„Mano vienintelė duktė tikėjo, kad vaikai prieš gimdami pasirenka tėvus. Nors pati niekad nesiskundė, tačiau įtariu, kad ateidama į pasaulį didelio pasirinkimo ji neturėjo. Kitaip neįmanoma paaiškinti, iš kur šaltoje, egoistiškoje, kad nepasakius – nuožmioje, giminėje atsirado toks švelnus, teisingas, gražus vaikas“, – apie nepaprasto likimo dailininkę Akvilę Zavišaitę (1962–1991) rašė Australijoje gyvenanti Rita Baltušytė.
Akvilė turėjo visas galimybes tapti kultine menininke, kartos legenda: išorinis ir vidinis grožis, darbai, vaizduojantys pilną rizikos ir pavojų gyvenimą, barai, klubų moterys, šokėjos, vietos, kur nuolat susitinkama su nebūtimi. Ir gyvenimas, kuris ne itin daug skyrėsi, o gal ir visai nesiskyrė nuo vaizduojamo paveiksluose.
Akvilė gimė garsių žmonių – žurnalistės Ritos Baltušytės ir architekto Algimanto Zavišos (1935–1998) – šeimoje, jos senelis rašytojas Juozas Baltušis; baigusi mokyklą ketino studijuoti dailę, tačiau jai neleista laikyti egzaminų, nes nebuvo komjaunuolė, tad Pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą. 1983 metais paskui mamą ištrūko į Australiją. Baigė Niukaslo meno koledžą, ėmė garsėti kaip savita menininkė, dirbo baruose šokėja ir barmene.
1991-ųjų birželį, būdama 28-erių, mirė nuo AIDS, vos metus pavėlavusi į anksti išėjusių garsenybių klubą „27“. Vilniaus meno galerijoje „Kunstkamera“ Sierakausko g. 15 veikė aštuntoji pomirtinė Akvilės Zavišaitės paroda „Akvilė“. Per trumpą, bet lyg kometa ryškų gyvenimą dailininkė paliko apie penkiasdešimt įvairia technika atliktų darbų.
„Nuo pat kūrybos pradžios ji buvo susikūrusi savitą, „akvilišką“ stilių. Mūsų dailės peizaže Akvilė yra savotiška autsaiderė, naudojusi kūrybos priemones, kokios tada nebuvo būdingos lietuvių dailei“, – yra sakiusi „Kunstkameros“ vadovė menotyrininkė Simona Skaisgirė.
Rita Baltušytė LRT.lt skaitytojams pasakoja apie dukrą Akvilę, šeimą ir save.
Šaunūs žmonės
– Kaip susipažinote su Akvilės tėčiu Algimantu Zaviša? Kitaip tariant, prašau (ir cituoju vieną Akvilės laišką iš knygos „Akvilė. Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“), kad „ta ragana“ papasakotų apie „tą šū...“.
– Su Zaviša mane supažindino geras draugas Henrikas Šablevičius. Turbūt buvau 23-ejų. Tada gyvenau, o gal tik vaidinau gyvenanti tokios sudėtingos liūdesio, depresijos būsenos. Na, depresija tais laikais, bent jau oficialiai, neegzistavo.
Henrikas dirbo televizijoje, papasakojo man susipažinęs su tokiais „sveikais, šauniais“ inžinieriais, važinėjančiais motociklais. Sakė, tau jie labai patiks. Nusivedė į vieno jų, Auksučio, vakarėlį. Ten susitikome su Zaviša, pradėjome kalbėtis.
Netrukus jo žmona su dukryte išėjo, įsibėgėjo vaišės, šokiai. Kadangi visiškai negeriu, tokie dalykai man greitai pabosta. Nieko labai šaunaus ten nepastebėjau, nors iš tiesų visi buvo faini. Priguliau prie sukrautų paltų, nusprendusi kiek pasnausti prieš kelią namo.
Mūsų šeima iš tikrųjų buvo atšiauri. Mano, tėvo, Monikos santykiai – toksiški. Ir Tomas Venclova, perskaitęs Baltušio „Vietoje dienoraščio“, šeimos santykius pavadino toksiškais.
