Iš Kupiškio rajono kilusi Ineta Svilo su vyru Jevgenijumi nemažai keliavo, lankė vynuogynus Italijoje ir Prancūzijoje. Šie atrodė labai gražiai ir romantiškai, tad sutuoktiniai sumanė vynuogyną užsiveisti Lietuvoje. Dabar, kaip moteris pasakojo LRT.lt, jų sklype želia net 398 vynmedžiai ir noksta beveik 200 vynuogių veislių.
Tiesa, prieš šešerius metus Dvariškių kaime šalia Subačiaus įkurtame lietuviškame vynuogyne „DvarUogė“ visko padaryti taip, kaip Italijoje, nepavyko. Lauke desertinės vynuogės derėjo prastai, tad sutuoktiniai didelę jų dalį perkėlė į tunelinius šiltnamius – juose, kaip juokavo Ineta, itališką atmosferą sukurti lengviau.
Lauke šeima augina technines vynuogių rūšis (jų turi apie 120) – jos naudojamos perdirbimui, vynui, sultims, džemams gaminti. „Dėl to nemažai žmonių ir sako, kad Lietuvoje auginamos vynuogės yra neskanios – tai būna techninės vynuogės, želiančios pas močiutes soduose, jos dažnai smulkios ir rūgščios. O desertinės vynuogės, kaip byloja jų pavadinimas, yra gardesnės, bet jos ir lepesnės“, – paaiškino Ineta.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Pasigrožėję romantiškais vynuogynais užsienyje sutuoktiniai savąjį įkūrė Inetos tėvų žemėje Kupiškio rajone.
- Techninės vynuogės naudojamos perdirbimui ir dažnai būna rūgščios, o desertinės – gardesnės, bet lepesnės.
- Lietuvoje auginamos vynuogės būna įvairiausių poskonių, spalvų ir dydžių.
- Sutuoktiniai daugiau uždirba ne iš uogų, o iš vynuogyne rengiamų edukacijų.
Tiesa, šiemet, kadangi pavasarį buvo daug šalnų, ir techninės vynuogės lauke beveik neužderėjo, jų liko gal tik 30 procentų – nepadėjo ir tai, kad augintojai bandė jas gelbėti kūrendami laužus. Pašnekovė ramiai konstatavo, kad kai ūkininkauji, turi susitaikyti su faktu, jog būna visokių metų.
Apskritai, pradėję Lietuvoje auginti vynuoges sutuoktiniai leidžia sau ieškoti ir klysti – vyras yra sakęs, kad jeigu seksis prastai, brokuotas uogas su džiaugsmu suės avys ir sules vištos. Joms tokios vaišės išties patinka – pamačiusios, kad atstumiamas karutis su nugenėtų vynuogių lapais, avys atbėga jo pasitikti.
Iš biuro grįžo į gimtąjį kaimą
Vynuogynas įkurtas Inetos tėvų žemėje. Pastaraisiais metais jos mama Jūra čia augino avis bei hailendų veislės galvijus, o kadangi žemės nemažai, mielai sutiko, kad dukra su vyru pradėtų auginti ir vynuoges. Jauna šeima gyvena netoliese ir Ineta kasdien atvažiuoja pas mamą kaip į darbą, o jos vyras turi ir kitą darbą, todėl vynuogyne leidžia savaitgalius.
Dvariškių kaime Ineta ir užaugo, jos tėvai čia jau seniai ūkininkavo. Paauglystėje merginai kilo noras maištauti, ji sakė, kad žemės ūkio darbų tikrai nedirbs – juk daržovių ir vaisių galima tiesiog nusipirkti parduotuvėje. Baigusi mokyklą ji studijavo mieste, paskui ten ir įsidarbino didelės įmonės biure prie kompiuterio – ir visgi po kelerių metų pajuto, kad ją labiau traukia ne sėdimas, o su žeme susijęs darbas. Galiausiai apsisprendė ir grįžo į gimtąjį kaimą.
