Šiaulietis gamtininkas Petras Adeikis pastaruoju metu daugiausia buvo girdimas iš pasakojimų apie „Pietinia apuokus“, kurių veisimu Lietuvoje ir konkrečiai Šiauliuose labai rūpinasi. Bet taip pat jam rūpi ir lūšys: stebi jas miške, o pora plėšrūnių net ir gyvena jo sodyboje.
P. Adeikis LRT.lt pasakojo, kad kasdien eina pašerti savo dviejų augintinių lūšių prie didžiulio voljero, kuriame jos gyvena. Jos jį prisileidžia arčiau nei kitus žmones, sutinka nusifilmuoti, nes yra prie jo pripratusios. Tačiau ir jis jų negali paglostyti ar pasišaukti „kac kac kac“, kaip kačių, nes jos nėra prijaukintos. Jos dalyvavo aplinkosauginėje programoje, kurios tikslas buvo nelaisvėje gimusius jauniklius išleisti į mišką, tik porai senbuvių teko likti voljere.
Taip pat P. Adeikis nuolat ir vaizdo kamera, ir gyvai stebi vienos laisvėje gyvenančios lūšių šeimynėlės – mamos su dviem vaikučiais – kasdienybę miške. Tas miškas yra Šiaulių apskrityje, tik konkretesnės vietos specialistas nenori atskleisti, kad gyvūnų ramybės nepradėtų drumsti gamtos fotografai ir kiti smalsuoliai.
P. Adeikis su šiomis plėšrūnėmis reikalų turi dar nuo 2007 m. Jo vadovaujamas „Ekosistemų apsaugos centras“ yra dalyvavęs lūšių populiacijos atstatymo programoje, kuri padėjo apie 30 nelaisvėje gimusių plėšrūnių paleisti Lietuvoje. Tiesa, dabar to jau nebedaroma, nors Lietuvoje lūšių populiacija nėra didelė, tik konkretesnius skaičius įvardyti labai sunku. Manoma, kad lūšių mažėja, jas gaudo brakonieriai.
Miške gyvenanti lūšių šeima, kurią pernai sudarė mama, tėtis ir du jaunikliai, šiemet sumažėjusi – patinas kažkur prapuolė. „Tikriausiai dėl to patelė vis dar yra kartu su antramečiais lūšiukais, kartu su jais vaikšto ir dalijasi savo grobiu. Jei patelė būtų šiemet susiporavusi ir susilaukusi naujos vados, kaip įprasta, vyresnius jauniklius būtų pravijusi šalin ir jie būtų bandę užsiimti savo atskirą teritoriją“, – sakė P. Adeikis.
Miške gyvenanti šeimyna teoriškai giminystės ryšiais gali būti susijusi su nelaisvėje gimusiomis ir į miškus projekto metu paleistomis lūšimis, bet tai nėra aišku, mat gyvūnų migracija nebuvo sekama GPS siųstuvais ar pan.
Voljere gyvenančių lūšių P. Adeikis anaiptol nelaiko savo „didelėmis katytėmis“, sako, kad tai laukiniai gyvūnai, kurie dėl projekto iš zoologijos sodų ir kitur atkeliavo pas jį. Jų nė nesistengė jaukinti, nes vėliau į miškus išleidžiamos lūšys turi žmonių bijoti.
Dvi voljere, kuris yra itin didelis, likusios plėšrūnės savo globėją visgi atpažįsta ir laukia jo atnešamos mėsos, o kai prieina kiti žmonės, pasitraukia į aptvertą miško plotą, kad pasislėptų. Šioms lūšims jau 12–13 metų, taigi jos jau senos (šios plėšrūnės gyvena maždaug tiek pat, kiek katės). Vardų savo laukinėms globotinėms gamtininkams nedavė, tačiau patiną kartais pavadina Runciumi – pasak jo, taip jo gimtuosiuose kraštuose, prie Žagarės, vadinti katinai.
Visgi pažiūrėjus mielų vaizdo įrašų iš lūšių (ir gyvenančių miške, ir voljere) gyvenimo, kuriais P. Adeikis vis pasidalija, kyla noras plėšrūnes palyginti su jų naminiais giminaičiais – rodos, lūšiukai žaidžia panašiai kaip kačiukai, ir net didelė laukinė lūšis pilvą saulėkaitoje kaitina taip pat, kaip jos naminė giminaitė.
Kuo gamtininką žavi lūšys? „Man įdomu stebėti, kaip jos medžioja, juda, žymi teritoriją. Tyrinėju ir kitus stambius plėšrūnus, šiuo metu man atrodo ypač aktualu, kad žmonių ir vilkų konfliktas Lietuvoje būtų sprendžiamas tinkamai“, – sakė pašnekovas.
Tuos žmones, kurie baiminasi, kad į mišką, kuriame gyvena lūšys, pavojinga eiti, P. Adeikis nuramina, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nėra užfiksuota atvejo, kad šis gyvūnas būtų užpuolęs žmogų.