Tuo metu pro duris įžengia pati Rūta Staliliūnaitė! Teiraujasi, ar Zaviša yra, ar jo žmona yra. Sužinojusi, kad ši išėjo, Staliliūnaitė staiga ima šokti, linksmintis. Pastačiau ausis: „Aha, čia bus kažkas įdomaus...“
Šokome, paskiau nustojome šokti. Ir taip su Zaviša stovėjome prie lango už permatomos užuolaidos. Namo jau parėjau su juo. O visa kita, kaip sakoma, jau istorija.
– Kaip jūs su Zaviša apsigyvenote Nidoje?
– Kai atsirado darbo vieta, jis staiga užsidegė ten važiuoti. Ten ir buriuoti pradėjo. Nida tada buvo nyki, skurdi, izoliuota, įvažiavimas į ją ribojamas. Kai pirmąkart nuvažiavau apsižiūrėti, tuoj prisistatė pasienietis, teiravosi, ką čia veikiu. Užtrukęs Klaipėdoje, į kitą krantą nebepatekdavai, nes paskutinis keltas išeidavo gana anksti. Pradėjau darytis ragana, kai vyras negrįždavo naktimis. (Juokiasi.)
Pelai nuo grūdų
– Į Nidą išsikraustėte jau Akvilei gimus?
– Taip, ji ten pradėjo eiti į darželį.
– Esate parašiusi: „Neįmanoma paaiškinti, iš kur šaltoje, egoistiškoje giminėje atsirado toks švelnus, teisingas, gražus vaikas.“ Prašau pakomentuoti.
– Matote, mūsų šeima – ir iš Baltušio dienoraščių tą patį galima suprasti – tokia buvo. Akvilei buvo labai svarbu, kad būtų švelnu, kad viskas būtų gerai. Nebuvo kokia cemcė lemcė, bet troško to kaip bet kuris vaikas.
Mūsų šeima iš tikrųjų buvo atšiauri. Mano, tėvo, Monikos (aktorės Mironaitės, J. Baltušio žmonos, – LRT.lt) santykiai – toksiški. Ir Tomas Venclova, perskaitęs Baltušio „Vietoje dienoraščio“, šeimos santykius pavadino toksiškais.
Iš tiesų Akvilei trūko švelnumo. Ji visus priėmė. Labai mylėjo savo tėvą. Sakė: „Aš žinau, aš žinau, koks jis yra, nu bet, mama, aš jį myliu, jis mano tėvelis.“ Amžinatilsį Zavišai žolė šalia galėjo ir neaugti, jam buvo tas pats. (Juokiasi.)
Akvilė giminėje buvo išskirtinė. Į tą aplinką, į dieduko, na tikrai, pasakyčiau, žiaurumą kažkaip žiūrėdavo su humoru. Žinojo, kad kitaip nebus, tad nematė jokios tragedijos. Labai greitai atskirdavo, taip sakant, pelus nuo grūdų.
Ji visus priėmė. Labai mylėjo savo tėvą. Sakė: „Aš žinau, aš žinau, koks jis yra, nu bet, mama, aš jį myliu, jis mano tėvelis.“
Cezario pjūvis
– Kaip prisimenate 1962-uosius, kai gimė Akvilė?
– Prisimenu puikiai. Akvilė buvo pernešiota, ją pagimdžiau 10-ą mėnesį. Gimdymą skatino net du kartus. Ūmai nusilpsta rega (tas vaistas veikė akis) ir... vėl išrašo.
– Neveikė skatinamieji?
– Neveikė. Gyvenome Angariečio gatvėje (dabar Kaštonų) prie pat Jokūbo ligoninės. 1962 metų lapkričio 28-osios rytą išsiruošiau į krautuvę. Einu per gatvę mosuodama rezgine ir staiga Akvilė ima spardytis. Lapkritis buvo šiltas, vilkėjau lengvą paltuką, tai net per jį matėsi, kaip juda vaisius.
Vietoj krautuvės pasukau į gimdymo namus. Gydytoja pasakė, kad vaisius dūsta, kyla pavojus vaiko ir mamos gyvybei. Klausia: „Kurį gelbėsime? Paprastai gelbstime motiną.“ Sakiau, čia dabar, jokiu būdu nesutinku, kad mano vaiką sunaikintų mane begelbėdami!