Bet ar nebūtų buvę paprasčiau auginti kokias bulves ar pomidorus, užuot eksperimentavus su vynuogėmis? „Tiesiog ūkininkavimas tau limpa arba ne, ir vienam ūkininkui labiau limpa bulvės, kitam – kviečiai ar žirniai, o trečiam vynuogės“, – paaiškino Ineta.
Šeima orientuojasi ne į kiekybę, o į skonių įvairovę. Jevgenijus tapo tikru vynuogių kolekcininku, be to, jis planuoja imtis ir vyno gamybos. Šiuo metu daugiausia augintojai uždirba iš vynuogyne rengiamų edukacijų – jas mėgsta ir suaugusieji, ir vaikai. Pastarieji dar aplanko ir ūkyje laikomas avis, galbūt pirmą kartą pamato, kaip atrodo gyvas jautis, o suaugusieji, degustavę įvairiausių rūšių vynuoges, paprastai išsirenka skanausią ir pavasariui užsisako jos sodinuką.
Skaniausios – lapkričio mėnesį
Daugelį svečių nustebina tai, kokios kai kurių veislių Lietuvoje užaugintos vynuogės didelės – jos gali būti ir slyvutės, ir nedidelio kornišono dydžio. Tik, kaip jau minėta, lauke tokios vynuogės nederės – joms reiktų vietos šiltnamyje (kai kurie žmonės sėkmingai augina jas ir šalia agurkų ar pomidorų).
Ragautojus nustebina ir tai, kad vynuogės būna pačių įvairiausių poskonių – gali priminti ir serbentus, ir žemuoges, muskatą ar ananasus. Spalvos irgi įvairios – nuo geltonų ir žalių iki raudonų, mėlynų, avietinių ar margų.
Svečiai dažnai giria tokias veisles kaip „Lastočka“ – jos labai populiarios dėl savo juodojo serbento poskonio, „Avatar“ – tai mėlynos pailgos besėklės vynuogės, „Lamborgini“ – labai didelės pailgos uogos, „Afrodita“ – didelės besėklės intensyvaus skonio ir kvapo vynuogės, „Bananas“ – švelnaus saldumo derlingos uogos.
Vynuogių sėklų, pasak augintojos, žmonės nesibijo – besėklės uogos paprastai būna smulkesnės ir mažiau traukia akį, o turinčios sėklų – didesnės ir vizualiai patrauklesnės.
Daugumą naujų desertinių vynuogių rūšių Inetos vyras parsisiunčia iš Ukrainos, mat būtent joje išvedama nemažai naujų veislių, o techninės vynuogės atkeliauja iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, taip pat sodinukais tarpusavyje mainosi lietuviai.
Tiesa, tiems, kurie sumanys tokių vynuogių užsiauginti savo sklype, reikės turėti omenyje, kad jos gausiau derės tik trečiaisiais metais, antrais bus tik „signalinės“ uogos. Pavasarį, kai užsimezga kekės, reikia dalį jų tinkamai nugenėti, kad krūmas nebūtų „perkrautas“ ir derlių subrandinti jam nebūtų per sunku. Taip pat svarbu vynmedžius nugenėti prieš žiemą. Ineta pripažino, kad jai patinka ne tik auginti vynuoges, bet ir bendrauti su žmonėmis, kai veda jiems edukacijas.
Paklausta, kokios vynuogės yra jos pačios mėgstamiausios, moteris nusišypsojusi atsakė: „Tos, kurios uždera vėliausiai, lapkričio mėnesį.“
Pirmosios vynuogės paprastai Lietuvoje prinoksta maždaug rugpjūčio 1 d., šiemet dėl šaltesnių orų teko palūkėti iki rugpjūčio 15 d. Nuo rugsėjo iki spalio vidurio būna pats pikas, kai derlius didžiausias. Tuomet Ineta iki soties vynuogių prisiragauja tiesiai nuo krūmo (mat prieš siūlydama kitiems vis tikrina, ar uogos tikrai prinokusios) ir vėliau prie stalo jų valgyti nebenori – o lapkritį, kai susigriebia, kad uogų jau mažai telikę ir jų teks laukti iki kito rugpjūčio, jos tampa ypač skanios.
