Vilnietė Ernesta Malinauskienė visuomet buvo labai artima su savo penkeriais metais vyresniu broliu Eimantu Pažusiu, nors jis turi cerebrinį paralyžių ir smarkiai skiriasi nuo savo bendraamžių. Tad ir ruošdamasi vestuvėms Ernesta neabejojo, kad brolis ne tik bus garbingas svečias, bet ir padės jai pasirūpinti šventės dekoru.
Kaip LRT.lt pasakojo Ernesta, jos 35 metų brolis dėl įgimto cerebrinio paralyžiaus nevaikšto, taip pat jis sunkiai valdo rankas, negali pats nei apsirengti, nei pavalgyti. Taip pat jis sunkiai kalba – tai, ką jis nori pasakyti, iš kai kurių garsų ar ženklų supranta vien jo artimieji. Beje, sesuo jau kurį laiką gyvena atskirai, bet tai, ką Eimantas nori pasakyti, kartais supranta geriau, nei juo kasdien besirūpinantys tėvai. Darbo dienomis vaikinas laiką leidžia globos centre, kur jį nuveža ir parveža specialus autobusiukas.
„Mes su broliu visuomet buvome labai artimi. Man nekliuvo tai, kad tėvai jam turi skirti daugiau dėmesio nei man – tai atrodė natūralu. Daug laiko visi kartu leisdavome tėvų sodyboje Molėtų rajone, kur su broliu tyrinėdavome gamtą ir susigalvodavome daug visokių veiklų. Toje sodyboje jis gali pats važinėti elektriniu vežimėliu, ir tai jį labai džiugina“, – pasakojo Ernesta.
Ji patikino, kad ir paauglystėje nekompleksavo dėl to, kad jos brolis kitoks nei dauguma. Nesmagu prieš jį sesei tapdavo tik tuomet, kai užaugusi pradėjo savarankiškai keliauti į užsienį ir turėdavo pranešti apie tai savo šeimai – brolis nuliūsdavo, kad negali vykti kartu.
Beje, po to Ernesta ir savo šeimą paragino daugiau keliauti. Kelis kartus visi drauge savo automobiliu išsiruošė į artimą užsienį. „Broliui būti gamtoje labai patinka, patinka ir važiuoti automobiliu – rodos, tai jam niekada nenusibosta. Jis labai svajojo pamatyti kalnus, tad kartą nuvykome į Slovakijos Tatrus. Ir kai jau kėlėmės keltuvu į kalną, visi apsiverkėme – pirmiausia brolis pradėjo graudintis, tada ir mes su mama neatsilaikėme“, – atsiminė Ernesta.
Piešimui reikia daug jėgų
Taip pat Eimantas nuo vaikystės labai mėgsta piešti. Jam tokią veiklą išbandyti pasiūlė vienas mokytojas. Po to vaikinas norėjo piešti ir namie – o artimieji, linkę pildyti jo norus, jį palaikė.
Eimantas piešia padedamas šeimos – jie turi jam paduoti drobę ir dažus bei talkinti proceso metu. Teptuko rankoje jis nenulaikytų, tad vaizdus ant drobės išgauna tiesiog savo sveikesniąja ranka. Kartais vos kelis kartus perbraukęs drobės paviršių nusprendžia, kad rezultatas geras, kartais prireikia daugiau potėpių.
„Visi piešiniai išeina abstraktūs, o paskui mes kartu su juo žiūrime, ar vaizdas ką nors primena, tarkim, paukštį, gėlę ar lavą, ir, jeigu taip, duodame jam pavadinimą. Tiesa, kai kurie paveikslai lieka be jų“, – pasakojo Ernesta.
Vaikinas norėtų piešti kasdien, bet visgi šeima jį kiek riboja – juk reikia medžiagų, be to, reikia tinkamai pasiruošti, uždengti grindis, mat ant jų privarva dažų – patogiau piešti savaitgalį išvykus į sodybą.
Taip pat Eimantas piešia kompiuteriu, ir apskritai namie jis didelę laiko dalį leidžia prie jo, mat kitokių veiklų nelabai ir turi. Jis turi specialią pritaikytą kompiuterinę pelę, kuria gali naudotis pats. Čia jis, be piešimo, žiūri įvairius vaizdo įrašus, klauso muzikos (ką nors parašyti jam sunku).