Išvežė į gimdymo palatą, Akvilė gimė po cezario pjūvio. Viskas būtų buvę gerai, bet nesilioviau kraujavusi. Tikėsite ar ne, bet tada man perpylė 7 litrus kraujo. Nežinau, kuo tapau, gavusi tiek ne savo kraujo. (Juokiasi.)
Gydytoja pasakė, kad vaisius dūsta, kyla pavojus vaiko ir mamos gyvybei. Klausia: „Kurį gelbėsime? Paprastai gelbstime motiną.“
Kai grąžino į palatą, joje buvusi gimdyvė daktarė pasakė: „Aš tave sveikinu. Pagal tuos nurodymus, kuriuos davė tave išveždami, maniau, jau nebegrįši.“ Tokia istorija.
Beeinanti ant marių
– Kada atsiskleidė Akvilės polinkis į dailę?
– Labai anksti, dar iki mokyklos. Kai tik gavo pieštuką į rankas, tuoj pradėjo piešti. Buvo gal trejų. Ir tie jos paveikslėliai kažkaip atkreipdavo dėmesį. Ypač spalvos. Viena sau sėdi, dainuoja savos kūrybos daineles ir paišo.
Buvome Palangoje, valgėme restorane. Vienas pažįstamas ponas palietė Akvilės žanduką ir sako: „Užaugusi būsi tikra gražuolė.“ – „Ne, aš būsiu dailininkė.“ Jai tai neatrodė suderinami dalykai. (Juokiasi.)
– Kaip su Akvile grįžote iš Nidos atgal į Vilnių? Kas atsitiko? Prasidėjo skyrybos?
– Na, taip. Prasidėjo skyrybos. Nes aš ten pradėjau eiti iš proto. Dirbau Ministrų Tarybos poilsio namuose registratore, mane apkaltino pinigų vagyste. Visiems buvo aišku, kad juos paėmė direktorius, jis lošdavo kortomis ir turėjo raktą nuo kasos. Labai nemalonus įvykis.
Paskiau, po tokios nesėkmingos vasaros, atėjo žiema. Darbo neturiu, švyturys kaukia, pinigų nėra, Zavišos nėra – vieną naktį apėmė nenumaldomas noras vienais naktiniais nubėgti ant marių. Atitokau, laikiausi už šaltos rankenos ir niekaip negalėjau atidaryti durų, sugedo užraktas. Pažiūrėjau į miegančią Akvilę ir sustojau: „Ne, neisiu.“ Negaliu jums apsakyti, kaip traukė išeiti. Panašios būsenos daugiau niekada nepatyriau.
Tada ir nutariau grįžti į Vilnių.
Autoavarija Naujojoje Vilnioje
– 1976 metais patyrėte eismo įvykį? Svarbus epizodas jūsų ir Akvilės istorijai. Kokios buvo aplinkybės?
– Dirbau „Jaunimo gretose“, savo „Lada“ nuvažiavau į jaunųjų dailininkų parodos atidarymą Naujojoje Vilnioje. Po renginio negalėjau užvesti variklio. Tamsu, lyja, lapkričio 4 diena. Psichiatrijos ligoninėje dirbo pažįstamas gydytojas. Kadangi dar buvo darbo laikas, paskambinau jam, atėjo, užvedė. Jau būčiau sukusi namo, bet jis pakvietė užeiti į laboratoriją. Jie ten darė eksperimentus su šunų smegenimis. Gal tikėjosi, kad apie tai parašysiu straipsnį. Kita vertus, nebūčiau prieštaravusi, man buvo įdomu. Nuvažiavome, darbus jie jau buvo pabaigę, bet pradėjo vaišintis.
Atsisveikinant tas mano bičiulis pasisiūlė išvairuoti automobilį, nes ligoninės kieme vyko remontas, kelias molingas, šlapias, slidus. Atsisėdau šalia vairuotojo. Išvažiavome pro vartus, ant to molio mus sumėtė, pajutau smūgį į ratus, matau, kaip medis artėja į mane. Užuot susirietusi, pasielgiau kaip vairuotoja – įrėmiau dešinę koją į stabdį, kurio, suprantama, toje pusėje nebuvo.
Atsipeikėjau gulėdama ant žemės, šalia dirbo greitosios pagalbos medikai. Automobilis buvo pilnas žmonių, dauguma atsipirko lengvu išgąsčiu, o man lūžo klubo sąnario galvutė.
