32-ejų metų vilnietis Dovydas Vievesis sako, kad kartais jį apima jausmas, kad iki šiol negyveno iš tikrųjų, o dabar pagaliau pradėjo daryti tai, ką nori. Tiesa, tas jo gyvenimas daugeliui turbūt neprimena svajonės: kasdien didžiąją laiko dalį jis mina dviratį, miega palapinėje, o kojas nuo lietaus slėpė netgi plastikiniuose prekybos centro maišeliuose.
LRT.lt iš Lazdijų rajono kilęs, 2011 m. Vilniuje apsigyvenęs Dovydas pasakojo, kad nuo mažens pasvajodavo, kaip smagu būtų tiesiog keliauti, kur akys veda, ir mėgautis laisve, negalvojant apie tai, kokie darbai laukia rytoj.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Dovydas metė projektų vadovo darbą statybų sektoriuje ir išvyko į kelionę dviračiu.
- Kelionės tikslas – pasiekti Stambulą, o tada nuo jo numinti iki Londono.
- Važiuojant per Lenkiją pirmąsias kelias dienas lijo be perstojo ir Dovydas visą laiką jautėsi drėgnas.
- Dovydas mėgaujasi laisvės pojūčiu ir nežinomybe, kurią atneša kiekviena nauja diena.
Visgi jis ne vienerius metus gyveno tvarkingai ir kasdien eidavo į darbą – dirbo projektų vadovu statybų sektoriuje, – bet galvoje vis sukosi mintys, kad trūksta gyvenimo džiaugsmo ir norėtųsi veikti kažką kita. Tos mintys galiausiai virto realybe: Dovydas pasitaupė pinigų, darbą metė, socialiniuose tinkluose susikūrė paskyrą „Be atgalinio“, kurioje dalijasi savo nuotykiais, ir liepos 6 d. leidosi į kelionę.
Palikdamas Vilnių Dovydas nė nežinojo, kur kelias jį nuves, – pasuko dviračiu per Lenkiją, nusiteikęs tiesiog važiuoti per Europą. Sako, kad keliauti be tikslo buvo smagu – tiesiog mėgaujiesi procesu negalvodamas apie rezultatą, bet maždaug po mėnesio minimo nusistovėjo ir planas: jis sugalvojo, kad nori nuvažiuoti į Stambulą (Turkija).
Bet ir Stambulas nebus jo galutinis tikslas, tai veikiau tik įžanga: iš ten jis dviračiu planuoja vykti į Londoną ir pervažiuoti Europą įstrižai nuo vieno megapolio iki kito.
Dovydas mina dviratį jau ilgiau nei tris mėnesius ir jau pervažiavo Lenkiją, Ukrainą (tą dalį, kurioje nevyksta kariniai veiksmai), Moldovą, Rumuniją, dalį Bulgarijos ir artėja prie Turkijos. Ją pasiekęs, Stambule kurį laiką pailsės, įsigis šiltesnių drabužių, nes orai vis vėsta, ir mins nuo Stambulo iki Londono (kitaip sakant – nuo Azijos iki Atlanto). Pastarosios kelionės dalies atstumas bus 3500 km, ji gali užtrukti 3–4 mėnesius.
Beje, iki tol vyras nė nebuvo užkietėjęs dviratininkas – mieliau bėgiodavo maratonus ir maudydavosi ežeruose bet kuriuo metų laiku. Tačiau pamąstė, kad bėgti per Europą su visa manta būtų sunku, tad, kad būtų lengviau, atsiminė dviratį. Šis su palapine, miegmaišiu, drabužiais ir kitais reikmenimis sveria apie 55 kg.
Liūtis kelias dienas iš eilės
Ar viskas vyksta taip, kaip Dovydas įsivaizdavo? „Sakyčiau, sekasi dar sklandžiau, nei maniau. Tiesa, tikėjausi, kad minti bus lengviau, o vis tenka susidurti su priešpriešiniu vėju ar važiuoti į kalnus, dėl to tempas sulėtėja. Užtat mane labai džiugina sutinkami žmonės ir jų geranoriškumas, kokio nesitikėjau, – jie mielai pakalbina, pataria, kur geriau važiuoti, įpila vandens, pasiūlo maisto ar nakvynę“, – pasakojo keliauninkas.
Per dieną jis nuvažiuoja 50–70 km, priklausomai nuo aplinkybių. Jeigu pavargsta, leidžia sau sulėtinti tempą – juk lenktynėse nedalyvauja. Važiuodamas stengiasi vengti magistralių, renkasi atokesnius, nebūtinai asfaltuotus kelius.
Miega palapinėje, kurią stengiasi statytis atokesnėse vietose, kad niekam neužkliūtų. Maudosi pakelės upėse ir ežeruose, drabužius išsiplauna kempinguose, kuriuose retsykiais apsistoja. Kai jautėsi itin išvargęs ir neapsiskalbęs, buvo sustojęs ir pakelės viešbučiuose, bet taip nutiko vos keletą kartų.
Maistui gamintis vyras vežėsi kelioninę viryklę, bet ji buvo nelengva, o valgio virimas užtrukdavo ilgai, tad dabar valgo pakelės degalinėse ir užkandinėse (kartu ir įsikrauna telefoną bei išorinę bateriją) ar nusiperka maisto parduotuvėse. Su savimi, be vandens, visą laiką stengiasi turėti bananų, riešutų ir juodojo šokolado.
