Sako, kad viščiukus, na, gerai – paukščius, reikia skaičiuoti rudenį. Galima tą suprasti, nes tai – labai gudrus pasiūlymas: rudenį kiekviena pora skraido su savo jaunikliais, vadinasi, paukščių gali būti bent keletą kartų daugiau.
O visą tiesą apie paukščius ir jų gausą galima sužinoti tik juos skaičiuojant rudenį ir pavasarį. Tačiau ar skaičių žinojimas gali ką nors pasakyti apie mūsų paukščių populiacijas? Pagaliau – ar tai gali identifikuoti visus faktorius, lemiančius jų gausą? Pradėkime nuo šiandien jau senkančios, o kai kurių rūšių – besibaigiančios migracijos.
Rudeninė paukščių migracija – užburiantis ir kerintis reiškinys net ir tiems, kas neatpažįsta paukščių rūšių ir nėra nieko girdėję apie šį fenologinį reiškinį. Tiesa, joks akylas žmogus negali nematyti laukuose marguojančių kikilių pulkų, dirvose lesinėjančių pempių būrių ir gervių trikampių, atsisveikinančių iš aukšto dangaus.
Migracija žmones žavėjo nuo seno; deja, labai ilgai jai buvo prirašomi sunkiai įsivaizduojami teiginiai. Sakykim, kad ir tai, jog kregždės žiemai neria į vandenį ir iki pavasario glūdi dumble. Dar kiti sakydavo, kad gegutės visai neišskrenda, o pavirsta į vanagėlius (tikriausiai paukštvanagius) ir saugiai peržiemoja, o pavasarį vėl atvirsta gegutėmis. Žinių trūkumas ir klaidinantys senieji mokslo vyrai gimdė neįtikėtinas legendas.
Tačiau visi žinome, kad tikresniems migracijos tyrimams visai nedaug metų – mažiau kaip 200. O patikimi atsakymai apie migraciją ir jos kelius pradėjo rastis tik ėmus žieduoti paukščius; 1899 m. birželio 5 dieną danų mokytojas H. C. C. Mortensenas sužiedavo pirmąjį varnėną Viborgo (Danija) parapinėje mokykloje. Metalinėje plokštelėje, ant paukščio kojos sulenkiamoje į žiedą, yra visa informacija apie paukščio „asmenį“ – įspaustas žiedo numeris (raidės ir skaičiai), taip pat žiedavimo centro pavadinimas. Mes esame greta migracijų tyrimų ir žiedavimo kilmės vietos – šiek tiek į pietus nuo Nidos, Rasytės gyvenvietėje (dabar vadinamoje Rybačiu), nuo 1901 m. veikė pirmoji pasaulyje Rasytės paukščių tyrimų stotis. Ją įkūrė ir beveik 30 metų puoselėjo Johannas Thynemannas, vėliau perėmė Ernstas Šiucas ir kiti Vokietijos mokslininkai. Rasytėje atlikti paukščių tyrimams labai svarbūs darbai.
Iki šiol pasaulyje pasaulyje sužieduota dešimtys milijonų paukščių (kasmet apie 6 milijonus); nereikėtų tuo stebėtis, nes mūsų Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys pats asmeniškai sužiedavo jau vieną milijoną. Žinoma, dabar taikomi kur kas efektyvesni migracijų tyrimo metodai ir būdai – siųstuvai, tvirtinami paukščiams ant nugarų, prie kojų tvirtinami duomenų kauptuvai. Tačiau žiedavimo atsisakyti dar ne laikas, nes alternatyvios priemonės kol kas tebėra negausios.
Tačiau sugrįžkime į migruojančių paukščių pasaulį, kuris supa mus. Ką jame galime pamatyti, suprasti, kokias žinias paukščiai mums siunčia? Sistemingas žiedavimas – pats geriausias ir tiksliausias populiacijų ir atskirų rūšių būklės monitoringas. Siųstuvėliais paženklinti paukščiai pateikia pačius tiksliausius migracijos kelių maršrutus, žiemojimo vietas. Žiedavimu tą taip pat galima įrodyti, bet – tik dėliojant po mažą segmentą, o tam reikia dešimčių tūkstančių sužieduotų paukščių.
