Šiauliuose gyvenantis 28-erių Lukas Balsys LRT.lt sakė, kad viskuo patenkintas ir linksmas jis nuolat būna tikriausiai todėl, kad turi mėgstamą veiklą – jei dirbtų širdžiai nemielą darbą nuo 8 iki 17 val., gyvenimu džiaugtis būtų daug sunkiau. O dabar juo džiaugtis nekliudo nei žemas ūgis, nei tai, kad vaikščioti tenka su ramentais.
Lukas optimistiškas buvo nuo mažens, ir tada, kai į darbą eiti dar nereikėjo. Kažkada, gal jau pradėjęs lankyti mokyklą, jis susiprato, kad savo ūgiu gerokai atsilieka nuo bendraamžių – bet dėl to nesuko galvos.
„Galvojau, kad koks esu, toks esu, ir to nesureikšminau, kampe neverkdavau. Ir mano mama, bent jau man girdint, nedūsaudavo, kad man kažkas negerai. Tėvai mane augino kaip paprastą vaiką, lankiau paprastą mokyklą, turėjau draugų – ir viskas buvo gerai“, – sakė Lukas.
Ir kūno kultūros pamokose jis sportuodavo kartu su visais, nebent gaudavo nuolaidą, jei kažko nepasiekdavo.
Kartą paauglystėje vaikinas susimąstė apie tai, kad jis visgi smarkiai skiriasi nuo kitų – o tada nusprendė, kad nieko tame blogo, netgi atvirkščiai – kai kurie bendraamžiai neriasi iš kailio dėl to, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį, o jam nieko daryti nereikia – jis ir taip yra išskirtinis.
Diagnoze nė nesidomėjo
Luko tėvai – įprasto ūgio, brolio ar sesės jis neturi, o dėl jo ūgio tikriausiai yra kaltas genetinis sutrikimas. „Gydytojai vis kartojo, kad mano augimas sulėtėjęs. Oficiali diagnozė, jei neklystu, yra achondroplazija – bet aš niekuomet į tai nesigilinau ir internete ligų negūglinau, juk tai vis tiek nieko nepakeistų“, – žvaliai kalbėjo Lukas.
Kai buvo gal dvylikos, medikai siūlė specialiais aparatais jį šiek tiek ištempti, kad taptų didesnis, tačiau tai galėjo neigiamai atsiliepti kaulų būklei, o ūgis būtų padidėjęs tik 3–5 cm, tad paauglys pasiūlymo atsisakė.
Jis neprapuolė ir tada, kai iš paprastos mokyklos perėjo į profesinę, kur įgijo elektriko specialybę kartu su viduriniu išsilavinimu. „Elektriku tapti panorau, nes lankiau elektrikų būrelį, kuriame man patiko – bet mokydamasis supratau, kad ši specialybė visgi manęs netraukia, baigiau tik tam, kad būtų baigta – užtat supratau, kad mane tikrai traukia automobiliai“, – pasakojo Lukas.
Sportavo iki operacijos
Baigęs mokslus ir išsilaikęs vairavimo teises šiaulietis kurį laiką dirbo taksistu. Vairuoti automobilį ir bendrauti su žmonėmis jam labai patiko, bet kadangi dirbo vienas pats, kildavo neaiškumų dėl darbo grafiko – nesinorėjo dirbti ištisą parą, bet prarasti klientų irgi nesinorėjo. Na, o kai atsirado „Boltas“ ir kiti pavežėjai, šis darbas tapo beveik nepelningas.
Vaikai kartais garsiai nusistebi, koks aš mažas – aš jiems nusišypsau, ir tiek.
Tuo metu vyrukas dar ir intensyviai sportavo. Dar mokyklos laikais važiuodavo su klasės draugais į kvadrato varžybas, o suaugęs jau varžėsi su neįgaliaisiais lengvosios atletikos rungtyse, paskui pamėgo svorių kilnojimą.
Tiesa, sportuoti jis nustojo dėl prieš keletą metų patirtos sudėtingos stuburo operacijos – bet medikai sakė, kad būtent stiprios rankos jam padėjo lengviau po jos atsigauti.
Turbūt laukiant rimtos operacijos įgimtas optimizmas Lukui nebepadėjo ir buvo labai baisu? „Labai baisu nebuvo, bet nerimavau, juk gydytojai įspėjo, kad situacija prasta: jei operacijos nebus, diskas užspaus nervą ir netrukus visai nebegalėsiu vaikščioti – bet gali būti ir taip, kad kažkas nepavyks ir tada jau nubusiu nebegalėdamas vaikščioti. Taigi rizikos buvo, bet pasakiau sau, kad, net jeigu tektų sėstis į neįgaliojo vežimėlį, mano gyvenimas nesibaigs“, – atsiminė Lukas.
