Urtė ir Jonas Meliūnai gyvena Vilniaus centre, jis dirba inžinieriumi, ji – kūrybininkė. Tačiau kiekvieną savaitgalį ir laisvadienius jie leidžia sodyboje su šakėmis ar kitais įrankiais rankose: bando atgaivinti seną išsvajotą sodybą. LRT.lt Urtė entuziastingai pasakojo, kad, nors sodyboje pilna darbų, jie čia tarsi save atranda iš naujo.
– Kur jūs gyvenote iki tol, kol kilo tas noras kraustytis į kaimą?
– Abu užaugom mieste daugiabučiuose – Jonas panevėžietis, aš – kaunietė. Septynerius metus studijavau ir dirbau Londone. Dabar gyvename Vilniuje, centrinėje dalyje. Atrodo, daug visko kartu nuveikta: pasaulio apkeliauta, atšėlta vakarėliuose. Ir tada atėjo natūralus pašaukimas gamtai ir ramybei.
Svajonė apie sodybą vienkiemyje sukosi galvoje kurį laiką. Prieš ją įsigyjant daug laiko leisdavome gamtoje, iškylaudavome prie ežerų, lankydavome laukinį Latvijos pajūrį, eidavome į žygius, kalnus. Labai norėjosi laisvės, daugiau gamtos. Po vestuvių prieš trejus metus pradėjome rimčiau žiūrinėti skelbimus.
– Ir kokios konkrečiau sodybos ieškojote, ar buvo sunku ją rasti?
– Radome ir nusipirkome pakankamai lengvai – pagal skelbimus ji buvo antra iš apžiūrėtų. Tiesa, apžiūrėjome patamsy, lapkričio mėnesį, buvo iki kelių sniego. Tiesiog pajautėm, kad šita vieta – mūsų. Tokia magiška energija sklido, ramybė, daug erdvės. Dabar atrodo, gi galėjo papult katė maiše. Bet nepapuolė!
Sodyba Dzūkijos miškuose atitiko visus mūsų kriterijus: pirma, ji ne toliau nei valanda nuo Vilniaus, antra, prie vandens telkinio, trečia, tai buvo vienkiemis be kaimynų, kur gali būt visišku Maugliu.
– Kokia ta jūsų sodyba buvo, kai jūs ją perėmėte? Ir kokia ji dabar?
– Namas senas, virš šimto metų skaičiuojantis. Pirkome jį iš močiutės, kuri ten visą gyvenimą gyveno. Tas namas kuklus, bet kadangi buvo gyvenamas, būklė dar visai nebloga.
Beveik visi darbai trunka ilgiau, nei planuota. <...> Pasirodo, pavyzdžiui, kad reikia lubas keisti, nes jos supuvo. Bet viskas gerai, jau baigiam priprasti!
Yra dvi krosnys, galima gyventi ir žiemą. Tuo ir džiaugiamės, nes mėgstame ten laisvalaikį leisti ištisus metus. Pradžioje išvis kukliai svajojom apie kokį sklypuką prie ežero, kur su palapine galėtume pernakvoti. Tad gavę namą prie upės, kur galime leisti visus metus, jaučiamės laimėję aukso puodą (šypsosi).
Mums ta sodyba ne tiek apie namą ir statybas, kiek apie tai, kad gali būt visiškoje ramybėje gamtoje, maudytis upėje, lakstyti po pievas, grybauti. Dabar pagrindinis tikslas – turėti vonią ir tualetą viduje. Ties tuo jau antrus metus ir darbuojamės. Pernai vasarą leidome kasdami vamzdžius, šiemet ėmėmės kitų darbų. Gal jau ir pavyks netrukus.
– Jūs gyvenate mieste ir sodybą remontuojate, o ar ateityje svajojate joje apsistoti visam laikui?
– Dabar gyvename Vilniuje, centrinėje dalyje, be balkono. Tad tikrai norėtume gyventi gamtoje, su daug žalumos ir erdvės. Bet kai pats viską savomis rankomis darai, sunku pasakyt, kada tai nutiks.
Iš kitos pusės – smagu būna ir grįžti į gražius, tvarkingus namus su karštu dušu po intensyvių statybų (šypsosi). Tad per daug neapsikrauname tais planais, o džiaugiamės, kad turime kur leisti laiką gamtoje.
– Daug kas sako, kad, kai imasi tokių darbų, viskas pasirodo sunkiau, nei įsivaizdavo, ir apskritai lengviau naują namą pasistatyti, nei suremontuoti seną...
