Operos solistas Liudas Mikalauskas juokiasi, kad Lietuvoje Mikalauskų tiek daug, jog net pats kartais pasimeta, kas kam giminė. Tačiau viena aišku – daugelį jų neatsitiktinai jungia muzika ir gera nuotaika.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakare su Audrium Giržadu“ atlikėjas pasakoja apie kurioziškus koncertus, įsimintinus nutikimus scenoje ir net pasirodymą iš valties, kai labiau už viską norėjosi būti arčiau žmonių.
– Turi labai populiarią pavardę, įdomu, ar koncertuodamas, lankydamas Lietuvos kaimelius, sutinki daug giminių?
– Būna įvairių nutikimų. Su Gintaru Mikalausku dažnai juokaujame šia tema, kartą jis yra pasakęs, kad aš esu jo vyresnysis brolis. Pasijuokėme, tačiau šis mitas niekur nedingo – kartą prie manęs priėjo vyresnio amžiaus moteris ir pasakė, kad miestelį neseniai lankė mano jaunesnysis brolis, o Antanas Mikalauskas vadovauja Kėdainių kapelai.
Laidos „Duokim garo“ metu pajuokavome, kad jis yra mano senelis. Dėl to man dažnai paskambina iš kokio nors kaimo paklausti, ar aš su seneliu negalėčiau atvažiuoti pakoncertuoti. Visi mes, Mikalauskai, esame giminės.
– Ar tau yra didelis skirtumas, kur turi dainuoti – tarp marmuro sienų ar šiaudinėje arenoje?
– Nėra jokio skirtumo. Sunkiausia dainuoti man yra Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tu išeini į sceną, į tave plieskia prožektoriai, o tu nieko nematai, net nežinai, ar salėje sėdi žmonės. Gali sužinoti tik tada, jei kažkas paploja, ar sušunka „bravo“. Tada gali lengviau atsikvėpti.
Man patinka dainuoti menėse, kai žmonės yra pasiekiami per rankos atstumą, gali kiekvieną pačiupinėti. Labai smagu, kai gali pamanipuliuoti žmonėmis. Turiu keletą dainų, per kurias moterys verkia, kai matau, kad jos verkia, pabandau dar labiau sugraudinti. Vieną dainą net vadinu „rankinukų daina“, nes ji verčia ieškoti servetėlių.
Vieną dainą net vadinu „rankinukų daina“, nes ji verčia ieškoti servetėlių.
– Ar kada nors esi ant scenos patyręs fiasko?
– Žmonės, kurie organizuoja koncertus, žino, kad nemoku nustovėti ant scenos. Net garso operatoriai sako, kad neranda, kur padėti garso kolonėles, nes aš visada noriu prieiti arčiau žmonių. Vieną kartą organizatoriai sugalvojo artistus pastatyti vienoje užtvankos pusėje, o žmones susodinti kitoje užtvankos pusėje.
Iškentėjau pusę koncerto. Pamačiau, kaip žvejoja žvejys, pamojau jam, kad atplauktų. Jis priplaukė, aš įsėdau į valtį ir pasakiau: „Plukdyk mane pas žmones.“ Nuplaukėme iki pusės ir pradėjo trūkinėti mano mikrofonas. Turėjau koncertą pratęsti iš valties.
Iškentėjau pusę koncerto. Pamačiau, kaip žvejoja žvejys, pamojau jam, kad atplauktų. Jis priplaukė, aš įsėdau į valtį ir pasakiau: „Plukdyk mane pas žmones.“
– Ar pasimokei?
– Taip, bet juokingi nutykimai vyksta toliau. Kartą man paskambino iš Verbūnų ir pasakė, jog ruošiasi švęsti Onines, nori pakviesti mane dainuoti, bet reikės dainuoti ant kalno. Atsakiau – man ne problema, aš ir valtyje dainuoju, jei reikia. Likus penkioms minutėms iki koncerto pamačiau, kad tas kalniukas yra kapinių kalnas.
Mano scena stovėjo prie koplyčios, o mano programoje dainos apie šokius. Teko greitai keisti programą, išdainavau visas lietuvių liaudies dainas.
– Ar tiesa, kad prieš tapdamas solistu, priklausei nepadoraus pavadinimo muzikos grupei?
– Be giedojimų laidotuvėse, turėjome grupę – tris instrumentalistus ir vieną vokalą – mane. Sudėjome mūsų vardų raides ir išėjo pavadinimas „slag“. Pasirodo, išvertus tai reiškia – nepadorios profesijos moteris. Su šiuo pavadinimu koncertavome gal tris mėnesius.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
