„Mačiau prekybos centre akcijinio paukštelių lesalo, norėjau nusipirkti, bet paskui pagalvojau, gal dar per anksti juos lesinti, nes lapkritis šiemet šiltas ir maisto jie turbūt susiranda patys? Ir ar apskritai jiems reikalingas tas specialus maistas?“ – domisi Audra.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius paaiškino, kad paukštelių lesinimu pradėti rūpintis lapkritį tikrai ne per anksti. „Klaidinga manyti, kad paukščius lesinti pradėsime tada, kai pasnigs ir atšals. Taip, gamtoje lesalo paukščiai dar gali rasti, bet yra kitas dalykas – jie turi priprasti prie lesyklos. Jei mes susimylėsim ją įrengti tik stojus šalčiui, jie gali jos nerasti. Tik pradžioje užteks simbolinės lesalo saujos, o vėliau jo reikės daugiau“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Jis pastebėjo, kad aplink kiekvieną lesyklą galiausiai susiformuoja tam tikra paukščių bendruomenė – jei ji tinkamai įrengta ir maistu papildoma reguliariai, aplink ją gali susiburti 5–10 ar net 20-ies paukščių rūšių (tiesa, tai priklauso ir nuo vietos).
O kaip dažnai reikia lesyklėlę papildyti? „Gamtoje išeiginių nei šventinių dienų nebūna – kai atšals ir paukščiams tikrai trūks maisto, jie lauks jūsų kas rytą, tad ir reikia juos lesinti kas rytą, pageidautina – panašiu metu, o kai ypač šalta – gerai būtų ir papildomai per pietus. Tai yra, galima sakyti, ištikimybės aktas – jeigu esate nusiteikę iškeliauti savaitei šen, savaitei ten, gal bus geriau tuo neužsiminti iš viso (nebent turite gerų kaimynų, kurių galite prašyti, kad pasirūpintų ne tik jūsų kambariniais augalais, bet ir paukščiukais)“, – aiškino gamtininkas.
Koks tas lesalas turi būti? „Joks mūsų maistas nei jo atliekos paukščiams tikrai netinka. Mūsų maiste yra druskos, prieskonių ir dirbtinių priedų – sparnuočių virškinimo sistema tam tikrai nepritaikyta. Man net gėda už kai kuriuos žmones matant, kaip jie paukščiams nudrebia virtos košės, torto likučių ar supelijusios duonos – sparnuočiams tai kone nuodai. Yra vienas tinkamas lesalas, prieš kurį neatsispiria niekas – tai paprastos nelukštentos saulėgrąžos“, – sakė S. Paltanavičius.
Jis pats savo sode vasarą sėja daug saulėgrąžų, kurios skirtos vien paukščiams – ir apie rugsėjo vidurį jos visos jau būna nulestos. Tada pašnekovas perka 5-7 maišus (ne maišelius!) saulėgrąžų, ir prie jo namų ir pamiškėje esančioms keturioms lesykloms jų pakanka iki pavasario.
Taip pat paukščiams tinka įvairios smulkios kapotos kruopos (jų nereikia virti), o geriausia būtų smulkių kruopų mišinys, į kurį dar įberta saulėgrąžų. Tinka ir kai kurių žmonių gaminamas „bumbulas“ iš taukų ir lukštentų saulėgrąžų su kruopomis mišinio. Zylės, geniai, bukučiai atšalus mielai pasisotintų ir riebia kiauliena. Žinoma, tinkamas ir pirktinis laukiniams paukščiams skirtas lesalas.
Žmonės gamtininko dažnai klausia ir apie tai, kokia turėtų būti lesykla. Jis pastebi, kad paukščiams jos grožis visai nesvarbus – svarbu, kad jos pagrindas turėtų sieneles, kad vėjas nenupūstų lesalo, ir stogelį, apsaugantį nuo kritulių. Kai kas kabina lesyklas iš plastikinių butelių – tai neatrodo estetiškai, bet savo funkciją atlieka (tik pavasariui atėjus reiktų neužmiršti nukabinti).
„Ir atminkite, kad paukščių lesinimas nėra išmaldos davimas ar aukojimasis. Tai mūsų kompensacija už tai, ką negero mes jiems esame padarę, ką iš jų atėmę“, – sakė S. Paltanavičius.