O kaip paukščių migraciją matome ir suprantame mes? Kai kam pilnai pakanka matyti visuotinį judėjimą, kur skrenda „paukščiai“, neskirstomi pagal rūšis. Dažnam iš šių stebėtojų gali kilti klausimas: o kodėl jų tiek daug, ženkliai daugiau nei pavasarį ir vasarą?
Klausimas paprastas, nes atsakyti į jį galima vaizdžiai ir išsamiai. Įsivaizduokite, kad kiekviena pavasarį iš žiemaviečių sugrįžusi paukščių pora išperėjo ir užaugino bent vieną jauniklių vadą, taigi 4–5 paukščiukus. Kitos rūšys perėjo bent 2 kartus ir pasaulin paleido iki 10 jauniklių, o didžiosios zylės – net 20. Visi jie keliauja ir sudaro kitokį, nei pavasarį įspūdį. Tiesa, būtume keisti, jeigu gamtoje imtume taikyti matematinius modelius – jie ten paprasčiausiai neveikia. Iš kiekvienos vados ar visų tos vasaros vadų jaunikliai patiria daug netekčių. Šiemet visus dar kartą nuvylė Klaipėdoje ir kituose pajūrio miestuose bei gyvenvietėse prie stiklinių pastatų tūkstančiais žūstantys paukščiai. Tiesa, jei gyvename toli nuo pajūrio, kur migracija nėra tokia intensyvi, to galime nematyti. Tačiau pajūrio regione vien šį rudenį galėjo žūti iki 100 tūkstančių nykštukų. Į stiklinius pastatus užsimuša daugybė liepsnelių, naktį skrendančių slankų, strazdų. Atrodo, kad kai kam tai yra paprastas, nieko nereiškiantis faktas. Bet pabandykime įsivaizduoti, ką visai Eurazijos populiacijai reiškia tokio nykštuku kiekio žūtis, ypač jei panašios netektys juos lydi visame kelyje.
Paprastasis nykštukas – mažiausias mūsų sparnuotis, apie kurio biologiją ir ekologiją Lietuvoje nežinoma beveik nieko. Yra tik keletas jų lizdų radimo atvejų, o jauniklių auginimas, polizdinis šeimų gyvenimas – balta dėmė. Net vienos vados dydis yra spėjamas, nes tokių duomenų, iš kurių galėtume apskaičiuoti vidurkines reikšmes, neturime. Taigi 100 tūkstančių yra ne mažiau kaip trečdalis visos Lietuvos nykštukų populiacijos. Jei kasmet vien tik pajūryje žūsta trečdalis populiacijos, kiek metų dar išliks nykštukai? Dabar jų migracija silpsta, žuvimų sumažės ir mes... tiesiog pamiršime savo karingus nusiteikimus ir pažadus susivienyti ir saugoti nykštukus, kreiptis į architektus, statančius šiam regionui visai netinkančius pastatus, į merus, į savivaldybes. Pagaliau – į Aplinkos ministeriją, iš kurios atsakingo šios problemos įvertinimo taip ir nesulaukėme.
Šį rudenį teko būti Kuršių nerijoje ir dar sykį nusivilti silpna migracija. Kodėl ji tokia? Galimai tam trūksta „medžiagos“ – paukščių. Pirmą kartą Kuršių nerijoje prie tinklų du rudens mėnesius praleidau prieš 50 metų. Tada kasdien savo tinkluose sugaudavome bent 10 paukštvanagių, o Plikųjų (arba Pilkųjų) kopų pusėje plėšriųjų paukščių „srovė“ nenutrūkdavo. Šiemet Kuršių nerijoje atliktuose maršrutuose per 4 pilnas dienas mačiau apie 10 paukštvanagių, 1 vištvanagį, keletą suopių ir... viskas. Tiesa, nykštukų traukimas buvo ypatingas. Bet tai – šio rudens reiškinys, vadinamas migracine invazija. Kitąmet jų gali būti visai nedaug...