Visgi Eimanto širdį labiausiai džiugina piešimas, nors jis atima nemažai jėgų – ranką valdyti jam nelengva. „Brolis piešdamas save išreiškia, tai jį veikia kaip terapija. Taip pat jam labai patinka, kai jo darbai sulaukia dėmesio ir įvertinimo. Buvo surengtos kelios jo darbų parodos, laida „Labas rytas, Lietuva“ parodė reportažą apie jį – ir tai brolį labai džiugino“, – pasakojo sesuo.
Nedidelės, bet jaukios vestuvės
Šią vasarą Ernesta ruošėsi vestuvėms ir, kadangi brolis visuomet buvo svarbi jos gyvenimo dalis, nė nesuabejojo, kad jis bus ne tik garbingas svečias, bet ir pagalbininkas.
Eimantas nupiešė du paveikslus, ant kurių ji užrašė stalų numerius, kad svečiai žinotų, kur sėstis. Taip pat jis nupiešė atvirukus, kuriuos svečiai gavo kaip simbolines dovanėles prisiminimui. Ernestos brolis žinojo, kokiu tikslu piešia, ir labai džiaugėsi, galėdamas prisidėti prie šventės.
Pačios vestuvės, vykusios rugpjūčio 15 d., buvo nedidelės, bet jaukios ir šiltos – toks ir buvo jaunųjų sumanymas. Susirinko apie 20 žmonių, o šventė vyko toje pačioje šeimos mylimoje sodyboje Molėtų rajone. Prieš tai jaunieji susituokė netoliese esančioje Dubingių miestelio bažnyčioje.
Vestuvių vedėjo jaunieji nesamdė, bet įvairių veiklų ir žaidimų buvo sugalvoję patys. Svečiai netgi išrinko jaunavedžiams šalį, į kurią jie išvyks į povestuvinę kelionę. Pasak Ernestos, ji su vyru rinkosi tarp kelių Azijos šalių ir negalėjo apsispręsti, kur važiuoti, tad juos viliojančius keturis variantus pateikė svečiams – rinkosi tarp Vietnamo, Tailando, Indonezijos ir Japonijos. Laimėjo Japonija, į kurią jaunieji išvyks lapkričio mėnesį.
Tiesa, Eimantas tokiam variantui nepritarė – jis sesei sakė, kad vertėtų važiuoti į „Dubai“ (mokėjo ištarti šį žodį ir aiškiai jį kartojo). Tiesa, artimieji taip ir liko nesupratę, kuo tas Dubajus jį taip sužavėjo.
Vakare, jau sutemus, vestuvių svečiai dar bėrė į laužą gintaro dulkes – tai nauja įvairių renginių pramoga. Beriant saują dulkių į laužą, reikia sugalvoti norą, blyksteli žiežirbos ir vaizdas būna įspūdingas.
„Eimantui tai taip pat labai patiko. Be to, mes svečiams sakėme, kad žerdami dulkes į laužą sugalvotų norą – nesvarbu, skirtą sau ar mums, garsiai sakyti nereikia. Tėtis paėmė šaukštą, prilaikė jį brolio ranka ir kartu subėrė dulkes į laužą. O paskui brolis man prasitarė, kad norą sugalvojo ne apie save, o apie mus. Mane tai labai sujaudino“, – atsiminė pašnekovė.
Sulaukė daug komplimentų
Po šventės Ernestai kilo mintis internete, nuotakų feisbuko grupėje, parodyti savo brolio kūrinius, pieštus jos vestuvėms – galbūt kas nors užsinorės kažką įsigyti.
„Tikrai nesitikėjau, kad mano įrašas sulauks tokio dėmesio, tiek daug žmonių juo dalinsis. Buvo ir žmonių, susidomėjusių galimybe įsigyti Eimanto paveikslų, su keliais iš jų susirašinėjame, tiesa, kol kas dar nieko konkretaus nesutarėme“, – pasakojo Ernesta.
Kainos Eimanto darbams jo artimieji nėra nustatę, sako, kad žmogus sumokėtų tiek, kiek negaila. Galbūt toks pasakymas kai kuriuos besidominčius išmuša iš vėžių, bet Ernesta prasitarė, kad seniau už kelis parduotus brolio darbus yra gavę po 100 Eur.
Gauti pinigai būtų skirti naujoms drobėms ir dažams įsigyti. Kol kas Eimantas džiaugiasi komplimentais, kurių sulaukė internete – dėmesys, kaip jau minėta, jam labai patinka.
Kaip Eimantas piešia, galite pamatyti šiame vaizdo įraše.