Atsibudęs po sudėtingos, gal 5 valandas trukusios, operacijos jis pirmiausia suprato, kad kojas jaučia, vadinasi, vaikščioti galės. O netrukus po to atėjo mintys apie tai, kad į senąjį taksisto darbą nebegrįš – imsis naujo.
Tiesa, kurį laiką jam teko palūkėti – reabilitacija užtruko ilgai, prireikė laiko, kol atsistojo ant kojų, tegu ir remdamasis ramentais, na, o tada jau kibo į veiklą.
Išsipildė svajonė patekti į televiziją
Dabar pašnekovas turi net tris mėgstamus darbus (juos visus vykdo savarankiškai, su individualios veiklos pažyma): užsiima padangų montavimu ir balansavimu, perka ir parduoda automobilius bei nuomoja 360 laipsnių vaizdo platformą renginiams.
Tiesa, kartais prireikia draugų pagalbos: padangas montuoja draugas, o jis užsiima jų balansavimu ir tvarko administracinius reikalus, be to, jam sunku nešti didesnius svorius – bet kai prireikia, visuomet atsiranda padėjėjų.
Labiausiai iš jo darbų Luką džiugina vaizdo platformos nuoma. Ją nusprendė įsigyti tiesiog pamatęs skelbimą, tiesa, kad pradėtų darbus, dar prireikė nemažai papildomų investicijų į visokius priedus, tačiau dabar tai pradeda atsipirkti ir teikia daug džiaugsmo.
„Platformą žmonės nuomojasi šventėms, dažniausiai gimtadieniams arba vestuvėms, aš ją nuvežęs būnu šalia, kažką pareguliuoju, patariu – ir būna toks jausmas, tarsi ir aš baliavočiau kartu su tais žmonėmis“, – sakė Lukas, dabar jau pamąstantis ir apie kitos renginių įrangos įsigijimą.
Tiesa, renginiai jam jokia naujiena – dar prieš keletą metų jis nusifilmavo atlikėjo Vido Bareikio vaizdo klipe „Man taip patinka“, o paskui ir lipo ant scenos per šio atlikėjo koncertą „Eurovizijos“ atrankoje, dalyvavo „Labo ryto“ ir kelių kitų laidų filmavimuose.
„Buvo labai smagu, gal būčiau sulaukęs ir daugiau pasiūlymų filmuotis, tačiau situaciją apsunkino tai, kad paprastai veiksmas vyksta Vilniuje, iš Šiaulių važinėti toli. Ką gi, mano svajonė pasirodyti per televiziją išsipildė, dabar galiu gyventi ramiau“, – sakė Lukas.
Išvaizda padeda reklamuotis
Ar Luko kartais netrikdo žmonių dėmesys gatvėje arba dirbant? „Ne, Šiauliuose turbūt daugelis jau yra mane matę, tad ir dėmesio labai nekreipia, kituose miestuose žiūri labiau – bet aš suprantu, kad jiems gali būti įdomu. Vaikai kartais garsiai nusistebi, koks aš mažas – aš jiems nusišypsau, ir tiek“, – pasakojo Lukas.
Ar žmonės nesistebi, kai jis imasi balansuoti padangas ar atveža į renginį vaizdo platformą? „Ne, jie paprastai žino, su kuo turės reikalą – juk aš nesislepiu, dar vairuodamas taksi visada prie jos fotografuodavausi, žmonės ta nuotrauka mielai pasidalindavo – manau, mano išvaizda gali man padėti reklamuotis“, – nusišypsojo Lukas.
O ką linksmasis pašnekovas patartų tiems skaitytojams, kurie sveikatos bėdų neturi, bet vis tiek jaučiasi nelaimingi, nes gyvenimas – ne toks, kokio norėtųsi? „Man atrodo, labai svarbu turėti darbą, kuris tau patiktų – štai aš ryte visuomet keliuosi su džiaugsmu, nes žinau, kad laukia tai, kas man patinka, darbas man – kaip hobis.
Ir dar svarbu nekreipti dėmesio į aplinkinių komentarus, kai jie sako, kad darai nesąmonę ir tau nepavyks – aš visokių atsiliepimų girdėjau, ir kai pradėjau sportuoti, ir kai ėmiausi naujų darbų – bet atkakliai siekiau to, ko noriu, ir man pavyko. Na, būna ir taip, kad nusipirkus automobilį paaiškėja, kad pirkinys nevykęs – tuomet tiesiog sakau sau, kad nepasisekė, taip jau nutinka, bet aš iš tos klaidos pasimokysiu“, – sakė optimistiškasis šiaulietis.