– Trauma buvo labai skausminga.
– Skausminga dėl to, kad paskiau man labai nepasisekė ligoninėje, pragulėjau joje keturis mėnesius. Buvo pažeistas nervas, bet blogiausia, kad koją tempė ne per kelį, kaip turėjo būti, o per kulną. Ir, matyt, užkabino nervą. Sakau, negimdžiau, bet čia buvo kur kas blogiau. Koja degė, gydė analginu. Tą koją ir dabar truputį velku.
Ketverius metus vaikščiojau su lazdele, gėriau analginą, kol galiausiai dėl to atsidūriau Australijoje.
– Iš ten parašėte stojiškai rūstų laišką mamai: „Kur buvo visa giminė, kai raičiausi iš skausmo, kai buvau viena su mažu vaiku? Kodėl jie tada nesusirinko mano gyvenimui pritarti ar pasmerkti?“
– Taip, nes jie manęs atsisakė. Tėvas parašė į Centro komitetą, sušaukė giminės susirinkimą ir manęs atsižadėjo. Žinote, Lietuvoje atrodžiau kaip pabėgėlė, politinė. Tėvas buvo mirtinai persigandęs, prisiminė Stalino laikus. Nesakiau, kad negrįšiu, bet neteigiau ir priešingai. (Juokiasi.)
Senelio saldainiai
– Kaip į Australiją pavyko išsikviesti dukrą? Regis, apgavote senelį?
– Akvilė atvažiavo tik po dvejų metų, 1983-iaisiais. Nuolat jai siunčiau kvietimus. Kaip viskas buvo? Kai ištekėjau (už australo Myleso, toliau tekste Mailzas, – LRT.lt), paskambinau į SSRS konsulatą Sidnėjuje. Liepė pateikti santuokos liudijimą. Nuėjau su palaikymo brigada. Brigados neįleido, teko eiti vienai. (Juokiasi.) Dokumentą užregistravo, paskiau išdavė dokumentą, kad Australijoje pasilikau legaliai, dėl santuokos.
Dėl mano išvažiavimo Lietuvoje kilo skandalas. Spauda nerašė, bet žmonės ėmė kalbėti, net Akvilė autobuse išgirdo, kad štai Baltušio duktė pabėgo.
Bet... Vilniaus saugumas labai užsigavo. Mat dėl mano išvažiavimo Lietuvoje kilo skandalas. Spauda nerašė, bet žmonės ėmė kalbėti, net Akvilė autobuse išgirdo, kad štai Baltušio duktė pabėgo. Lietuvos saugumiečiai įsižeidė. Maskva dukrą išleidžia, o vietiniai – niekaip.
O mano tėvas pasakė, kad Akvilė išvažiuos tik per jo lavoną. Na, mes lavonų nenorim, bet išvažiuoti reikia. Tada reikalo ėmėsi mano sesuo Violeta. Man nesakiusi, su kažkuo susisiekė, persakė tikrą situaciją, pakalbėjo apie Akvilės tėvą. Ir Zaviša padėjo parašą.
Akvilė jau turėjo skrydžio bilietą, buvo nusprendusi nieko seneliui nesakyti, tik palikti laišką. Visgi kelionės išvakarėse persigalvojo, aplankė. Senelis buvo tiesiog pritrenktas, kad be jo žinios sugebėta padaryti tokį dalyką. Kai Akvilė atėjo, ištraukė dėžutę saldainių. Sukrėstas visus juos pats ir suvalgė. (Juokiasi.)
Niujorko atsisakė
– Kaip klostėsi Akvilės kūrybinis kelias Australijoje?
– Ji pateikė paraišką į tris meno aukštąsias, įstojo į dvi – Sidnėjuje ir Niukasle. Bet Sidnėjus jai nepatiko – per didelis, triukšmingas, todėl pasirinko Niukaslo meno koledžą. Mokėsi trejus metus. Labiausiai norėjo būti piešimo mokytoja, rinktis pedagogiką, bet jai patarė, kad bus per sunku. Gal ir neteisingai nukreipė. Vilniuje, Pedagoginiame institute studijavo anglų kalbą, tai jai išėjo į naudą.