Kai lyja, jis važiuoja apsivilkęs neperšlampamą apsiaustą. Tiesa, entuziastingai apie savo kelionę pasakojantis vyras visgi prisipažino, kad tuomet, kai kelionės pradžioje važiuojant per Lenkiją lietus pylė 4 ar 5 dienas iš eilės, jį buvo beapimanti neviltis, bet draugų ir artimųjų palaikymas visgi padėjo nepasiduoti.
„Tuo metu buvo taip, kad ryte susipakuoji šlapią palapinę, visą dieną važiuoji, jausdamasis visas drėgnas, vakare vėl stataisi tą šlapią palapinę... Ryte apsimaudavau sausas kojines ir tada kojas kišdavau į plastikinius „Bedronkos“ prekybos tinklo maišelius, kad jie apsaugotų kojines, nes sportbačiai būdavo permirkę“, – pasakojo Dovydas.
Na, bet po to orai pagerėjo ir gera nuotaika grįžo. Ir iš į socialinius tinklus keliamo turinio matyti, kad Dovydui entuziazmo ir pozityvumo netrūksta.
Nesisukantys ratai ir apgavikė navigacija
„Žinoma, būna momentų, kai pasiilgstu savo namų ir lovos. Man patinka komfortas, bet patinka ir diskomfortas“, – sakė nuotykių ieškotojas.
Ar jam nebuvo baugu keliauti per Ukrainą? „Ne, aš per ją važiavau tik apie 500–600 km ir tik per vakarinę jos dalį, kurioje ramu. Apie tai, kad vyksta karas, ten labiausiai buvo juntama iš to, kad miesteliuose beveik nematyti 20–40 m. amžiaus vyrų. Na, ir sirenas kelis kartus teko girdėti“, – sakė Dovydas.
Jis visgi prisipažino, kad kartą Ukrainoje buvo išsigandęs. Vakare pagal navigaciją vyko į nurodytą stovyklavietę, jau ir temo, bet niekaip reikiamos vietos nepasiekė. Dviratį teko varytis per dirvoną, galiausiai jo ratai apsivėlė žolėmis ir visai nesisuko. Tuomet jis pavargęs nušveitė dviratį į griovį ir ten pasistatė palapinę, atsigulė išvargęs miegoti, o naktį išgirdo sirenas. Tuomet tikrai nusigando, bet išlindęs iš palapinės nieko įtartino nepastebėjo.
Nejauku buvo ir tada, kai jį kelyje sustabdė ukrainiečių policija ir ėmė griežtai kamantinėti, kas jis toks ir ką veikia, – gal pamanė, kad jis gali būti šnipas. Kai pamatė Europos Sąjungos pasą, jų griežtas tonas kiek sušvelnėjo ir galiausiai keliauninką jie paleido.
O apskritai Ukrainoje sutikti žmonės – pradedant pakelėse uogas pardavinėjančiomis močiutėmis, baigiant miestelyje pribėgančiais smalsiais vaikais – Dovydui pasirodė bene draugiškiausi iš visų sutiktų, nors ir kitose šalyse geranoriškų žmonių netrūko.
Dar vienas nerimo sukėlęs momentas buvo, kai Rumunijoje važiuojat baigėsi vandens atsargos, o iki artimiausios parduotuvės, pasak navigacijos, buvo 40 km. Tąsyk jis surizikavo ir įsipylė vandens iš šaltinio, nors ir nežinojo, ar šis geriamas, bet nieko blogo nenutiko.
Kitą sykį viename Moldavijos kaime ieškojo kavinės, nes navigacija ją rodė, bet paklausus vietinis gyventojas atsakė, kad artimiausia kavinė – už 15 km. Užtat jis pakvietė Dovydą į savo namus, kur jo žmona lietuvį draugiškai pavaišino.
Beje, jeigu jau minime navigacijos klaidas, tai Lenkijoje ji keliautoją ne kartą vedė keliukais per žmonių kiemus, o ir kitur kartais pasukdavo tiesiog per pievas.
Nežinia, kas pažadins ryte
Kuo visgi Dovydui patinka tokia kelionė be jokių patogumų? „Mane žavi laisvės pojūtis ir tai, kad nežinau, ką atneš nauja diena. Namie atsibusdavau žinodamas, kad turėsiu eiti į darbą, o ir po jo darysiu tam tikrus numatytus dalykus. Čia visai nežinau, kas laukia: nė nežinau, ar iš ryto palapinėje atsikelsiu pats, ar mane pažadins pro šalį einanti šernė su šerniukais, ar žmogus, šaukiantis, kad dingčiau iš jo privačios pievos (visa tai jau buvo nutikę)“, – linksmai pasakojo Dovydas.
Ir pridūrė, kad seniau savo gyvenime paprastai rėmėsi logika, o dabar pagaliau pasielgė taip, kaip norėjo širdis, ir jaučiasi daug geriau. „Man kartais net atrodo, kad visus savo 32-ejus metus pragyvenau, miegodamas žiemos miegu, o dabar pagaliau prabudau ir pradėjau gyvent“, – sakė keliautojas.