Kas galėtų atsakyti, kodėl jų tiek... turiu omenyje ne nykštukus. Kur dingo kikiliai, kodėl nematyti karvelių keršulių pulkų? Kodėl tradiciniu savo keliu išilgai nerijos nekeliauja daugelis žvirblinių paukščių, pelėdų, genių?
Atsakymas kol kas neturint tikro vaizdo: gali būti, kad šių paukščių populiacija ženkliai sunykusi – bent jau rudenį jų turėtų būti keletą kartų daugiau. O kas bus pavasarį?
Pabandykime atsakyti sau, žvalgydamiesi aplinkui. Miškai neatpažįstamai nuplikinti, ir jau neįmanoma apsimesti, kad jie gali būti patrauklūs paukščiams. Mūsų pelkės išsausėjo, o dirbami laukai ne tik paversti beribiais monokultūrų (rapsų) plotais, bet ir neįmanomą skaičių kartų purškiami. Ten seniai neliko lesalo, ten nesaugu. Kaip ir pievose. Neseniai galvojome, kad bent griežlės liks ir gyvens. Bet kaip jos gali gyventi, jei šienaujama bet kada (griežlės peri vėliau, nei kiti paukščiai), ir jų lizdai, jaunikliai bei perinčios patelės „sušienaujamos“. Panaši ir pievų paukščių – kiauliukių, geltonųjų kielių, kalviukų, net vieversių lemtis. Reikėtų tikėtis, kad patys žemės plotų naudotojai pripažins ir pasakys: mes jau išnaikinome viską, gal atsitokėkime... kol kas to negirdėjau nė iš vieno. Kaip to nesulaukiu ir iš miškų naudotojų.
Prieš keletą dienų ornitologams žinomose Paluknio pievose stebėjau nemalonų vaizdą. Iš dangaus nusileido apie 2 tūkst. pavargusių ir išalkusių varnėnų, jie naršė po žolę, skubėjo, kažką lesė. Šiuo metu to lesalo nėra daug, todėl pulkas vis „slinko“ pirmyn, kilo ir leidosi. Vienam jo pakrašty kažkas sujudo, po akimirkos vėl nurimo, o aš pamačiau sodybos link skuodžiančią juodą baltu pagurkliu katę, kurios dantyse spurdėjo varnėnas. Tokių kačių Lietuvoje – daug tūkstančių. Jos jau seniai turėjo būti paženklintos mikroschemomis, tada būtų galima surasti šių paukščių naikintojų šeimininkus ir juos nubausti. Kaip jūs manote, ar tas ženklinimas buvo tik informacinė akcija? O katės toliau vykdo savo naikinamą veiklą.
Galėtume ir toliau lenkti piršus, nes duomenų apie sudėtingą populiacijų būklę gausėja: štai ką tik Lietuvos ornitologų draugija paskelbė nerimą keliančią žinią apie varnėno, taigi – buvusios paprastos ir gausios rūšies nykimą. Kitų rūšių reikalai dar prastesni.
Ar mums tikrai nereikia paukščių, kad taip vieningai kovojame su jais, naikiname juos ir jų buveines, paliekame be lesalo? Kai kas turi vienintelį kozirį, kurio niekaip nenorime neigti, – mūsų paukščius išnaikina žiemavietėse. Tačiau jei tikrai taip, kodėl iš visos sėsliai gyvenančios, nemigruojančios naminio žvirblio populiacijos liko gal 10, gal 15 procentų, o kurapkų (taip pat gyvenančių sėsliai) – tik 5 procentai.
Ko gero, mokslininkai turi skaičiuoti paukščius, o visi kiti – gyventi ir dirbti taip, kad jų būtų daug... Bent jau tiek, kiek buvo prieš 20 ar 50 metų. Nes jų gausa yra bendro mūsų su jais pasaulio kokybės rodiklis.