Koledžą baigė labai gerai įvertinta, dalyvavo parodose, buvo giriama. Man atrodo, didžiausias Akvilės talentas buvo judesio vaizdavimas. Australijoje pradėjo piešti panašiai kaip Stasys Krasauskas, viena linija, bet jie pasakė „That`s boring“ („Nuobodu“). Tada ėmėsi spalvų ir pastelių, nors niekas nepatarė, kad ta technika nėra tvari. Ypač kai tokie plotai... Na, ką padarysi.
Mano nuomone, kaip dailininkė ji negavo amato pagrindų. Vilniuje gerai mokė technikos. Suprantama, studentams nusibosta, jie nori kuo greičiau pradėti kurti. Vis dėlto amato įgūdžiai yra didelis dalykas. Vėliau, jau sirgdama, kai seko sveikata, sukūrė kelias nedidelių matmenų drobes aliejiniais dažais.
Tiesa, per tą laiką gavau darbą JAV, Vašingtone – „Amerikos balse“. Labai geromis sąlygomis ne tik sau, bet ir visai šeimai. Kai atvažiavo Akvilė ir Mailzas, jau buvo ruduo. Paviešėjo, apsidairė ir abu pasakė: „Ačiū, ne.“ Vyras ieškojo darbo, rado Australijos ambasadoje, tačiau jo alga būtų buvusi gerokai mažesnė. Kažkaip sudvejojo. Akvilei nepatiko pirmiausia dėl to, kad šalta. Australijoje viskas labai sava: žmonės atsipalaidavę, geri, mandagūs, švelnūs, o JAV – įtampa, benamiai gatvėse.
Sužadėtuvių žiedas
– 1984 metais Akvilė pradėjo draugauti su kursioku Deimjanu (Damienu), „hipiu iš turtingų namų“.
– Buvo ne šiaip sau draugas – juodu buvo susižadėję, planavo tuoktuves. Jis jai įteikė žiedą su deimantu.
Buvo tokia meilė, kad jau per daug... Dievinimas, garbinimas.
Visas švytėdamas pasakė savo mamai sutikęs „pačią gražiausią merginą“: „Kai ją pamačiau, maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės.“ Buvo tokia meilė, kad jau per daug... Dievinimas, garbinimas.
Bet paskiau Akvilė kažkaip atitolo, jie išsiskyrė. Deimjanas atsisakė atgal priimti sužadėtuvių žiedą. Liko geri draugai, net vienu metu su nauja drauge Džiuli, būsima žmona, pas Akvilę gyveno. Ji net valgyti jiems virė. Yra aprašyta viename laiške.
– Akvilė dirbo bare „Bellevue Hotel“ šokėja.
– Taip, buvo „go-go girl“. Ne naktiniame ir ne pačios aukščiausios klasės. Gydytojai ir advokatai jame nesilankė. Buvo labiau liaudiškas baras, daug baikerių. Matote, Australija niekada nebuvo atšiauri (rough) šalis.
Akvilė šokėja ar barmene norėjo būti nuo paauglystės. Ačiū Zavišai, kuris Nidoje ją supažindino su barų gyvenimu. (Juokiasi.) Vienu metu Sidnėjuje dirbo ir paprasta padavėja, pilstė gėrimus.
– Šokį labai mėgo, tiesa?
– Labai. Buvo nepaprastai lanksti, grakšti, kaip akrobatė. Gražiai judėjo. Dar vaikystėje ištįso, buvome net susirūpinę, kad gali iškrypti stuburas. Nieko panašaus neatsitiko, bet stuburą turėjo lankstų.
Iš tų barų ir šokių, suprantama, paskiau radosi tie jos paveikslai su šokėjomis. Nelabai padorūs. (Juokiasi.)
– Pamažu Akvilės sveikata ėmė prastėti, gyvybė geso, nes susirgo tada nepagydoma liga AIDS. Kokie buvo paskutiniai jos metai?
– Turbūt buvo 1988-ieji, kai apie tai sužinojau. Iš pradžių juk tarsi niekuo nesergi, viskas gerai. Deimjanas susirgo pirmas, jau gėrė vaistus. O Akvilė pasitikrino – buvo švari. Sakiau jai, Deimjanas serga, bėk tu nuo jo kuo toliau. Nors jau nebuvo artimi, bet palaikė ryšį. „Ne, – sakė, – aš niekur nebėgsiu.“ Akvilė mirė pirmoji, paskiau Džiuli, galiausiai Deimjanas. Va kuo baigėsi ta graži meilė...
