Dviejų vaikų netekusi vilnietė ėmėsi padėti kitoms: kiekvienas vaikas pakeičia pasaulį

Vilnietė Vika Karlonė – išsiskyrusi dviejų šaunių paauglių mama. Bet jei gyvenimas būtų teisingas, ji turėtų dar du vaikus – vieno neteko, kai jam buvo 4,5 mėnesio, o antrojo – dar nėštumo metu. Pasak jos, persileidimas taip pat yra didžiulė netektis. Apie tai Vika su LRT.lt kalba ramiai – ji su savo netektimis jau susitaikiusi, o apie jas pasakoja norėdama įkvėpti bent lašą stiprybės kitoms mamoms, patyrusioms praradimus.

Vika – VšĮ „Angelo mama“ įkūrėja ir iniciatyvos sumanytoja. Mintis apie bendruomenę, kuri padėtų kūdikių netektis išgyvenusioms moterims, jai kilo netrukus po to, kai 2016 m. neteko sūnelio Eterio. Vos jo susilaukusi jau žinojo, kad jis netrukus mirs.

Nėštumas buvo sklandus, bet per patikrą 36-ąją nėštumo savaitę medikams kilo įtarimų, kad kažkas negerai – pasirodė, kad vaikelio svoris per mažas, pakitusi širdies veikla. Buvo atliktas vaisiaus vandenų tyrimas ir paaiškėjo, kad kūdikis gims, turėdamas Edvardso sindromą. Kodėl taip nutiko, paaiškinimo nėra – iki tol Vika su vyru jau augino du sveikus vaikus.

Turintiesiems Edvardso sindromą prognozės itin liūdnos – daugelis jų jau gimsta negyvi ar miršta pirmąją parą ir vos keli procentai išgyvena ilgiau nei metus. Liūdnų naujienų prislėgta moteris dar bandė ieškoti internete nuotraukų, kaip tokie vaikai atrodo, mat jie, kaip ir turintieji Dauno sindromą, būna specifinių bruožų. Nuotraukų nerado ir po to suvokė, kad taip yra todėl, kad nėra ką fotografuoti, nes šie vaikai anksti miršta.

Kai berniukas gimė, jis nekvėpavo, bet širdelė plakė. Medikai tėvų klausė, ar jį gaivinti, mat Edvardso sindromas laikomas nesuderinamu su gyvybe, ir tėvai atsakė teigiamai. Berniukas buvo labai silpnas. Visgi kai jam buvo mėnuo, mama su juo išleista namo.

Kaip Vika jautėsi būdama su vaiku, žinodama, kad bet kurią dieną gali jo netekti? „Jau seniau domėjausi psichologija, lavinau emocinį intelektą ir tuo metu nusiteikiau būti čia ir dabar – rūpinausi juo, nešiojau ant rankų, kiek tik jis norėjo, ir nusiteikiau jį paleisti, kai pasirinks išeiti“, – sakė ji.

Atrodė, kad skausmas nepakeliamas

Vieną rudens dieną, kai sūnui buvo 4,5 mėn., mama pajuto, kad jau gali būti ta paskutinioji diena. Tuomet tiesiog atsigulė su juo į lovą ir ramiai buvo kartu iki tol, kol jis paskutinį kartą įkvėpė. Žinojo, kad gali kviestis greitąją pagalbą, bet manė, kad vaikeliui bus ramiau palikti šį pasaulį namuose, o ne ligoninėje.

Kada moteriai šiuo sudėtingu gyvenimo etapu buvo sunkiausia? „Ypač sunku buvo pirmąją dieną, kai kūnelis buvo pašarvotas ir aš likau prie karstelio viena, vyras su vaikais jau miegojo. Aš likau viena su savimi ir užgriuvo suvokimas, kad mano vaikas tikrai miręs – o kartu toks dvasinis ir fizinis skausmas, kad, atrodė, neištversiu ir man plyš širdis. Tą akimirką pasirinkau leisti sau jausti viską ištverti, neužsidaryti ir nebėgti nuo skausmo. Šis pasirinkimas suteikė didžiulį vidinį palengvėjimą. Negalėjau patikėti, kaip gali būti ramu net vaiko netekties akimirką. Vėliau tas skausmas vėl užgriuvo, kai kitą dieną vežėme kūnelį kremuoti ir teko sūnų užkloti, apkamšyti paskutinį kartą, tačiau kai jo neslopinau, jis truko vos kelias minutes“, – atsiminė ji.

Žinoma, daug įvairių emocijų buvo ir vėliau, bet Vika nusiteikė, kad reikia jas išjausti ir verkti, kai norisi verkti (na, bent jau tada, kai esi saugioje aplinkoje). Ir maždaug po pusmečio jai tapo visai lengva – žinoma, vis dar būdavo sunkių akimirkų, bet dažnai jau galėdavo jaustis laiminga.