– Mes kažkaip žinojom, kad čia bus daug reikalų. Tas ir intrigavo. Niekad nebuvo planų seną namą griauti ir statyti naują. Prieš tai Vilniuje patys remontavome butą, tad nors apimtys ir mažesnės, vis tiek galėjom įsivaizduoti, kas laukia. Sodyboj darbų tikrai labai daug, juokaujam (bet ir nejuokaujam...), kad užtruksim iki pensijos.
Sudėtingiausia – logistika, nes niekas nenori per mišką vežioti medžiagų, sunku prisišaukti meistrų, nes toli, ir pan. Na, sunku ir sugalvoti, ką, kaip ir po ko daryti. Nes renovacija pareikalauja daug nestandartinių sprendimų, kuriais reikia domėtis, nuolat klausinėti, svarstyti, dvejoti.
Bet, kaip jau minėjau, esmė nėra pasistatyti namą – esmė yra būti procese, gamtoje, turėti kur pabėgti nuo miesto šurmulio.
– Socialiniuose tinkluose, savo paskyroje „Dar vieni kaimiečiai“, jūs viską pateikiate su ironija. Pavyzdžiui, smagus tas vaizdelis, kur bandėte auginti bulves šiauduose – ir jų užaugo gal dešimt. Ar ir gyvenime į visus tuos reikalus žiūrite su humoru?
– Oi, kai tiek darbų, be juokų pražūtum. Beveik visi darbai trunka ilgiau, nei planuota. Atrodo, čia kiek pakrapštysi ir bus baigta, o tada, pasirodo, pavyzdžiui, kad reikia lubas keisti, nes jos supuvo. Bet viskas gerai, jau baigiam priprasti!
Tiesa, bulves bandėme auginti iš kluono išvežtame šiene, bet pamiškėje, pavėsyje nelabai kas užaugo – jas nukonkuravo paparčiai. Gyveni ir mokaisi. Kitąmet auginsim darže.
– Turbūt būna ir momentų, kai pavargę galvojate, kad nereikėjo veltis į šią avantiūrą?
– Vasaros gale sulūžo tiltelis, per kurį patogiausiai ir greičiausiai galėdavome pasiekti sodybą. Tada dar upė labai išliejo, vandens buvo iki kelių.
Bijodavom, kad mašiną paskandinsim balose. Teko atsinaujinti automobilį, prisijaukinti alternatyvų ir prastos būklės kelią per mišką. Buvo nemažai nerimo, kas čia bus, kaip čia žiemą seksis.
Tada kokį mėnesį galvojom, kur čia įsivėlėm, bet paskui supratom, kad kaip ten bebus – vis tiek nieko kito nenorėtume daryti, tik sodyboje kurtis (šypsosi). Susikaupėm, atsinaujinom tą automobilį, balos išdžiūvo ir vėl viskas grįžo į savas vėžes.
– Gal atsimintumėte ir momentų, kai kažką sužinoję pagalvojote, kad visgi buvote žiopli ir apie gyvenimą kaime daug ko nesuprantate?
– Oi, dažnai taip pagalvojame. Tiek daug įvairių smulkmenų turi žinoti kiekviename žingsnyje, nes renovuojant visi sprendimai nestandartiniai.
Bet iš smagesnių momentų – turime virtuvėje tokią didžiulę senovinę krosnį su duonkepiu. Ten picas kepame. Bet nebuvom atkreipę dėmesio į vadinamąją „duchovkę“ – orkaitę. Viena sekėja socialiniame tinkle parašė: „Taigi ten galit kept.“ Ir nuo tada ten kugelį kepam, kitus skaniausius patiekalus žiemą ruošiam.
– Savo nuotykius publikuojate socialiniuose tinkluose ir turite nemažai sekėjų. Ar kartais nepabosta ne tik remontuoti namus, bet ir visa tai filmuoti?
– Filmuoju aš, man tai kūryba, savirealizacija ir malonumas. Filmavimas gaunasi organiškai. Jei būtų juodas darbas – to nedaryčiau. Dar smagu turėti reelsų galeriją – būna, patys pasižiūrim, kaip judam į priekį.
Iš sekėjų gauname labai daug pozityvių žinučių ir palaikymo. Daug kam mūsų keliami vaizdai kursto nostalgiją vaikystei kaime. Yra tokių žmonių, kurie nuolat parašo, domisi, motyvuoja – tai labai miela. Dar gauname galybę naudingų patarimų. Su džiaugsmu į žinutes atsakinėjam, abu pasitardami.
