rytų Azijos šalių kultūros ir kalbos studijas, tad dar būdama studentė buvo išvykusi pagal mainų programą į Pietų Korėją. Baigusi mokslus apsigyveno Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, kur 2017 metais per bendrus draugus susipažino su būsimuoju vyru. „Nors mes esame iš skirtingų šalių, taip pat ir iš skirtingų žemynų, iš karto apėmė jausmas, tarsi būtume pažįstami jau labai seniai“, – sakė Monika.

Jos išrinktasis pirmąjį susitikimą atsiminė taip: „Ji man pasirodė labai graži, labai rami ir švelni. Ir nuo pat pradžių buvo lengva su ja bendrauti, nereikėjo daug galvoti, ką ir kaip sakyti.“

Tiesa, Uvaisas prisipažino, kad apie Lietuvą tuo metu nieko nežinojo, jam net teko pasistengti, kad įsimintų šios šalies pavadinimą. Na, o Monika gyvendama Dubajuje jau buvo pripratusi prie to, kad apie jos gimtinę daugelis nėra girdėję.

Taigi jaunuoliai greitai susidraugavo, nors jų abiejų tėvų šis pasirinkimas visiškai nesužavėjo – šie savo vaikams linkėjo ne tokių egzotiškų partnerių. Visgi po kurio laiko, kai geriau vieni kitus pažino, šis nepalankumas praėjo ir dabar visi sutaria gražiai.

Vestuvės buvo transliuojamos internetu

Lietuvė ir indas susituokė 2020 m., per pandemiją, mat jau buvo nusprendę kraustytis į Lietuvą, o tą padaryti daug patogiau susituokus. Dėl kovido jų vestuvės Jungtiniuose Arabų Emyratuose buvo kuklios, tik su keliais draugais. „Užtat visiems artimiesiems sudarėme galimybę prisijungti ir stebėti tiesioginę ceremonijos transliaciją nuotoliu – jas stebėjo apie 200 žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių“, – pasakojo Monika, kuri vestuvėms apsirengė indišku stiliumi, bet, kad būtų arčiau širdies, pasirinko baltą drabužių spalvą.

Netrukus po to pora ir atkeliavo į Lietuvą. Uvais čia, kaip ir Emyratuose, toliau dirbo rinkodaros srityje, savo darbus galėjo atlikti ir nuotoliu. Kada nors, po kokių 15 metų, jaunavedžiai svajojo Lietuvoje atidaryti indišką restoraną – maždaug tokį, kokį Uvaiso šeima turėjo Indijoje.

„Lietuvoje vyras labai ilgėjosi indiško maisto, vis praktikavosi ir tobulinosi namuose – ilgai ieškojo, iš kur atsisiųsti prieskonių ir kitokių ingredientų, kad skonis būtų kaip Indijoje. Galiausiai jam pavyko atkurti tokį skonį, o mano artimieji, paragavę jo pagamintų patiekalų, juos labai gyrė – dėl to ir sugalvojome, kad nėra ko laukti, norisi savo restoraną atidaryti greičiau“, – sakė Monika.

Beje, ji iki tol 15 metų buvo vegetarė, vyras jos nė neragino valgyti mėsos – bet galiausiai, vis matydama jo kulinarinius šedevrus, neatsilaikė.

Darbas iki išnaktų

Uvaiso norą turėti restoraną tikriausiai lėmė jo senelių ir tėvo Indijoje veikla. Jo prosenelis Mumbajuje (seniau – Bombėjus) įkūrė restoraną dar 1948 m., paskui šį jo verslą perėmė jo senelis, kuris vėliau atidarė dar tris restoranus, tebeveikiančius iki šiol, o jiems darbuotis padėjo kiti giminaičiai. Seniausiąjį restoraną vėliau perėmė Uvaiso tėvas, tačiau 2025 m. dėl pablogėjusios sveikatos būklės nusprendė jį uždaryti.