„Dabar aš ir kitoms sakau, kad reikia leisti sau išjausti tas neigiamas emocijas, neuždaryti jų savyje ir nuo jų nebėgti (o juk vieni bėga į darbą, kiti – vartodami alkoholį ir pan.), galiausiai palengvėja. Ir aš perėjau tas klasikines stadijas – šoką, pyktį, neigimą, kartais – gal ir kelias vienu metu, bet galiausiai ateina etapas, kai mirusįjį paleidi ir susitaikai. Ko gero, man susitaikymas atėjo gana greitai, o kai emocijos gniaužiamos ir neišjaučiamos, tai gali užtrukti ilgiau“, – kalbėjo pašnekovė.

Negimusiai mergytei davė Glorijos vardą

Netrukus po to, kai susitaikė su viena netektimi, Vikos laukė kita. 2017 m. pabaigoje ji buvo vėl pastojusi, bet paaiškėjo, kad nėštumas nesivysto ir vaikelis įsčiose nebegyvas. Kadangi persileidimas pats neįvyko, prireikė daryti išvalymą.

„Tąsyk nebuvo vaikelio kūno, su kuriuo galėčiau atsisveikinti, bet netekties skausmo irgi buvo daug. Tiesa, kadangi nebuvo kūnelio, protu buvo sunkiau suvokti, kas nutiko, ir skausmas pasivijo kiek vėliau“, – pasakojo Vika.

Tuomet, kad palengvėtų, ji davė vaikeliui vardą Gloriją (nė nesužinojo, ar laukėsi berniuko, ar mergaitės, bet širdis sakė, kad pastarosios), įsigijo nuotraukos rėmelį ir laikė jį tuščią, įsivaizduodama, kad tai jos dukrytė, ir angelo statulėlę. Pasak jos, tie fiziniai daiktai galbūt ir padėjo geriau suvokti netektį ir galiausiai ją paleisti.

Vika sako, kad dabar su savo praradimais yra visiškai susigyvenusi ir susitaikiusi – nė neskaičiuoja, kiek šiandien jos vaikučiams būtų metų, ir negalvoja, kokie jie būtų. Skausmo neliko, tiesiog gera kartais atsiminti, kad jie, nors ir trumpai, pabuvo kartu.

Kartu išsipasakoja arba patyli

Jau po pirmojo vaikelio praradimo Vika suprato, kad moterys su tokiais išgyvenimais gali jaustis vienišos, ir 2017 m. sukūrė feisbuko paskyrą ir interneto svetainę „Angelo mama“.

2020 m. prie jos prisijungė bendramintė Vydmantė, kuri taip pat buvo praradusi vos gimusią dukrytę. Beje, tai buvo nutikę jau prieš kelerius metus, bet moteris vis dar nebuvo iki galo su tuo susigyvenusi, dėl to ir susisiekė su Vika. Moterys sutarė steigti bendruomenę ir rengti susitikimus. Vėliau prie organizatorių prisijungė likimo draugės Renata ir Anželika.

Dabar „Angelo mamos“ bendruomenė kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį susiburia į nuotolinius susitikimus, kuriuose moterys, kurios to nori, papasakoja apie savo išgyvenimus, o kitos, jeigu nori, tiesiog tyli.

Taip pat įkurta uždara feisbuko grupė „Angelo mama“, kurioje galima išsikalbėti. Beje, į grupę priimamos tik vaikų netekusios mamos, o kiti besidomintieji informaciją gali rasti „Angelo mamos“ feisbuko puslapyje ar interneto svetainėje. Dabar grupėje jau daugiau nei 230 narių.

Čia priimamos ir mamos, kurios neteko gimusių vaikų, ir tos, kurios patyrė persileidimą, ir tos, kurios pasirinko nutraukti nėštumą. Pastarasis įvykis, pasak Vikos, net jei moteris tam ryžosi pati, nes tuo metu tai atrodė geriausia išeitis, vėliau taip pat gali pasireikšti netekties skausmu. O ir persileidimas, pasak jos, moteris veikia skirtingai – vienoms tai didžiulė tragedija, o kitos žiūri ramiai, teigdamos, kad organizmas tiesiog atsikratė tam tikros ląstelių sankaupos.

VšĮ „Angelo mama“ bendradarbiauja su asociacijomis „Auginu Lietuvą“ ir „Neišnešiotukas“, nes neišnešiotų naujagimių mamos kartais susiduria su netektimis. „YouTube“ kanale bendruomenė dalijasi vaizdo įrašais, kur kartu su psichologais, medikais, kunigu ir kitais aptaria sudėtingas situacijas. Neretai į bendruomenę kreipiasi ne pačios mamos, o jų artimieji, kurie rūpinasi ir klausia, kaip joms padėti.