– Rudenį gal jau galite pasidžiaugti ir savų daržovių bei vaisių derliumi?
– Daržuose esame visiški naujokai, tik pernai susikalėme lysves. Įspūdingų rezultatų kol kas nėra. Nežinojau, kas yra normalu, tad pavasarį pridaiginau kokius penkiasdešimt pomidorų daigų, keturių rūšių... Visos palangės Vilniuje buvo jais nuklotos. Atsivežiau į sodybą, sukūrėme jiems tokią eksperimentinę lysvę su stogeliu. Bet ten šis būrys netilpo, gaila buvo atsisveikinti, tad sodinau ir pievoje, ir būgno viduje. Galiausiai visi susirgo maru ir teko virti žalių pomidorų džemą.
Labiausiai šiemet didžiuojamės agurkais – jie labai skanūs, ir kiek jų daug! Po pomidorų fiasko koncentruojamės į jų sėkmę (šypsosi).
Dar puikiai pasisekė su cukinijomis, šparaginėmis pupelėmis, žirniais, kalendra, mėta. Sodyboje vadovaujamės taisykle: sunkiai dirbam, skaniai valgom. Savas daržas labai prisideda prie šio plano vykdymo.
Daržu galim vadinti ir miškus aplink – ten tikras voverynas. Nueini kaip į parduotuvę ir prisirauni, kiek tik reikia. Atokiame vienkiemyje gal ir sunku meistrų prisikviesti, medžiagų atsivežti, užtat grybautojai grybų neišrenka (šypsosi).
Parduotuvės šalia nėra, iki jos reikia važiuoti daugiau nei dešimtį kilometrų, tai kartais užsibuvę ir pristigę maisto išsiverčiame su tuo, kas darže ir miške. Juokiamės, kad tampame tikrais dzūkais.
Ateity būtų šaunu ir vištyčių turėt kiaušiniams, visas mano instagramo feedas – vien mieli vištų vaizdo įrašai. Bet žiemą joms tektų glaustis su mūsų kate bute, tad šiandien tai nelabai įmanoma.
– Kokie gražiausi momentai, kuriuos patyrėte savo sodyboje?
– Joje naujai save atrandame. Nebebijom uodų, vabalų, iki spalio pabaigos maudomės savo ledinėje upėje. Raumenys auga (šypsosi). Tai toks laisvesnis, laimingesnis, prasmingesnis mūsų laikas ir bendras tikslas.
Jonas daug meistrauja, viską daro savomis rankomis: išmoko ir elektrą, ir telekomunikacijas tvarkyti, kai reikėjo sugalvoti, kaip greitą internetą vidury miškų pagauti, ir santechniką jau išmano, ir daugelį kitų darbų.
Atrodo, daug visokių spalvų į gyvenimą atnešė sodyba. Pradėjome visus metų laikus mylėti ir vertinti, pastebime jų kaitą. Pavyzdžiui, žiema mėgaujamės, nes ne visus darbus galima daryti, tad sutemus gali tiesiog skaityti ir arbatėlę gerti.
Turime draugų, kurie mėgsta pas mus atvažiuoti, pasidarbuoti, pasimaudyti, pabendrauti. Tokia nauja draugystės forma sodyboje gimsta: nebe kažkur kavinėje, vakarėlyje, o su šakėmis rankose (šypsosi). Pasigaminame skaniai valgyti ant laužo.
Dar linksmas etapas buvo pernai žiemą, kai tvarkėmės sandėliukus ir palėpę. Pas mus jų buvo virš dešimt. Vienus griovėme, kitus atlaisvinome. Ko tik ten neradome: nuo rūbų iki balnų, būgnų ir net arklio vežimo, kurį dabar naudojame vietoj priekabos.
Sodybą įsigijome ne tik su minėtais sandėliukais, bet ir su dideliu kluonu. Jis buvo iki pat lubų pilnas šieno – seno ir nenaudojamo. Iškart pasakėm, kad ten kažkada surengsim diskoteką.
Kelias iki diskotekos truko trejus metus: per kelias talkas su draugais tą šieną senu vežimu išvežėme, tada reikėjo ekskavatoriumi visą kiemą išrausti, kad elektros vamzdžius pravestume ir viduje ją išvedžiotume. Dar lempas pasikabinti, papuošti erdvę ir stogą užlopyti.
Ir šiemet liepą mūsų svajonė išsipildė – susikvietėme draugus ir ten šokome iki paryčių. Tai vienas gražiausių prisiminimų iš sodybos.