„Ir aš nuo 8 metų su pusbroliu vis eidavau į restoraną, suaugusiems padėdavome atlikti įvairius pagalbinius darbus – valyti stalus, plauti grindis. Man ten patikdavo, būdavo, tėtis ragina mokytis, bet aš mieliau bėgu į restoraną. Tiesa, mums su pusbroliu, kol buvome maži, neleisdavo jungti didelės dujinės viryklės – bet mes, būdavo, per atostogas atsikeliame 3 valandą ryto ir ją įsijungiame, kad galėtume pasipraktikuoti, kol niekas nemato“, – nusišypsojo Uvaisas.

Visgi ateityje jis norėjo dirbti ne tėvo ir senelio, o savo restorane – jo giminės labai baiminasi bet kokių naujovių. Tik vyras nenujautė, kad tas jo restoranas bus šalyje, kurios pavadinimo seniau nė nežinojo – na, bet taip dar įdomiau.

Ėmę svarstyti apie savo verslą, Monika su Uvaisas tam, kad suprastų, ar toks maistas išties domina lietuvius, juo prekiauti pradėjo išsinešti iš vagonėlio, pastatyto Justiniškėse. Ir nors veikla nepasirodė pelninga, jų siūlytas maistas sulaukė ir nemažai komplimentų – taigi ryžosi atidaryti solidesnį restoraną. Beje, vien patalpų paieškos užtruko 5 mėnesius, o indų, įrankių pirkimas bei įsikūrimas – dar pusantro, bet galiausiai 2024 m. rugpjūtį „Rice and Spice India“ atvėrė duris.

„Pradžioje buvo labai sunku: būdavo, išeiname į darbą 7 valandą ryto, o grįžtame 1 valandą nakties, laisvadienis – tik pirmadienį, ir jokių atostogų. Dabar jau kiek lengviau, bet vis tiek išėję į darbą 10.30 val. grįžtame tik 22.30 val. ir su atostogomis dar labai sudėtinga. Žmonės dažnai stebisi, kodėl mes turime pietų pertrauką nuo 15 iki 17 val., kas restoranuose nėra įprasta – bet Uvaisas yra vienintelis virtuvės šefas, o mėsą reikia rimtai ruošti, daug kitų darbų daromi rankomis – tad po pietaujančiųjų antplūdžio prireikia laiko, kad pasiruoštume vakarienei ir kitai dienai“, – pasakojo Monika.

Ko lietuviai nepripažino

Indijoje daug įvairiausių kultūrų ir įvairiausio maisto, o indiškame restorane Naujamiestyje (kaip ir Uvaiso prosenelio restorane Mumbajuje) patiekiami Mogolų imperijos patiekalai. Ši valstybė gyvavo didelėje dabartinės Indijos dalyje nuo 16 a. iki 19 a., o jos virtuvei būdingas specifinis gana prabangus maistas. Pavyzdžiui, mėsa ilgai, kartais ir dvi dienas, marinuojama prieskoniuose, naudojama daug tirštų padažų, grietinėlės ir jogurto. Maistas šviežias, aromatingas ir išraiškingo skonio, mėgstami džiovinti vaisiai bei anakardžiai.

Daug dirbantys sutuoktiniai jau turi kuo pasidžiaugti – atsirado nemažai nuolatinių lankytojų, be to, jie įsitikino, kad Lietuvoje, kaip ir Indijoje, šios šalies maistas turi savybę suburti žmones – atėję jie neretai sėdi po 3–4 valandas, skanaudami maistą ir draugiškai šnekučiuodamiesi, nors restoranas nė neprekiauja alkoholiu. Taip pat džiugu, kai užsuka keliautojai, kurie yra lankęsi Indijoje, ir pasidžiaugia, kad maistas čia lygiai toks pats, kaip ten, o ne paverstas vakarietišku. Viena seniai gimtinę palikusi indė, paragavusi jų siūlomo maisto, net apsiverkė, nes jis pasirodė toks pats kaip namie.