„Angelo mamos“ iniciatyva sukurta prarastiems vaikučiams skirta žvakė su užrašu „Kiekvienas vaikas amžiams pakeičia pasaulį“. Taip pat sukurta užrašų knygutė bei atvirukas, simbolinis „Angelo mamos“ portretas – pasak Vikos, tokie fiziniai atributai taip pat gali padėti išjausti vaikelio netektį. Žvakę galima uždegti ir per Vėlines ar sėdus prie Kūčių stalo, mat per šventes kartais užplūsta skausmingas suvokimas, kad šeima galėjo būti didesnė.

Patarimai patyrusioms netektį

Mamoms, kurios patyrė netektį, Vika pirmiausia patartų nelaikyti emocijų užgniaužus savyje – jas reikia išjausti, verkti, rėkti, staugti, kiek norisi (na, bent jau tada, kai leidžia aplinkybės, o ne tada, kai neviltis apima parduotuvėje, praėjus pro vaikiškų drabužėlių skyrių). Jei dvasinė būklė visai prasta, prireiks artimųjų ar specialistų pagalbos. Kartais kuriam laikui reikia užsimiršti – bet paskui vėl verta grįžti prie prislopintų emocijų ir jas iki galo išjausti, kad galėtum paleisti.

Pašnekovė pastebėjo, kad yra daug neišgedėtų praradimų, ypač tarp vyresnių moterų, mat seniau buvo vengiama kalbėti apie tokius dalykus. Bet klaidinga manyti, kad laikas viską išgydo – kartais užgniaužta netektis lydi iki pat gyvenimo pabaigos.

„Mes nuo emocijų dažnai bėgame, bet kai leidžiame joms ateiti – jos pabūna ir pasitraukia, nors ir atrodo, kad tas skausmas niekada nepraeis. Kai emocijas užgniaužiame, jos gali pradėti reikštis pykčiais šeimoje ar pagieža, depresija, taip pat užgniaužtos emocijos gali vėliau pasireikšti net fiziniais negalavimais. Kol neįvykęs atsisveikinimas, gali būti sunku ir bendrauti su besilaukiančia sese ar drauge“, – pastebėjo pašnekovė.

Po pusmečio ar metų turėtų ateiti pajautimas, kad kančia atslūgo, o galiausiai prarastą žmogų galėsite paleisti. „Išgyvenus gedulo etapą tai tampa faktu, jūsų istorijos dalimi. Tik nereikia to neigti – ir jei lauksitės naujo vaikelio, nemanykite, kad jis bus prarastojo pakaitalas, jis bus kita asmenybė“, – pastebėjo Vika.

Tiesa, būna ir taip, kad ir praėjus gerokai daugiau nei metams vėl užplūsta netekties skausmas, nors artimieji ir sako: „Ko čia liūdi, juk tai seniai praėjo.“ Tokiais atvejais reikėtų ne pykti ant savęs, o dar paliūdėti. Ir galiausiai į tų niūrių minčių vietą ateis kitos, šviesesnės.

Taip pat apie savo emocijas verta kalbėtis. „Suprantama, neraginu visų kalbėti viešai, kaip tą darau aš, bet tikrai verta pasišnekėti su artimaisiais, šalia kurių jaučiatės saugi. Aš pati po išvalymo ligoninėje iškart paskambinau netoliese gyvenusiai draugei ir užsukau pas ją išgerti arbatos ir paverkti – jaučiau, kad tai man į naudą“, – atsiminė Vika.

Ir pridūrė, kad ne iš vienos likimo draugės yra girdėjusi, kad jeigu ji prie nuotolinio „Angelo mamos“ susitikimo ir neprisijungia – jai padeda vien žinojimas, kad panorėjusi turės, kur kreiptis.

Pašnekovė pastebėjo, kad netekus vaikelio dažnai lieka ir neišjaustų jam skirtų jausmų, kai norisi kažką apkabinti, priglausti prie savęs. Visai normalu būtų turėti didelį minkštą žaislą ar tiesiog pagalvę, kurią kartai priglausite – kol galiausiai noras tą daryti pasitrauks.

Galima ir parašyti išėjusiam vaikeliui laišką – papasakoti, kokį jį įsivaizdavote, kaip jo laukėte ir kaip jaučiatės, kai jo neliko.

Ne vienai mamai, su kuriomis Vikai teko bendrauti, padėjo paprastas akmuo. Toks, kurį pamatė prie jūros ar miške, ir jis pasirodė ypatingas, simbolinis. Tą akmenį moterys nešiojosi su savimi ar laikė namuose ir vis liesdavo, galvodamos apie prarastą kūdikį. Galiausiai pajuto, kad atėjo metas su akmeniu atsisveikinti – užkasti į žemę, padėti prie medžio ar paleisti į upę. Ir netrukus atėjo supratimas, kad gyvenimas visgi tęsiasi ir net gali būti gražus.