Na, Deimjano kaltinti nelabai galiu – buvo nepaprastai geras, nuoširdus. Bet taip pasitaiko, ką darysi... Nežinau, kažkas ten buvo susiję su jo draugu, su adata...
„Tik per mano lavoną“
– Per Atgimimą Akvilė apsilankė Lietuvoje. Kokio įvertinimo sulaukė jos darbai? Kūrybos kelias, regis, buvo vos vos prasidėjęs – treji ketveri metai.
– Taip, ji dar buvo ieškojimų kelyje. Australijoje plataus pripažinimo, suprantama, nesulaukė, nebuvo jokių šansų. O Lietuvoje 1988 metais išeivijos lietuvių dailės parodoje eksponavo tris paveikslus („Susirūpinimas“, „Kelionėje“, „Kapinės naktį“), susilaukė nepaprasto pripažinimo. Gyrė ir Augustinas Savickas, ir kiti. Sulaukė kvietimų dalyvauti parodose Europoje.
1989 metais Lietuvos dailės muziejuje buvo jos autorinė paroda. Tada pati atvažiavo į Lietuvą. 2006 metais Akvilės parodą surengė Akademijos galerija, ja rūpinosi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Ji labai gerai įvertino Akvilę. Žiūrovai plūdo į galeriją, tad vėl sulaukta sėkmės.
1991 metais fotografo Algimanto Kezio rengtą Akvilės parodą Čikagoje aplankė žinomas amerikiečių kolekcininkas. Jis norėjo visus darbus nupirkti ir Amerikoje išleisti knygą apie Akvilę anglų kalba. Aš nesutikau. Dabar kartais pagalvoju, kad gal be reikalo... Akvilė pati atrinko darbus, bet parodos nesulaukė.
2010 metais su manimi susisiekė menotyrininkė Simona Skaisgirė, panorusi Akvilės darbus rodyti šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Teiravosi, ar galėtų pateikti paraišką. Sutikau. Tačiau atrankos komisijos vadovė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė pasakė: „Tik per mano lavoną.“ Dar svarsčiau jai paskambinti iš Australijos, bet negi koliosies, kai minimas lavonas.
Simona šaunuolė – 2011 metais surengė Akvilės parodą savo galerijoje „Kunstkamera“. Ji irgi turėjo didelį pasisekimą. Dar vieną Akvilės parodą Klaipėdoje 2012 metais atidarė Violeta Jusionienė. Ši taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Žodžių nebereikėjo
– Prisiminkite tą laiką, kai paskutinį savo laišką Akvilė jau rašė jūsų ranka, pati tik pasirašė pabaigoje (1991 sausio 30 d.). Papasakokite apie paskutinius mėnesius, praleistus su gęstančia dukra.
– Akvilė mirė praėjus penkiems mėnesiams nuo to laiško. Visą tą laiką buvo stebėtinai rami – nieko nereikalavo, už viską buvo dėkinga. Skaitė Bibliją, man skaitydavo psalmes. Sakydavo, mama, paklausyk, kaip gražu. Akvilė turėjo išminties ir gerumo, nepyko ant pasaulio, kad jai taip atsitiko.
Kai mirė, laikiau jos ranką. Tai man labai brangu, tačiau daugiau nieko panašaus nenorėčiau patirti.
Mūsų santykiai per tuos paskutinius septynis mėnesius (iš JAV atskridau 90-ųjų lapkritį) buvo nepaprasti. Net ir žodžių nereikėjo. Iš žvilgsnio galėjai suprasti, kas yra.
Prisimenu lyg vakar: guli mano vaikas lovoje, žiūri į mane. Aš tame pačiame kambaryje rengiuosi, sako: „Mama, bet kas tave žiūrės, kai aš mirsiu?“ Tikrai toli gražu nebuvau ideali motina, tačiau esu tikra, kad Akvilė mane žiūri ir dabar.
Su ja toje hospiso ligoninėje buvau viena. Kai mirė, laikiau jos ranką. Tai man labai brangu, tačiau daugiau nieko panašaus nenorėčiau patirti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