„Vienas populiariausių mūsų patiekalų yra Ali vištiena – tai vištienos karis, kurio receptą išgryninome mes su tėčiu. Žmonės mėgsta ir vištienos kormą, tai tradicinis troškinys, Indijoje patiekiamas per vestuves, taip pat ryžių ir mėsos birjanį, kurį patiekiame tik kartą per savaitę, nes jo gaminimas ilgai užtrunka. Na, o populiariausias gėrimas – švelnus mango lasis, kuriam mes naudojame tik tam tikrame Indijos regione užaugintus mangus“, – pasakojo Uvaisas.

Tiesa, lietuvius sužavi ne visi indiški patiekalai. Pasak indo, jam kone sudužo širdis, kai lietuviai nepripažino jo mėgstamo gėrimo masala kola. Tai yra kola su specifiniais prieskoniais, kuri patiko gal tik vienam iš dešimties lietuvių – matyt, prie jos skonio reikia įprasti. Na, o kad lietuvių negąsdintų kai kurie aštrūs patiekalai, meniu jie išskirti atskiroje kategorijoje „Riebiai ir aštriai“. Cukrus patiekalų gamybai čia nenaudojamas, vietoje jo kartais pasitelkiamas medus.

Beje, Uvaisui patinka ir lietuviški patiekalai – ypač šaltibarščiai su keptomis bulvėmis ir bulviniai blynai (labiausiai tie, kuriuos kepa Monikos močiutė). Atsikraustęs į Lietuvą jis buvo nusiteikęs išmokti šalies kalbą, bet vienu metu mokslus metė, nes pasirodė labai sudėtinga. Dabar prie studijų grįžo, nes pajuto, kad restorane daugiau pasisukiojęs tarp žmonių jau pradeda skirti pavienius žodžius ir perprasti šią sudėtingą kalbą visgi yra realu.

Iššūkis – darbuotojų paieška

Monika yra restorano administratorė, sutinkanti svečius, taip pat tvarkanti įvairius su lietuviškomis institucijomis susijusius reikalus, kurių tikrai netrūksta. O Uvaisas yra vienintelis virtuvės šefas, dėl to ir kyla sunkumų su laisvadieniais. Restorane yra ir daugiau darbuotojų, bet kai kurių patiekalų gaminimo niuansų jie nežino, tai – iš Indijos atkeliavusi šeimos paslaptis.

Sutuoktiniai norėjo pasikviesti ir vieną profesionalų šefą iš indiško restorano, tačiau pasirodė, kad virėjai nelaikomi aukštos kvalifikacijos darbuotojais, tad jiems gauti leidimą dirbti Lietuvoje beveik neįmanoma. Tiesa, virtuvėje yra pagalbinių darbuotojų būtent iš Indijos, tačiau jie – atvykę su studentiškomis vizomis jaunuoliai ir neturi gilesnių žinių apie indiškos virtuvės tradicijas. Šie darbuotojai neretai keičiasi ir vadovui nelengva juos visko apmokyti (tarkim, negalima painioti įrankių, skirtų vegetariškiems ir mėsiškiems patiekalams).

O ar Monika vyrui nesakė, kad visgi indišką restoraną Vilniuje atidaryti gali būti pernelyg sunku? „Ne, ji mane ragino tą daryti, taip pat ir jos tėvai. Nors galbūt ji vėliau dėl to ir pasigailėjo...“ – sakė Uvaisas.

Monika teigė, kad dirbti kartu su vyru indiškame restorane jai smagu ir kitur savęs dabar neįsivaizduoja. Yra ir nuolatinių restorano klientų, su kuriais jie jau spėjo susidraugauti. Tik labai norėtųsi, kad atsirastų antras šefas iš Indijos ir būtų daugiau laisvo laiko. Namuose šeima laiko katiną, bet ir jį prižiūrėti kartais prašo Monikos mamos, nes ir jam pritrūksta laiko.